Sakoma, ištikimiausias žmogaus draugas yra šuo. O aš galvoju – ir medžiai. Jie šimtmečius auga prie tavo ir mano namų. Jie, niekada neišdavę tavo ir mano paslapties, visą gyvenimą stovėdami ir numiršta. Juos, kai tavęs ir manęs nėra, kartais nupjauna pikta ranka. Dažniausiai nupjauna ta, kuri gyvenime nėra pasodinusi nė vieno medelio. Ta ranka pirmiausia ir stveria kirvį. Anksčiau organizuodavo medelių sodinimo talkas. Masiškai juos sodindavo. Nūnai juos masiškai pjauna. Net antai Dzūkijos nacionaliniame parke. Nuvažiuoju grybauti prie Varėnos rajone esančio Lavyso ežero. Į ten dabar per iškirsto miško plynes prasibrauti kaip ir neįmanoma. Miškininkai ar kažkoks didelio kaimo politikas sakys: juk pjauname suaugusius, peraugusius medžius. Galbūt. Tačiau kodėl išpjaunami visi iš eilės – ir subrendę, ir maži. Net mūsų neva pasididžiavimas – ąžuolėliai... Gal todėl, kad mūsų medieną perka vokiečiai, net suomiai, turintys didžiausius miškų plotus Europoje. Suomiai gudrūs – be atodairos savo medžių masiškai nerėžia. O mums kas, kad tik pinigingi būtume. Kitaip tariant, pelną gautume. Pjauname juos savo ir tavo gamtos namuose. Ir mūsų aplinka tuštėja, nors turime Aplinkos ministeriją, daugybę kitų institucijų, privalančių akylai saugoti bene didžiausią valstybės, t. y. mūsų, turtą. O kas išeina? Ogi, kaip kirto, taip kerta. Ir iš peties, kad net į visas puses skiedros lekia. Taip kasmet. Tyliai, pamažu. Ir bijau, kad mūsų miškus gali ištikti poeto Antano Baranausko apdainuoto Anykščių šilelio likimas. Bet kol kas tokia lemtimi nenoriu tikėti. Dar mintiju, nejau taip gali atsitikti Lietuvoje, kurioje, atrodo, nuo senų senovės kone kiekvienas mūsų rašytojas didžiai išaukštino girias, šilojus, tarp jų tyvuliuojančius ežerus, juos išvagojusias sraunias upes ir skaidrius upeliūkščius. O gal klystu? Taip nėra? Anaiptol. Nuogąstauja ir gamtininkai. Ir tie, kuriems medžiai yra tautos, jos istorijos šaknys. Juk mūsų miškai maitino, saugojo 1861 metų sukilėlius, beje, ir netolimo pokario partizanus. Ir pikto priešo, ir mūsų pačių švelniai vadintais miško brolius. Ar jau nūnai miškas nustojo būti mūsų broliu?

Mano ir tavo medžiai nuo piktos rankos ėmė virsti jau sovietmečiu – per gūdžios melioracijos vajų. Andai ir mano gimtinėje, Varėnos rajono Kuciūnų kaime. Neva numelioravo naujus žemės plotus. O iš tikrųjų – smėlėtą, kalvotą, ąžuolais ir liepomis apaugusią nemažo ploto giraitę su mažais šio kaimo (jau buvusio) žmonių dirbamos žemės lopinėliais. Su šaknimis išrovė šimtamečius ąžuolus ir liepas – visus medžius iš eilės. O tolėliau net ištiesino ir Straujos upelį, tekantį šalia kaimo... Išpjovė medžius, išgujo kaimelio gyventojus. Nūnai gimtąjį kaimelį primena tik pamiškėje palikti stalinecų buldozerių sustumdyti su šaknimis stori ąžuolų kelmai. Dažnai prie jų atvažiuoju, ilgai pastoviu – tarsi sugrįžtu ten, iš kur atėjau ne tik aš, bet ir mano kaimelio protėviai, prie savo sodybų sodinę, saugoję medžius. Beje, Lietuvoje nuo seno vienkiemiuose prie sodybų puikavosi aukšti, didingi medžiai, saugoję namus nuo perkūnijos, viesulo. Juk žaibas dažniausiai pliekdavo ne į pastatą, o į aukščiau išsistiebusį ąžuolą ar išsikerojusią liepą, klevą, svyruonėlį beržą. Kaimiečiai, ypač senoliai, karštą vasaros dieną atokvėpio valandėlę ne kur kitur skubėdavo pabūti, o dažniausiai po savo ar senelių, tėvų pasodintu medžiu. Su juo tyliai kalbėdavosi, prisimindavo, kas liūdna ir kas gera buvo, niekam nematant namų sargui nuoširdžiai guosdavosi, tarsi išpažintį atlikdavo. Juk medis pašalindavo stresą, jėgų suteikdavo. Dvasinių. O neretai ir palūžusiam žmogui atsitiesti padėdavo.

