Irena Morta Putriutė Borusevičienė per stojamuosius egzaminus Ačinske, 1955 m. rugpjūčio 3 d. Ant kitos nuotraukos pusės įrašas: „Taip slenka dienos pilkos / Be laimės, be džiaugsmų / Aš praeitį užmiršus / Į ateitį žengiu“.

Nors daugelio tremtinių likimai pokariu, atrodytų, panašūs: gyvuliniai vagonai, Sibiras, šaltis ir badas, tačiau kiekvieno jų istorija vis dėlto yra unikali. Prisimenant 65-ąsias masinių trėmimų „Ruduo“ („Osen“), vykdytų 1951 m. spalio 2–3 dienomis, metines, siūlome susipažinti su dar viena unikalia, Irenos Mortos Putriutės-Borusevičienės, tremties istorija.

 

Gimiau 1937 m. spalio 20 d. Vaitelių kaime, Gargždų valsčiuje, Kretingos apskrityje. Turiu dvi vyresnes seseris, Genovaitę (g. 1928 m.) ir Jadvygą (g. 1932 m.). Abu mažamečiai broliukai, Edvardas ir Stanislovas, mirė nesulaukę net pirmųjų gimtadienių.

Tėvai buvo ūkininkai, turėjo 25 ha žemės, kitaip tariant – buožės. Tėvelis buvo iš daugiavaikės šeimos, pasistatė didelę (tų laikų mastu) trobą, tačiau pristigo pinigų jai įsirengti: teko išnuomoti dalį namų Vaitelių pradinei mokyklai. Mokykla ten veikė nuolat, net ir per karą. Mokytojai, atvykdavę iš toliau, taip pat čia gyvendavo. 1944 m. pas mus atsikėlė toks Janušaitis su šeima. Už gerą kainą jie išsinuomojo ir kitus kambarius, tad mums, vaikams, teko glaustis virtuvėje. 

Vaitelių pradinę mokyklą baigiau ir aš pati, o 1950 m. išvažiavau į Kretingą, kur buvo įkurta gimnazija. Dar anksčiau ten mokytis pradėjo Jadvyga, o Genei buvo numatyta palikti ūkį, nors ji ir labai mėgo skaityti, turėjo puikią atmintį. Visos trys buvom nekvailos, tad su Jadvyga mokėmės neblogai. Nuomojomės kambarį kartu su kita gimnaziste – Tekle Armalyte.

1951 m. spalio 2 d. atsikėlėme ir kaip įprastai išėjome į mokyklą. Sugrįžus po pamokų, netrukus, apie antrą valandą dienos, per galinį kiemą, iš kaimynų pusės, praėjo milicininkas ir du stribai, žiūrėdami tiesiai į mūsų langus. Tačiau nieko baisaus neįtarėme, tik Teklė vos per langą neiššoko juos pamačiusi – išsigando, kad atėjo jos suimti. Ji nusiramino tik tuomet, kai išgirdome šeimininkės pokalbį su nepažįstamaisiais: klausė, ar čia Putriutės gyvena.

Mūsų gal net būtų ir neišvežę, Sibire būtų atsidūrę tik tėvai su Gene, nes su Jadvyga gyvenom neprisiregistravusios. Tačiau kai atvažiavo suimti namiškių, mama pasakė mūsų adresą ir popiet atėjo paimti ir mūsų. Mes nieko neturėjom, tik patalynę, dvi pagalves ir stiklainį uogienės. Maisto daug nereikėdavo, kadangi kiekvieną savaitgalį pareidavom namo ir pasiimdavom maisto savaitei. Rūsyje turėjom atsivežusios šiek tiek avienos, tačiau per visą išgąstį ją pamiršom.

Ačinske, 1956 m. gegužės 20, stovi iš dešinės: I. M. Putriutė – Borusevičienė, Jadvyga Putriutė – Norvilienė, kitų dviejų draugių vardų nežinau.

Vienas stribas buvo rusas, antras – lietuvis. Pastarasis buvo labai žiaurus, tikra bjaurybė. Liepė susirinkti daiktus: „Važiuosit su mumis.“ Susirišom kuklų ryšuliuką su patalyne, ten įvyniojom stiklainį uogienės ir išėjom į kiemą. Iki stribokijos buvo geras gabalas nueiti, o jie, matyt, tikėjosi, kad daiktų mes išvis neturėsime, tad lietuvis išėjo ieškoti mašinos, o rusas liko mūsų saugoti. Dar pamenu, kaip sakė: „Devuški, vazmite knigi.“ Tačiau knygų taip ir nepasiėmėm.

