Evgenios Levin nuotrauka

Jau metai, kai nesu mokytojas. Kai esu senjoras. Turiu daug laiko vaikščioti, galvoti. Utenoje yra gražus Vyžuonos parkas. Čia yra visko: dešimt tiltų, dveji statūs laiptai, daug medžių, daug sporto inventoriaus. Čia būdamas dažnai prisimenu patinkantį Marcelijaus Martinaičio eilėraštį „Amžinas tiltas“. Ėjote tiltu, einame tiltu, eisite tiltu – trys esminės žmogaus amžiaus pakopos. Dabar sustojau prie paskutinės. Šį eilėraštį esu deklamavęs būtent čia, parke, stovėdamas ant tilto. Ir deklamavęs, ir reflektavęs mūsų praeinamumo, būties trapumo grimasas. Man regis, galvojimas apie amžinas vertybes, apie paradoksus yra skaudesnis, kai esi mokytojas. Gal dar dramatiškesnis tada, kai esi lituanistas.

Jau metai, kai Kristijonas Donelaitis, Jonas Biliūnas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vytautas Mačernis stebisi, kodėl jų knygos atsiverčiamos rečiau. Kodėl visokie pastabom primarginti lapeliai jau nebestudijuojami. Šiek tiek dirglu, šiek tiek skaudu juos atsiversti. Lyg ir supranti situaciją, lyg ir gali tarsi iš šalies pažvelgti į dabartinį save (ne mokytoją), tačiau vis vien nesmagu. Mat nebėra kam kalbėti apie, tarkim, Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“ ar Justino Marcinkevičiaus „Mažvydą“. Supaprastinu situaciją? Žinoma. Tai tema, kai galima labai lengvai peršokti į banalybes, į sentimentaloką prisiminimų vardijimą, į toną, kuris kelia gailestį. O aš šito nenoriu.

Neretai atrodydavo, kad kitokio darbo neįsivaizduoju, kad esu gimęs tik mokytoju.  Eini gatve, mišku ir minčių įvairovė vis stabteli prie mokyklos: „Štai apie ką turėtume klasėje pakalbėti. Štai kas turbūt ne vienam gali būti įdomu.“ Toks galvojimas įprasmina mūsų žingsnius: vienas kitas pastebėjimas vyniojasi vyniojasi, kol įmanoma pajusti pamokos kontūrus. Bus galima priminti štai tokią situaciją, mokiniai ją interpretuos, bus galima lentoje užrašyti štai tokį klausimą ir jo nekomentuoti, lai pamąsto. Tai vadiname rengimusi pamokoms. Pasižymi pagrindinius darbo per 45 minutes orientyrus suprasdamas, kad paliekama vietos improvizacijai, kitokiai krypčiai. Mat pamoka nėra negyvas šablonas, ji virsta ir netikėta diskusija, ir vieno kito mokinio nelauktomis įžvalgomis, kurios koreguos planą.

Virsdavo.

Kad ir kaip jaustumėmės (pavargę, įskaudinti, nusivylę), bet pamokos neretai pagydo. Pajunti, kad kažkas ypatinga vyksta: mokiniai diskutuoja, cituoja kūrinį, vaidina pasiūlytus etiudus. O renginiai aktų salėje? Galvoji / galvojame, repetuojame ir ateina ta valanda, kai beveik visi klasės žmonės tampa aktyviais dalyviais, o ne stebėtojais. Kai tu, mokytojau, jau nepasakinėji, nieko nekoreguoji – jie žino, kad taip bus; dauguma kuria čia ir dabar. Dauguma? Taip, taip, toks vertinimas gali būti ir romantinis, tačiau jis sustiprina tikėjimą profesija.

Sustiprindavo.