Medžiai padėjo ir man. Ir ne kartą gyvenime. Privertė pakilti iš alkoholio liūno. Tai buvo Druskininkuose. Likimo dažnai stumtas ir galiausiai nustumtas į šalikelę ieškojau išsigelbėjimo. Būtent stiprybę pakilti suteikė medžiai, augantys prie senojo, senesnio už mūsų senovę, Nemuno. Kiekvieną vakarą eidavau prie mūsų upių tėvo, šalia plačios vagos stūksančių alksnių, beržų, klevų. Man medžiai kuždėjo drąsinančius žodžius, o Nemunu keliaujantys vandenys tarsi plovė drumzliną mano sielą, vis valė ir kartojo: „Eik tvirtai į priekį ir nepaslysk, nesuklupk.“ Taip iš naujo gimė viltis gyventi, prisisapnavo kažkurio saulėto rugpjūčio eilės: „Rugpjūtis keliavo kaip amžiais žmogus, jam kelrodis buvo gimtinės dangus. Tam kaime, kur vėjo malūnas aukštai, kuždėjo man Dievo žodžius nekaltai. Tai, drauge, nepilk pelenų ant trapios atminties – lai viskas išlieka – nors kaip ir kaltė...“ Išliko, nepamiršau. Ir nebijau to garsiai pasakyti. Galvoju, ko bijoti? Ką turiu slėpti? Kaip tai galėjo nutikti? Gal manyje tūno girti protėvių genai?

Tėvas pasakojo apie savo bajoro senelio linksmą ir nelinksmą gyvenimą: kortomis praloštą turtą, nesibaigiančias uliones. Tapęs lyg ir plikbajoriu iš Alytaus krašto, Miroslavo apylinkių, atvyko su keliais likusiais žirgais į netoli esantį Nedzingės Kuciūnų kaimelį, kuriame po daugelio metų ir aš gimiau. Žinoma, jau ne bajorų, o kolūkiečių šeimoje. O tada, dar devynioliktojo amžiaus pabaigoje, mano prosenelis vedė kito Kuciūnų kaimo bajoro Kucevičiaus dukrą. Tame kaime ir pasiliko. Iš uošvio gavo pusantro valako dirbamos žemės ir pusvalakį miško. Tėvas tvirtino, kad Kuciūnuose jo senelis metė lošti kortomis. Gal uošvio Kucevičiaus bijojo... Bala žino... Bet nemetė ulioti. Ir toliau vieni pas kitus bajorai važiavo, kėlė balius, pykosi, taikėsi ir vėl pykosi ir t. t. Nežinau, kas buvo prosenelio ainiai. Gal tie patys bajorai, pragėrę Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, nes beuliodami, tarpusavyje besikivirčydami net neturėjo laiko Tėvynės ginti nuo Rusijos carienės Jekaterinos... Ne kartą taip pamaniau, stovėdamas prie Kuciūnų pamiškėje buldozerių sustumdytų ąžuolų kelmų. Tiksliau pasakius, numirusių ąžuolų. Todėl nei tada, nei nūnai nežinau: ar čia reikia didžiuotis savo protėviais, ar nieko apie juos negalvoti. Gal vienąkart viską ir pamirščiau, jei ne tie, manding, tikriausiai paveldėti genai. Gana ilgokai ne kartą apie tai svarsčiau ir Druskininkuose, dar kartą kartą atėjęs prie Nemuno, prie medžių.