Netrukus atvyko sunkvežimis ir mus nuvežė į stribokiją, kur susipažinom su dar viena likimo drauge, vardu Birutė. Jadvyga jau ilgai gyveno Kretingoje, turėjo daug draugų, tad greitai pasklido žinia apie tai, kas vyksta. Prie stribokyno susirinko daugybė mokinių, viena Jadzės draugė, pavarde Skersytė, netgi ėmė fotografuoti. Einant vidun, vienintelis mūsų turėtas maistas – stiklainis uogienės – iškrito iš ryšulio ant cemento ir sudužo. Jadvyga aiktelėjo, rusas nesureagavo, o lietuvis „nuramino“, kad nedidelis čia nuostolis – vis tiek mums uogienės neprireiks, nes važiuosim pas baltąsias meškas. Tie žodžiai man iki šiol skamba ausyse.

Stribokyne pralaikė iki sutemų, tik tada minia pradėjo skirstytis. Tik žmonėms išsivaikščiojus, mus nuvežė iki Kūlupėnų geležinkelio stoties, už kokių 15 km nuo Kretingos. Kaip vėliau sužinojom, tėvus su Genovaite vežė iš Priekulės. Juos suėmė anksčiau, auštant spalio 2-osios rytui, ir nuvežė tiesiai į laipinimo stotį. Tėvui jau buvo 56-eri, tačiau jis buvo ganėtinai stambokas ir stiprus, kiek jį pamenu – visuomet turėjo vešlius juodus ūsus. Todėl vežant jį labai griežtai prižiūrėjo, vienas stribas įspėjo, jog „tas senis velnius galvoja“.

Dar rugsėjo mėnesį mums kažkas buvo pranešęs, kad žmones vėl trems, tą naktį nenakvojom namuose. Tada niekas neatėjo, o atėjo tik po 2 savaičių...

Kai nuvežė į Kūlupėnus, neradom vietos – vagonai pilni. Stribai išsivedė seserį ir Birutę ieškoti tėvų. Perėjo visą ešeloną, tačiau jų nerado. Jadzei buvo 17 m. – dar nepilnametė, o aš – išvis vaikas. Putrių niekur nerado, dar lyg ir abejojo, ar mus vežti, ar paleisti. Bet paskui vienas stribų pasakė: „Ai, nedings niekur, vienai jau 17 metų – neprapuls.“ Taip paryčiais ir išvažiavom, laimingai...

Visi vagonai buvo pilni, tačiau įgrūdo ir mus. Vagone buvo tokia jauna moteris su trimis mažamečiais vaikais – Buivydienė. Ji vežėsi statinę prisūdytos mėsos. Paaiškėjo, kad buvo ir gerų stribų – leido Buivydienei pasipjauti kiaulę, pasiruošti mėsos. Ji mus ir maitino, mes gi nieko neturėjom, išskyrus kelis rublius, kuriuos sunešė Jadvygos draugai. Pirmas kelias dienas nedavė nei gerti, nei valgyti. Tik privažiavus netoli Maskvos, iš vagonų ėmė kviesti po du žmones parnešti po du kibirus vandens. O paskui už Maskvos pradėjo duoti tokios sriubos: vanduo ir keli plūduriuojantys kopūstai.

Aš greitai sukarščiavau, nes baisiai sušalau. Vietos nebuvo, tad teko stovėti prie pat durų. Tualetas buvo vidury vagono – skylė grindyse. Kai pradėjo kviesti po du žmones iš vagono, Jadvyga iškart iššoko iš vagono: nežinojom, ar tėvai važiavo su mumis, ar ne. Prieš pat Uralo kalnus po kokių 10 dienų kelionės Jadvyga ir vėl iššoko iš traukinio parnešti vandens. Grįžo išsišiepusi ir laiminga: surado tėvelį. Pamačiusi apsikabino kaklą ir niekaip nepaleido. Dar teko dvi dienas palaukti, kol mus perkėlė į kitą vagoną, pas tėvus. Jei būtų neperkėlę, būtume pasilikusios, berods, Abakane – ten mūsų senasis vagonas buvo atkabintas, o mus nuvežė į Ačinską.