Beveik visą laiką sau bei kitiems įrodinėjau, kad mes galime būti ne tik, o net mokytojais. Ne visiems duota galimybė būti šalia mokinio, su mokiniu klasėje ar kurio nors renginio metu? Nežinau. Man atrodo, gamta šiek tiek jau įrašo reikiamus duomenis, studijos žmogų teoriškai sustiprina. Bet visiškai išmokyti būti mokytoju, džiaugtis savo veikla gal ir ne visada įmanoma. Juk tai ne vien profesija. Kartais pamoka tampa meno kūriniu. Nepakartojamu, unikaliu. Ar mokiniai tai pajaučia, ar įsimins? Visaip gali būti. Kita vertus, daugiskaitos vartojimas turbūt nėra išmintingas. Klasėje labai skirtingi žmonės, todėl reakcija į tai, ką sakome, labai nevienoda. Vieni suvoks gilesnius dalykus, kiti spėlios, ar tai bus per egzaminą (jei ne, vadinasi, mokytojas kalba ne į temą). Bus tokių, kuriems apskritai neįdomu tai, kas sakoma mokykloje. Bus tokių, kurie savaip interpretuodami mėgins mokytoją skųsti. Įvairios spalvos. Būna situacijų, kad ir  kaip suktumeisi, vis vien pralaimėtum. Net mokytojas irgi pralaimi? Taip, kadangi yra daugybė veiksnių, daugybė priežasčių ir būti silpnam, būti pažemintam, neišvengti klaidų. Vis prisimindavau Motiną Teresę: tu darysi kažką gera, o tave gali apkaltinti egoizmu, bet vis vien daryk...

Mokinius mokome pilietiškumo. Ar pilietiškas mokytojas yra gerbiamas? Na gal klausimą derėtų kiek kitaip pakreipti, akcentuojant, ar mokyklos vadovai mėgsta tuos, kurie jų kai kuriuos veiksmus, elgesio savybes kritikuoja. Man regis, apie tai dažnokai kalbama tyliai, net pašnibždom, kad nereikalinga ausis neišgirstų. Kažkada rašiau, jog hamletų mokykloje nereikia. Gal buvau ir kategoriškas teigdamas, jog geriausia tiems, kurie plaukia pasroviui, kurie yra konformistai, kurie yra vadovų favoritai.

Nėra statistikos, kiek mokytojų suserga, nes direktorius ar pavaduotojas elgiasi kaip su menkesniais, nes mokiniai elgiasi niekšiškai (netinkamas žodis?). Mokinių mažėjimas, piniginės svoris grėsmingai koreguoja bendravimo modelius. Bet... sunku įlįsti į kito kailį, sunku. Dabar daug kas nusidažo romantiškesnėmis spalvomis. Jau.

Vyžuonos parke, kur dabar vaikštau, esu vedęs ne vieną literatūros pamoką. Ant tiltų skaitėme eilėraščius, stebėjome gamtą, kalbėjome, kas kaip gali tapti literatūros kūrinio motyvu, detale. Nelengvos tokios pamokos  (mokiniai lauke gali pageidauti tik poilsio), tačiau labai malonios. Dabar prisimenu fragmentus. Štai prie šios alyvos Gintarė deklamavo Salomėjos Nėries „Alyvas“, štai ant šio tilto Nerijus dainavo „Trakų pilį“, štai čia, kur iškirsta medžių, prisiminėme „Anykščių šilelį“, štai čia, kur Utenėlė įteka į Vyžuoną, vaidinome... Atgyja buvę vaizdai: žodžiai, šypsenos, reakcijos. Dabar tai jau dvasinis archyvas. Tai mano stiprybė.

Per praėjusius mokslo metus labai daug rašiau. Knygos apie literatūros pamokas rankraštį perdaviau Švietimo ir mokslo ministerijai, leidinį, kuriame kalba mūsų miesto mokytojai, mokiniai, – Utenos švietimo centrui, kūrinio analizės konkretybes – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui. Bet mano rašymas – tai ne pamokos, tai ne gyvas bendravimas su mokiniais. Pakaitalas. Bet labai mielas. Stovėdamas Vyžuonos parke ant tiltų su šypsena, galbūt ir su autoironija mintyse cituoju Marcelijų Martinaitį:

Eisite tiltu –

apsiaustus vėjas plaikstys.
Eisite tiltu –
juoksitės garsiai.

O ant tilto stovėsiu jau aš –
ir mėtysiu duoną žuvims.

Visa tai: galvojimas apie mokinius, apie literatūros pamokas, apie kolegas –  yra gražu. O ar graži metafora, užfiksuota pavadinime? Man regis, taip.