Šis tekstas skirtas judėjų minimai Jom Kipuro, Išpirkimo, iškilmei. Tai diena, kai judėjai atsiprašo ne tik Dievo už savo padarytus prasižengimus, tačiau atleidimo prašo ir artimųjų, kuriuos žodžiais ar darbais yra įskaudinę. Tai yra dvasinio atsinaujinimo galimybė, naujos pradžios viltis.

Tiems, kurie visiškai tam atsiveria, Jom Kipuras yra gyvenimą perkeičianti patirtis. Jis pasakoja mums, kad Dievas, kuris sukūrė visatą su meile ir atlaidumu, siekia mūsų meile ir atlaidumu, taip ragindamas ir mus mylėti bei atleisti kitiems. Dievas niekada neprašė mūsų nedaryti klaidų. Viskas, ko jis prašė, tai pripažinti savo klaidas, mokytis iš jų, per jas augti ir atnešti pokyčių, kur galime.

Jokia kita religija taip aukštai nevertino žmogaus galimybių. Dievas, sukūręs mus pagal savo atvaizdą, suteikė mums laisvę. Mes nesame subjauroti prigimtinės nuodėmės, pasmerkti nesėkmei, įsipainioję į blogio pančius, kuriuos gali nugalėti tik dieviškoji malonė. Priešingai, mes turime galią rinktis gyvenimą. Kartu mes turime galią keisti pasaulį.

Nesame mes ir, kaip teigia kai kurie mokslininkai materialistai, tik cheminių dalelių junginiai ar savanaudiškų genų, aklai atkartojančių save ateičiai, rinkinys. Mūsų sielos yra daugiau nei mūsų sąmonė, mūsų sąmonė yra daugiau nei mūsų smegenys, o mūsų smegenys yra daugiau nei cheminiai impulsai reaguojant į stimuliavimą. Žmogaus laisvė, laisvė rinktis būti geresniems, nei buvome, išlieka paslaptimi, tačiau nėra paprasčiausia duotybė. Laisvė yra tarsi raumuo, kuris jį treniruojant tampa stipresnis ir sveikesnis.

Judaizmas nuolatos ragina mus naudotis savo laisve. Būti žydu nereiškia plaukti su srove, būti kaip ir visi kiti, eiti keliu, kuriame mažiausiai kliūčių, garbinti konvencinę mūsų laikų išmintį. Priešingai, būti žydu reiškia turėti drąsos gyventi tokį gyvenimą, kurio kelias nėra skirtas kiekvienam. Kiekvieną kartą, kai valgome, geriame, meldžiamės ar einame į darbą, esame sąmoningi dėl reikalavimų, kuriuos kelia mūsų tikėjimas – gyventi remiantis Dievo valia ir būti Jo ambasadoriais šiame pasaulyje. Judaizmas visada buvo ir veikiausiai visada bus kontrkultūrinis.

Kolektyvizmo amžiais žydai pabrėždavo individualumo reikšmę. Individualizmo amžiais žydai kurdavo tvirtas bendruomenes. Kai didžioji dalis žmonijos buvo neišsilavinusi, žydai buvo itin raštingi. Kai kiti statė monumentus ir amfiteatrus, žydai statė mokyklas. Materialistiniais laikais jie išlaikė tikėjimą dvasia. Nepritekliaus amžiais jie praktikavo artimo meilę, kad niekam netrūktų būtiniausių dalykų oriam gyvenimui. Pranašai sakė, kad Abraomas buvo vadinamas ha-ivri (hebrajumi), nes pasaulis buvo vienoje pusėje (ever echad), o Abraomas – kitoje. Būti žydu reiškia plaukti prieš srovę metant iššūkį mūsų amžiaus stabams, nepriklausomai nuo to, kokie tie stabai ir koks amžius.

Mūsų protėviai sakydavo: „Zis schver zu zein a Yid“ (Sunku būti žydu). Tačiau, jei žydai taip daug prisidėjo prie žmonijos paveldo nepaisant jų santykinai mažo skaičiaus, tai viso to paaiškinimas glūdi būtent čia. Tie, iš kurių prašomi dideli dalykai, tampa didūs ne dėl to, jog iš prigimties yra geresni ar labiau apdovanoti nei kiti, tačiau dėl to, kad jie jaučia jiems mestą iššūkį ir kvietimą didiems dalykams.