Ačinskas buvo didelis pramoninis miestas, tačiau paties miesto mes nepamatėm – po dviejų savaičių kelionės, spalio 18 d., mus išlaipino miesto prieigose, šalia stoties. Jau buvo šalta, snigo. Moterys ir vaikai, tarp jų ir aš, ėjom į stotį pernakvoti, tačiau niekas mūsų neįleido. Atvažiuoti mūsų pasiimti taip pat niekas neskubėjo, teko visą naktį pralaukti lauke.

Tarp moterų buvo tokia Bartkuvienė, išvežta su 5 mėnesių kūdikiu. Išlaipinti mes visus ryšulius sukrovėm į vieną vietą, ir ji pabandė vaiką įkišti tarp ryšulių, kad būtų šilčiau. Tačiau ir pati buvo ligota, pavargusi, prisėdo ant tų ryšulių ir užsnūdo. Miegodama, matyt, užspaudė kūdikėlį: kai pabudo, vaikas buvo uždusęs.

Galiausiai prisistatė vietiniai kolūkių pirmininkai, viršininkai ir ėmė rinktis darbininkus: kurių daugiau, kurie pajėgesni – trūko tik dar kad dantis apžiūrėtų... Galiausiai mus, iš viso 25 lietuvių šeimas, nuvežė į Timonino kaimą, už 25 km nuo Ačinsko. Timoninas buvo gatvinis kaimas, 4 km ilgio. Aplink – taiga, kažkiek dirbamos žemės, kuri priklausė kolūkiui. Vasaros čia buvo sausos ir šiltos, o žiemos – labai šaltos, lengvai buvo galima ausis, nosį nušalti. Vietinių buvo nedaug, iš esmės – tik pagyvenusios moterys. Kolūkio pirmininkas ir fermos vedėjas abu buvo karo invalidai: vienas be vienos rankos, kitas – be kitos. Migelis ir Černiajevas – iki šiol pavardes atsimenu.

Butkienę su trimis sūnumis ir mus penkis, iš viso devynis žmones, apgyvendino tokioje lūšnelėje. Joje – tik vienas kambarys, vidury – rusiškas pečius, paskui iš kažkur gavom tą vadinamąją buržuiką. Dėl šalčio reikėjo nuolat kūrenti, malkas tempdavom iš taigos.

1951 m. spalis, ką tik Ačinsko stotyje išlaipinti tremtiniai. Užrašas ant kitos pusės: „Vėl prasideda nauja ašarų pakalnė“.

Tėvelis tuoj pradėjo eiti į gyvulių fermą sargauti, o abi sesės – karvių melžti. Kai pasisekdavo, jos nuvogdavo ir mums po kokį puslitrį pieno. Vėliau Jadvyga buvo paskirta į daržininkystės brigadą, prie kurios ir mums su mama teko prisidėti pavasarį. Vieną vasarą praleidau ganydama kiaules. Jas ganyti palyginti nesunku – kvailesnio padaro nėra. Tuomet perskaičiau Antano Vienuolio „Viešnią iš šiaurės“, neatsimenu, iš kur buvau gavus, kažkas, matyt, buvo atsivežęs, nes nieko pernelyg netikrino. Genė, pavyzdžiui, buvo atsivežusi „Žemaičių kankinius“ – knygą apie Rainių žudynes.

1952 m. pradėjau eiti į mokyklą, iš naujo į penktą klasę: Timonine buvo vidurinė mokykla. Iškart gavau pirmą kuolą iš rusų kalbos: reikėjo parašyti atpasakojimą, kurio turinio aš net nesupratau, tik pamenu, kad buvo kažkas apie mešką. Ištaisė tik pirmą sakinį, net nežinau, kiek ten tų klaidų buvo, ir parašė vienetą – tą lapelį aš ir dabar kažkur turiu, parsivežiau. Mokytoja Nadežda Ivanova vis dėlto buvo labai nuoširdi. Mes ten buvom keturi lietuviukai, tai ji mums padėdavo: vakarais eidavom pas ją rašyti diktantų, mokytis privačiai. O kiti dalykai buvo lengvesni – aš Lietuvoj penktą klasę jau buvau baigus. Taip ir pabaigiau ten septynias klases, iš rusų kalbos raštu jau nebe kuolą, o trejetą turėjau.