Vieną vakarą tvirtai ryžausi nutraukti sąsajas su praeitimi, daugiau neaitrinti savyje tūnančių prosenelio genų. Tereikėjo žengti drąsų žingsnį ten, iš kur atgal nesigręžiama. Taip ir atsitiko. Iš Druskininkų atvažiavau į Kauną, pas tuometę Kauno dienos vyriausiąją redaktorę Teklę Mačiulienę. Išklojau, kaip yra. Pasakiau: noriu gyventi, pradėti iš naujo rašyti, užsidirbti pinigų. Neatstūmė, neišvarė. „Važiuok, vaikeli, ir rašyk iš Druskininkų, tiks – spausdinsime.“ Tąsyk sutikau žmogų iš didžiosios raidės. Taip pradėjau viską iš naujo. Man padėjo ir medžiai, ir ta didžioji, kaip man senoliai sakydavo, šventoji moteris – savotiška apvaizda. Žinoma, pirmiausia pats labai norėjau išsivaduoti iš baisios, dvokiančios, viską ryjančios pelkės. Tačiau tik tada tai įmanoma padaryti, kai pačiame žmogaus viduje įvyksta lūžis. Įvyko. Ir nuo tada tavo ir mano atrodė dar medžiai gražesni. Tavo ir mano Nemunas dar skaidresnis, didingesnis ir žmonės kur kas geresni... Baisiai norėjosi gyventi. Nūnai galvoju, kad man pasisekė.

Deja, ne visiems mano likimo broliams ir sesėms pavyko įveikti giltinę. Ne visi atsilaikė. Kaip ne visi medžiai atlaiko žaibo iškrovą. Vaikystėje tėviškėje mačiau paslaptingo žaibo padarinius: išilgai išplėštomis giliomis žaizdomis sudarkytą ąžuolo kamieną. Vėliau galiūnas nudžiūvo. O žmogus gali pražūti ir nuo mažiausios likimo skeveldros. O dar sunkiau išbristi iš alkoholio liūno, kai į jį perkeltine prasme ima svaidyti akmenis. Tai žinau, nes patyriau. Nūnai beveik po dvidešimties metų, kai išbrista iš siaubingo liūno, manau, turiu teisę tai garsiai apmąstyti, įvertinti. Žinoma, ne vieno būsiu nesuprastas, gal vėl iš naujo pasmerktas. Todėl, kad mūsų visuomenė nepakanti tiek geriantiems, tiek negeriantiems... Visais laikais abiem atvejais buvo nepakanti. Pažįstu įveikusius šią baisią ligą žmones, norinčius viešai atlikti savotišką išpažintį, bet nedrįstančius. Nebijo, bet nenori, kad dėl to būtų nepatogu jų artimiesiems ar nedraugai pašieptų, gardžiai apkalbėtų, nors tas reikalas ir seniai ar senokai užrauktas. Tokios paviešintos istorijos, manding, padėtų ne vienam, įklimpusiam į tą liūną, atsitiesti. Gal kuris tikrai iš kitų pasimokytų? Žinoma, būta įvairių gydymo pavyzdžių. Tai stengėsi daryti mūsų rašytojai. Dar sovietmečiu, 1977 metais, tikriausiai vyresniojo amžiaus tautiečiai prisimena rašytojo ir dailininko Romualdo Lankausko psichologinį romaną Prisiminimai po vidurnakčio? O jei neprisimena, neskaitė – priminsiu: romane atskleidžiama prasigėrusio inteligento gydytojo drama. Koks tada kilo triukšmas! R. Lankausko kūrinį taršė to meto aukšti ir žemesni komunistų partijos ideologai, jį be gailesčio kritikavo Rašytojų sąjungos partiniame susirinkime, tada ne vienas kolega rėžė iš peties:

– Socialistinėje visuomenėje nebūdingas toks reiškinys...