Reta kuri religija reikalauja daugiau iš savo pasekėjų. Toroje yra 613 priesakų. Žydų įstatymas taikomas kiekvienam gyvenimo aspektui nuo pačių aukščiausių aspiracijų iki labiausiai proziškų kasdienybės detalių. Mūsų bibliotekos šventieji tekstai – Tanachas, Mišna, Gemara, Midrašas, kodeksai ir komentarai – yra tokie platūs, kad jiems išstudijuoti neužteks ir viso gyvenimo.

Teofrastas, Aristotelio mokinys, ieškojo apibrėžimo, kuris jo tėvynainiams graikams būtų galėjęs atskleisti, kas tokie yra žydai. Savo atsakyme jis pareiškė, kad tai yra „filosofų tauta“. Judaizmas taip aukštai iškėlė kartelę, kad yra neišvengiama, jog retkarčiais mes jos ir neįveiksime. Tai reiškia, kad atlaidumas nuo pat pradžių buvo rašte. Dievas, rašė pranašai, siekė sukurti pasaulį, kuriame vyrautų griežtas teisingumas, tačiau Jis pamatė, kad toks pasaulis neitvertų. Ką Jis padarė? Jis prie teisingumo pridėjo gailestingumą, prie atpildo – atjautą, apsaugančius nuo per griežtos įstatymo valdžios. Dievas atleidžia. Judaizmas yra pirmoji pasaulyje atleidimą skelbusi religija.

Ne kiekviena civilizacija yra tokia atlaidi kaip judėjų. Būta religijų, kurios niekada neatleido žydams už tai, kad šie neatsivertė. Daugelis didžiausių Europos intelektualų, tarp kurių Voltaire’as, Fichte, Kantas, Hegelis, Schopenhaueris, Nietzsche, Frege ir Heideggeris, niekada taip ir neatleido žydams už tai, kad jie liko žydai – kitokie, kampuoti, kontrkultūriniai, ikonoklastai. Tačiau, nepaisant daugiau ne dvidešimt amžių vykstančių tragedijų, žydai ir judaizmas toliau klesti neleisdami triumfuoti neapykantos kultūroms ar mirties angelui.

Judaizmo didybę ir paslaptį atskleidžia faktas, kad, nors geriausiu atveju žydai tebuvo maža tauta mažoje šalyje, negalinčioje prilygti ją supančioms imperijoms, kurios periodiškai puldinėdavo juos, žydai niekada nepasidavė neapykantai, saviniekai ar nevilčiai. Jom Kipuro pamaldumas ir iškilmingumas perteikia vieną itin svarbią žinią: Dievas myli mus labiau, nei mes mylime save. Jis tiki mumis labiau, nei mes patys savimi. Jis niekada mūsų neapleidžia, kad ir kiek kartų paslystume ir kristume. Visa judaizmo istorija nuo pradžios iki pabaigos yra pasaka apie Dievo meilę žmonėms, kurie retai kada pilnai atsidėkodavo už šią meilę. Rabinas Akiva geriausiai tai apibūdino dviem žodžiais: Avinu malkenu. Tai, Tu esi mūsų suverenas, visagalis Dieve, kosmoso kūrėjau, karalių karaliau. Tačiau taip pat esi ir mūsų tėvas. Tu pasakei Mozei tarti faraonui žodžius Tavo vardu: „Izraelis yra mano pirmagimis sūnus.“ Ši meilė toliau daro žydus žmonijai suteiktos vilties simboliu, liudijančiu, kad tautai nereikia būti gausiai, kad ji būtų didi, nereikia būti galingai, kad įgytų įtaką. Kiekvienas mūsų vieninteliu geraširdiškumo ar dvasios dosnumo gestu galime įžiebti Dieviškosios šviesos spindulį žmonijos gretose.

Jom Kipuras labiau išreiškia ne mūsų tikėjimą Dievu, tačiau Jo tikėjimą mumis.

Parengė Donatas Puslys