Popiežius aukojo Mišias mažai Azerbaidžano katalikų bendruomenei

Sekmadienį anksti rytą atsisveikinęs su Gruzija, popiežius Pranciškus išskrido į antrą šios kelionės metu lankomą šalį – Azerbaidžaną. Baku oro uoste įvyko labai trumpos sutiktuvės: popiežių pasitiko nuncijus ir Azerbaidžano vicepremjeras. Iškilmingas susitikimas su prezidentu ir kitais valstybės atstovais popiežiaus laukė po pietų. Tiesiai iš Baku oro uosto Šventasis Tėvas nuvyko į Nekaltai Pradėtosios M. Marijos bažnyčią – vienintelę katalikų bažnyčią visoje šalyje – ir joje aukojo sekmadienio Mišias mažai, tik apie 700 narių turinčiai Azerbaidžano katalikų bendruomenei.

EPA nuotrauka

Homilijoje komentuodamas sekmadienio Evangeliją, popiežius kalbėjo apie tikėjimo ir tarnavimo sampyną krikščionių gyvenime. Tikėti, turėti gyvą tikėjimą, nelengva, - sakė Pranciškus. Dėl to apaštalai ir prašo Viešpatį: „Sustiprink mūsų tikėjimą“. Tačiau Jėzus, tarsi grąžindamas tą patį prašymą apaštalams, savo ruožtu, juos prašo turėti tikėjimą. „Tikėjimas yra Dievo dovana, kurios visada reikia prašyti, bet taip pat ir mes patys turime jį brandinti. Tai ne iš dangaus nužengianti magiška jėga, tai ne „kraitis“, kurį gauname vieną kartą visiems laikams, tai ir ne super – galia, padedanti spręsti gyvenimo sunkumus“. Pasak popiežiaus, tikėjimo nereikia painioti ir su gera savijauta, su širdies ramybe. „Tikėjimas tai aukso gija, kuri mus jungia su Viešpačiu; tai džiaugsmas, kad esame su Juo; tai dovana mūsų gyvenimui, kuri duoda vaisius tik tuomet jei ir mes atliekame savo dalį“.

EPA nuotrauka

„Kokia gi yra mūsų dalis? Jėzus atako, kad tai tarnavimas. Tikėjimas ir tarnavimas negali būti vienas nuo kito atskirti; jie tarpusavį labai glaudžiai susiję, persipynę“. Popiežius panaudojo Azerbaidžano gyventojams artimą kilimo įvaizdį. Kaip audžiant kilimą persipina siūlai – metmenys ir ataudai, taip ir krikščionio gyvenimas turi būti nusaustas iš tikėjimo metmenų ir tarnavimo ataudų.

„Esame pašaukti tarnauti ne tam, kad sulauktume atlygio, bet tam, kad sektume Dievu, kuris iš meilės tapo  visų tarnu. Mes esame pašaukti ne tik kartais tarnauti, bet gyventi tarnaudami. Tarnavimas tai gyvenimo stilius: tarnauti Dievui adoravimu ir malda, būti atviriems, konkrečiai  tarnauti artimui; darbuotis bendram gėriui“.

Popiežius paminėjo ir sunkumus bei pagundas, kurių netrūksta tikėjimo ir tarnavimo kelyje. Visų pirma tai širdies drungnumas. Atvėsusi širdis užsisklendžia tingiame gyvenime, gesina meilės liepsną. Kitas pavojus tai pagunda jaustis šeimininkais. Tuomet tarnavimas, kuris turėtų būti tikslas, tampa priemone siekiant kitų egoistiškų tikslų. „Tarp jūsų to nebus, sako Jėzus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas“ (Mt 20,26). Tik šitaip Bažnyčia auga ir gražėja.

EPA nuotrauka

Mišių pabaigoje, kartu su jų dalyviais popiežius Pranciškus sukalbėjo vidudienio „Viešpaties Angelo“ maldą ir šia proga dar kartą pasidžiaugė, kad galėjo aplankyti mažąją Azerbaidžano katalikų bendruomenę, padėkojo jai nuo atsikūrimo tarnaujantiems kunigams saleziečiams iš Slovakijos. Popiežiaus vizitas Baku katalikų parapijoje baigėsi  pietumis su kunigais ir bendruomenės atstovais. 