R. Lankauskas atsistojęs ir paklausė retoriškai:

– Kas iš mūsų nesigydė nuo alkoholizmo?

Gero, reikalingo romano absurdišką kritiką mes, studentai literatai, slapta sužinojome iš aukštojoje mokykloje literatūrinio konkurso renginyje viešėjusių poetų Sigito Gedos, Albino Žukausko pasakojimų. Aišku – užkulisinių. Griebė R. Lankausko triukšmą sukėlusį romaną į rankas ir tie literatai, kurie jo dar nebuvo skaitę. Tačiau tada nė nemanėme, kad ir ne vienam mūsų gali taip nutikti kaip R. Lankausko romano herojui. Kaip ir tam stipriam ąžuolui, sudaužytam žaibo iškrovos. Nūnai trūksta tokių kūrinių, kurie sukrėstų visuomenę. O gal mūsų visuomenė nenorėtų tokio kūrinio skaityti? Bala žino... Nežinau, nesuprantu.

Ir kuo toliau, tuo labiau imu nesuprasti, kas darosi mūsų gyvenime. Nūnai laisva valia išrenkame prezidentą, Seimą, bet jau po pusmečio keikiame savo išrinktąją valdžią. Bet ką išrinkome – tą ir turime. Žodžiu, paradoksų ir absurdo gana ir dabar. Vadinasi, dar nelaisvi esame savo viduje, jei nemokame naudotis demokratija, kitą suprasti, užjausti, jam padėti. Todėl ne kartą sėdėdamas po medžiais galvoju: ar iš tikrųjų Lietuva yra Marijos žemė? Kažkas kažkada ištarė šį mitologinį posakį – ir tūkstančiai tautiečių juo patikėjo. Aš to tvirtai teigti negaliu, bet drąsiai sakau: Lietuva, jei ne Marijos, tai Medžių žemė tikrai. Aš ir tu gyvename medžių žemėje, kurie mus supranta, paguodžia, kai būna sunku. Antai aš su jais pasikalbu – ir jie dažnai prabyla. Vis dažniau – metams tolstant nuo jaunystės. Žmogus, peržengęs šešiasdešimties metų ribą, pradeda giliau apmąstyti savo, kitų artimų žmonių gyvenimą. Žmogaus Tėvynėje būties prasmę. Amžiną ryšį su gamta. Ypač tai nutinka kaimo vaikui. Jis visada siekia labiau pažinti paslaptingą medžių ošimą, jų gaudesį. Kažkada žavėjausi, skaitydamas rusų rašytojo, gamtininko ir filosofo Michailo Prišvino, lietuvių gamtininkų Tado Ivanausko, Eugenijaus Drobelio, Selemono Paltanavičiaus knygas. Nūnai itin susidomėjęs Henriko Gudavičiaus kūryba. Jo knygos Raistelio šviesa ir Laiškai iš kaimo man skamba kaip didinga gamtos simfonija. Antai skaitau knygą Raistelio šviesa ir tarsi vėl kaip vaikystėje braidžioju po gimtojo Kuciūnų kaimelio raistelius ir juose regiu pavasarį didžiai knibždantį gyvatyną... Šviečiant saulei regiu visomis spalvomis, visais garsiais atgyjantį, visada paslaptingą gamtos gyvenimą – tarsi klausyčiausi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfonijos Miške. Ir, atrodo, visur regiu tą kuklų Henriką, nes jį teko pažinti dar senais sovietiniais metais, kai abu dirbome Komjaunimo tiesoje, vadinamajame jaunimui skirtame leidinyje. Jis darbavosi Kaimo, o aš – Mokyklų skyriuose, turėjome atskirus kabinetus. Vieną dieną Henrikas prieina prie manęs ir tyliai pasiteirauja:

– Ar negalėtume susikeisti kabinetais? Mano kabineto langas – į judrią Algirdo gatvę, o tavo – kiemo pusę. Negaliu pakelti triukšmo...