Patys baisiausi buvo pirmieji metai – nieko neturėjome. Per pirmas Kalėdas kaimynė iš Lietuvos mums atsiuntė lašinių ir miltų, tad galėjome Kalėdoms pasikepti bulvių su spirgais. Mama turėjo atsivežusi gražių lėkščių, mes su Jadvyga – patalynę, tad ir teko mainytis su vietiniais, kad išgyventume. Už pagalvę gaudavom kibirą bulvių, už patalus, regis – tris.

Už darbą duodavo ne pinigų, net ne grūdų, bet tokias sumaltas atliekas nuo grūdų – iki šiol nesuprantu, kas ten buvo. Ruda masė, kurios negalėdavai net suminkyti. Tai mes, vaikai, turėjom metalinį pečiuką nedidelį – kažkaip suplakdavom su vandeniu ir dėdavom ant pečiaus, kažką „kepdavom“.

Paskiau, juk lietuviai – gabūs ir galvoti, prakutom. Kitais metais atsirado ir vištų, pasisodinom ir bulvių. Suėjo visas kaimas žiūrėti, kaip lietuviai bulves sodina. Vienas tremtinys buvo kalvis, padarė nedidelį plūgą. Nebepamenu, kiek ten leisdavo žemės užsėti, 20 ar 30 arų. Kartą su mama nuėjom į Ačinską ir pardavėm 150 kiaušinių, nusipirkom limonado ir bandelę, prisėdom parkelyje ir gardžiai papuotavom...

Per šienapjūtes, kai lašinius valgydavome, rusai vis prieidavo ir stebėdavosi. Jie visai nemokėjo gyvulininkauti, nežinau, gal paskui ir išmoko. Jie niekad neaugindavo didelių paršų – pasipjaudavo mažiukus, kokių 30–40 kg, ir visuomet – žiemą. Mėsą sudėdavo ant ūkinių pastatų lubų ar stogų, išsivirdavo bragės (samagono), nežinau iš ko – gal iš bulvių, sukviesdavo kaimynus ir per savaitę tą paršiuką sutvarkydavo. Po savaitės eidavo pas kitą kaimyną – šitaip ir gyveno. Lašinių, kumpių – niekas tokių stebuklų nežinojo. Lietuviai ėmė statytis šiokias tokias rūkyklas, mokyti vietinius rūkyti mėsą: šie niekaip nesuprasdavo, kaip per tokias karštas vasaras mėsa mums nesugesdavo.

Irena, 1957 m. Įrašas: „Irute, / Tarytum Petro I-ojo šešėlis, štai Tavo figūrėlei paskendus Sibiro žieduose, vienu žodžiu, karžygiškumo nuotaikoje. / Aš Tau, Irute, / Tavo „prietelius“ J.“ (Jonas, Jadvygos vyras).

1953 m. kovą mokykloje įvyko kai kas naujo. Visi mokiniai, gal pora šimtų, buvo suvaryti į koridorių šalia mokytojų kambario, kur buvo radijas. Ten vis pranešinėta, kad tautų tėvas ir nuostabusis žmonijos genijus Stalinas merdi. Dvi dienas tokioj „garbės sargyboj“ reikėjo laukti, kol numirė. O mes vis taip pataikydavom atsistoti – visi keturi lietuviukai kartu. Aplink viskas rimta, mokytojos kambary baisiausiai bliauna. Kai pranešė, kad Stalinas numirė, mus visus keturis juokas paėmė, tačiau reikėjo valdytis. Pasižiūrim viens į kitą – dar juokingiau pasidaro... Bet šiaip ne taip susivaldėm. Mano pusbrolis, Stasys Putrius kaip tik buvo nuteistas 25 metams lagerio už tai, kad mokykloje Stalino portretui akis išbadė... Pamenu tik, kad labai apsidžiaugėm po Stalino mirties: buvo paskirtos dvi dienos gedului, kai nereikėjo eiti į mokyklą.