Popiežius Azerbaidžanui linkėjo skirtumų harmonijos ir taikos su kitais

Sekmadienio popietę Šventasis Tėvas oficialiai aplankė Azerbaidžano prezidentą Ilhamą Heydarą oglu Alijevą jo rūmuose. Kiek vėliau Pranciškus privačiai pabendravo su prezidentu, kuris taip pat pristatė savo šeimą, buvo apsikeista dovanomis. Prezidentui popiežius padovanojo stilizuotą Romos miesto bažnyčių atvaizdą, o jo sutuoktinei – rankų darbo indą, pagamintą Meksikoje.

EPA nuotrauka

Kartu su Azerbaidžano vadovu popiežius nuvyko prie Paminklo žuvusiems už nepriklausomybę, čia buvo atlikti šalių himnai, o Šventasis Tėvas stabtelėjo maldai.

Kita stotelė buvo dabartinio prezidento tėvui Heydarui Alijevui dedikuotas kongresų ir ekspozicijų centras, suprojektuotas pasaulinio garso architektės Zahos Hadid. Čia jau laukė per tūkstantį Azerbaidžano visuomenės atstovų – politikos ir kultūros veikėjų, šalyje reziduojantys diplomatai.

Džiaugiuosi, galėdamas aplankyti Azerbaidžaną ir jums dėkoju už svetingą priėmimą šiame mieste, šalies sostinėje, prisiglaudusiame prie Kaspijos jūros kranto, miesto, kurio veidas nepaprastai pasikeitė su naujomis konstrukcijomis, kaip ši, kurioje vyksta mūsų susitikimas, - sakė popiežius Pranciškus.

Savo kalboje Šventasis Tėvas dar kartą grįžo prie svarbios temos, kurią buvo palietęs kituose savo kelionės etapuose – Armėnijoje ir, prieš dieną, Gruzijoje: etninis, kultūrinis, religinis skirtingumas nėra neišvengiamas kelias į konfliktą, tačiau gali tapti harmoningos ir turtingos visuomenės prielaida.

EPA nuotrauka

Ši bendra pastanga kuriant harmoniją tarp skirtumų ypač reikšminga dabar šiuo metu, nes parodo, jog įmanoma liudyti savo idėjas ir savo gyvenimo sampratą neužgniaužiant teisių tų, kurie turi kitas sampratas ir vizijas, - pabrėžė Pranciškus, pridurdamas, kad kiekviena etinė ar ideologinė priklausomybė, kaip ir autentiškas religijos kelias, turi ryžtingai atmesti savo įsitikinimų, tapatybės ar Dievo vardo instrumentalizavimą teisinant užgniaužimą ir užvaldymą.

Gyvai linkiu, - sakė popiežius, anksčiau priminęs, kad šalis istorijos bėgyje buvo daugelio tautų ir kultūrų tėvynė,  - kad Azerbaidžanas tęstų skirtingų kultūrų ir religinių konfesijų bendradarbiavimo kelią. Tegu harmonija ir taikus sugyvenimas maitina socialinį ir pilietinį gyvenimą, jo įvairiose išraiškose, užtikrindamas visiems galimybę prisidėti prie bendrojo gėrio.

Kaip ir Gruzijoje, popiežius pasakė, kad tikros pažangos ir tautų laisvės prielaida yra ne vien vidinė harmonija, bet ir taikūs valstybių santykiai, drąsiai ir išradingai pasirenkant kelius ilgalaikei santarvei užtikrinti, išgydyti senas žaizdas.

EPA nuotrauka

Tikiu, kad su Dievo pagalba ir visų pusių gera valia Kaukazas galės būti vieta, kur dialogu ir derybomis ginčai ir skirtumai bus išspręsti ar viršyti, kad šis regionas, „durys tarp Rytų ir Vakarų“, pagal gražų šv. Jono Pauliaus II panaudotą vaizdinį, lankant šią šalį, taptų durimis taikai ir pavyzdžiu, kuriuo remtis sprendžiant senus ir naujus konfliktus, - kalbėjo Pranciškus, pridurdamas, kad ir katalikų bendruomenė, nors labai maža, nori veikti tokia pat linkme. 