Sutikau. Gal ir nelabai noriai, bet supratau ir kolegą. Henrikas, prieš ateidamas į laikraščio redakciją, ne vienus metus kažkur Aukštaitijoje eiguliavo. Gyveno tylioje medžių karalijoje. O aš tada buvau labai jaunas. Pamaniau, gatvės triukšmas mano plaučiams ir klausai nepakenks. Bet susikeitus kabinetais gatvės triukšmas trikdė ir mane. Iš pradžių trukdė susikaupti rašyti, bet vėliau apsipratau. O Henrikas, manding, man buvo dėkingas. Beje, buvau ir jam dėkingas, skaitydamas laikraštyje jau tada įdomius, išsamius, galima sakyti, drąsius rašinius apie gamtą, žemę, kaimą. Atrodė, Henrikas buvo pašauktas rašyti apie gamtą, kaimo žmones. Įsiminė ne viena drąsi H. Gudavičiaus pastaba apie kitų žurnalistų darbą. Tuo metu Sniečkuje (Visagine) statė atominę elektrinę. Žinoma, to meto amžiaus statybą reikėjo nuolat nušviesti spaudoje. Laikraščio redaktorius Vilhelmas Chadzevičius siunčia, atrodo, žurnalistą Algimantą Jurkštą į Sniečkų ir čia pat Henrikas įsiterpia:

– Ten ir gamtininkams yra ką veikti!

Redaktorius kaip ir negirdomis praleido Henriko kreipimąsi. Žinoma, kokią žalą gamtai padarys elektrinė – tada buvo tabu. Įsiminiau ir kitą H. Gudavičiaus pastabą, rytiniame gamybiniame susirinkime aptariant praėjusios dienos laikraščio numerį. Buvo kalbama apie žurnalisto Juozo Malašausko apybraižą. Andai joje aprašytą kolūkio ar tarybinio ūkio specialistą. Neva agronomą. Henrikui labai nepatiko rašinio sakinys, kuriame jo herojus, kalbėdamas apie save, darbą, baigęs rūkyti, cigaretės nuorūką užgesina šalia esančiame gėlių vazone... „Tai nekultūringas žmogus, kaip apie jį galima teigiamai rašyti“, – piktinosi Henrikas. Redaktorius ir šįkart diplomatiškai nutylėjo. Tada cigarečių nuorūkas mėtydavo, kur pakliūdavo, spjaudydavosi į visas puses – tarsi ir įprasta buvo. Tačiau tai matydamas, skaitydamas negalėjo pakęsti, nuo jaunystės didžiai vertinęs žolės, paukščio, medžio gyvenimą, nūnai savo knygomis išgarsėjęs publicistas. Jau tuomet visam gyvenimui įsiminiau tvirtą Henriko poziciją dėl gamtos saugojimo. Tada daugelis kolegų tyliai pritarėme Henrikui. Tačiau tik po daugelio metų pasvėriau tikrąjį nūnai žymaus publicisto žodžių svorį. Jie buvo kaip leitmotyvas kitiems autoriams, rašantiems apie žaliąją, amžiną būtį. Iš tikrųjų, ką tu ir aš be gamtos karalystės darytume? Ar andai be medžių egzistuotume? Dar ir nūnai yra kaime žmonių – net savotiškų stabmeldžių. Įsiminė fotomenininko nuo Merkinės Algimanto Černiausko pasakojimas. Vieną dieną jis vaikščiodamas palei Merkinę išsidėsčiusius kaimelius, pamatė senyvo amžiaus dzūką, medžiagos gabalais apraišiojantį bebrų apgraužtus apystorius ąžuolus. Fotomenininką tiesiog pakerėjo neįprastas reginys ir žmogaus poelgis. Pasirodo, tam žmogui medžiai buvo daugiau nei šventi.

***

Kaip ir man ar tau – jie yra ir bus šventi. Kažkada atėjome – medžiai buvo, išeisime – jie bus, saugos, primins prie jų, su jais gyvenusių žmonių istoriją. Tereikia juos savo tėviškėje ar kitur, kur juos kažkada sodinai, prakalbinti. Nebūtinai grįžtuvių į savo pradžią dieną. Ir jie prabils.