O Jadvygai greitai atsibodo Timonine. Ją labai engė kolūkio pirmininkas, vis vadindavo fašiste, „nemeckaja morda“. Galų gale ji pareiškė, kad šitam kaime ji nesėdės, spjovė į darbą ir, nieko neklaususi, nors kas mėnesį reikėdavo užeiti į komendantūrą, išėjo pėsčia į Ačinską. Kiek ji prisikentėjo nuo tų pirmininkų... Nežinau, kiek ji Timonine ištvėrė – metus ar dvejus. Kažkokiu būdu Ačinske susirado darbą valgykloje – saugoti ir tvarkyti naktimis. Tad naktimis dirbdavo, o dienomis ilsėdavosi, tik neturėjo kur gyventi – miegodavo tiesiog parke. Vieną kartą ir man teko jai padėti valgykloje, niekaip nesuprantu, kaip jai nebūdavo baisu... Nuolat belsdavosi visokie girtuokliai, vis ko nors reikalaudavo.

Jadvyga Putriutė – Norvilienė su vyru Jonu Norvilu, 1957 m. spalio 6 d. Ačinskas, įrašas ant kitos pusės: „Meilė – mūs garbės vainikas, / Meilė – laimė mūs, / Meilė pašaukė gyventi, / Meilė lydės į kapus... Ilgam prisiminimui Irutei – sesuo ir švogeris“.

Ačinske lietuvių buvo ir daugiau, tad Jadvyga netrukus susirado prieglobstį pas Banius iš Pilviškių. Jie priėmė mus abi gyventi, nes aš, baigusi septynias klases, 1955 m. įstojau į Ačinsko medicinos institutą. Konkursas buvo nemažas: gal 5 žmonės į vieną vietą, tačiau įstojau. Tik iš rusų kalbos egzamino raštu gavau trejetą, dėl to negalėjau gauti stipendijos. O be stipendijos negalėjau mokytis – mes juk praktiškai nieko neturėjom. Jau po stojamųjų ėjau pas direktorių atsiimti dokumentų, tačiau kaip tik tuo metu ten buvusi pavaduotoja perkalbėjo: padrąsino, kad kitą trimestrą geriau išlaikysiu egzaminus ir gausiu stipendiją. Taip ir buvo, o pirmus mėnesius išgyventi padėjo Jadvyga. Ji gaudavo nedidelę algą, tačiau vis nuvogdavo cukraus, saldainių – taip ir išsilaikėm.

Po Stalino mirties buvo pradėta leisti tremtiniams sugrįžti, tačiau ne vieną prašymą mums teko parašyti. 1957 m. kovo mėnesį pagaliau gavom leidimą išvažiuoti, tačiau neleista sugrįžti namo, į tėviškę. Per likusį laiką susitvarkėm kuklų ūkį Timonine, ką galėjom – pardavėm, ir liepos mėnesį aš su tėvais grįžau į Lietuvą. Genė Timonine susirado vyrą, kurį iš tremties paleido anksčiau, tad ji grįžo dar 1957 m. pradžioje. Jadvyga, taip pat ištekėjusi Ačinske, turėjo dar palaukti, kol paleis jos vyrą – sugrįžo metų pabaigoje.

Jadvyga, 1957 m. gruodžio 18 d., Ačinskas. Įrašas: „Įručiuke, / Tavo prisiminimų vainike lai įsipina dar vienas mano šešėlis. Sesutei Irutei – Jadzė“.

Kelionė buvo kur kas linksmesnė nei važiuojant į priekį, be didesnių nuotykių. Nors ir buvo uždrausta, tačiau išlipę Kretingos stotyje patraukėme tiesiai namo, kur, kaip paaiškėjo atvykus, buvo įrengta mokykla. Ten gyveno ir keli mokytojai, o virtuvėje, kur mes, vaikai, paskutinius metus gyvenome, buvo laikomos vištos... Kaip skaudėjo mano tėveliui matant, kad namuose, kuriuos pastatė savo rankomis, gyvena svetimieji ir dar vištas viduje laiko... Pernakvojome, kiek pamenu, pas kaimynę, kuri mums siuntinius siųsdavo, o kitą dieną viena mokytojų, Tamašauskienė, pasiūlė užleisti mums virtuvę. Su mama išvalėm, iššveitėm tą vištidę ir pradėjom gyventi ten...

Ačinske baigiau du kursus, tad reikėjo pasimokyti dar metus. Nuvykusi į Klaipėdą sužinojau, kad ten man nėra vietos, todėl mokslus užbaigiau Šilutėje. Po mokslų gavau paskyrimą į Platelius, o ten pasipainiojo ir manasis Vaclovas Borusevičius...