Baku mečetėje: Religijos tetampa taikos aušromis ir keliais į susitaikinimą

Paskutinis popiežiaus kelionės į Kaukazą ir vizito Azerbaidžane įvykis buvo apsilankymas mečetėje sekmadienio pavakare. Naujutėlėje, 2014 m. pabaigoje atidarytoje mečetėje, pavadintoje pirmojo Azerbaidžano prezidento Heidaro Alijevo vardu, popiežių Pranciškų priėmė Kaukazo musulmonų šeichas Alahšukuras Pašazade. Susitikime taip pat dalyvavo Azerbaidžano žydų bendruomenės vadovas ir Baku Ortodoksų vyskupas.

„Būti čia drauge – tai palaiminimas“, - sakė popiežius Pranciškus, dėkodamas Kaukazo musulmonų vadovui už svetingą priėmimą, sveikindamas visus Azerbaidžano musulmonus, o taip pat šalyje gyvenančias žydų ir krikščionių ortodoksų bendruomenes, kurioms mečetėje vykusiame susitikime atstovavo jų vadovai.

EPA nuotrauka

„Religijoms skirta labai svarbi užduotis – padėti žmonėms ieškoti gyvenimo prasmės, padėti suprasti, jog neturi būti absoliutinamos nei ribotos žmogaus galimybės, nei šio pasaulio vertybės. Religijos yra pašauktos padėti žmogui suprasti, kad ne jis yra visko centras, bet kad mes esame pašaukti siekti Aukščiausiojo ir tarnauti kitam žmogus, mūsų artimui“.

Pasak popiežiaus, žmogui reikia religijos, kad jis galėtų siekti savo tikslo. Religija tai tarsi širdyje esantis kompasas, padedantis siekti gėrio ir vengti blogio. Šia prasme, religijoms skirtas ugdomasis vaidmuo; jos turi padėti žmogui iškelti paviršių viską kas geriausia glūdi jo viduje. O religiniai vadovai, savo ruožtu, turi rūpintis, kad religijose žmonės rastų autentiškus atsakymus į savo paieškas, ypač šiais laikais, kai daugelis žmonių yra pasimetę dėl dabartinio meto paradoksų. Viena vertus, matome iškerojusį nihilizmą, kuris netiki niekuo kitu, išskurus savo interesus. Antra vertus, vis dažniau matome ir kieta fundamentalizmą, kuris smurtingais žodžiais ir veiksmais siekia primesti radikalizmą, nesuderinamą su gyvuoju Dievu.

„Religijos padeda atskirti gėrį nuo blogio, padeda siekti gėrio darbais, malda, savo vidaus lavinimu. Religijos yra pašauktos kantriais, mažais, nuolankiais, bet konkrečiais žingsniais ugdyti susitikimo ir taikos kultūrą. Šitaip religijos tarnauja žmonių bendruomenei“.

EPA nuotrauka

„Mūsų laikais labiausiai turi rūpėti ne kaip ginti savo interesus, - sakė popiežius, - bet kokias gyvenimo perspektyvas paliksime būsimoms kartoms; mums turi rūpėti, kad pasaulis, kurį mes paliksime, būtų geresnis už tą, kurį mes gavome. Dievas ir istorija mūsų klaus ar aukojomės dėl taikos; jau dabar šito mūsų klausia jaunosios kartos, svajojančios geresnį rytojų“.

„Dabartinių konfliktų naktyje religijos tetampa taikos aušromis, - kalbėjo popiežius, - tetampa sėklomis, žadančiomis atgimimą po griovimų ir mirties, nepavargstančiai skambančiu dialogo aidu, keliais į susitikimą ir susitaikinimą, sugebančiais nuvesti tena, kur oficialus tarpininkavimas neduoda rezultatų“.