Tai kultūrinė, dar ne politinė, prieglauda arba prieglobstis, kurį garsaus režisieriaus K. Zanussio pjesė „Puikybė“ rado kito garsaus režisieriaus vardu pavadintame Panevėžio teatre. Mat nei Lenkijoje, nei Sankt Peterburge, kuriam buvo numatyta, „Puikybė“ nestatoma. Netinka dėl aktualumo.

Tai drama – teismas, kai scenoje teisiami ne personažai, ne jų pražangos arba visuomenės ydos (arba iškeliamos dorybės), bet vadinamo laikmečio pasaulėžiūra. Nūnai Europoje vyraujanti kiauro reliatyvizmo bei konformizmo pasaulėžiūra, dažnai vadinama postmodernizmu. Veikėjų nuostatas ir veiksmus pjesėje lemia būtent skirtingai vertinąs požiūris į konkrečius praeities įvykius, įskaitant nedorus poelgius, ir jų pasekmes visiems dalyviams. Savaip visi yra aukos, net demagogai ir cinikai.

Kaip teigė pats K. Zanussis (bernardinai.lt, 2016-09-29), pjesės „politinis“ trūkumas tas, kad joje keliamas teisingumo klausimas. Teisingumo visur, ne vien kas Lenkijoje komunizmo laikais buvo dėl ko kaltas. Ar galime gyventi be teisingumo? – klausia dramaturgas režisierius, ir atsako neigiamai. Mat be teisingumo esame mėšlas, plėšikų gauja. Tai 2000 metų senumo požiūriai, K. Zanussis tokių žodžių nevartoja, bet parodo. Ir parodo, kurlink sėkmingai einame.

Verta būtų „Puikybę“ rodyti ir viešai aptarinėti šį tą mąstančio jaunimo auditorijoje.