Evgenios Levin nuotrauka

Prieš keletą dienų pasaulyje minėta Psichikos sveikatos diena. Ne pirmus metus apie prastą psichikos sveikatą Lietuvoje kalbantis profesorius Dainius Pūras teigia, kad pokyčiai būtini ne tik politikoje, bet ir visuomenės mąstysenoje. Anot jo, žmonės su proto ar psichine negalia nėra tokie bejėgiai, kaip dauguma linkę manyti.

Su kolegomis atlikote tyrimą, kuriame kompleksiškai išanalizavote Lietuvos psichikos sveikatos politikos formavimo ir įgyvendinimo raidą 1990–2013 m., moksliškai įvertinote jos veiksmingumą. Įrodėte, kad šalyje veikianti psichikos sveikatos priežiūros sistema yra neveiksminga ir nepakankamai skaidri. Kokių pagrindinių ydų įžvelgiate?

Analizavome tris psichikos sveikatos politikos problemas, kurios šiuo metu yra svarbiausios. Tai vaikų psichikos sveikata, savižudybių prevencija ir pagalbos sistemos transformacija nuo didelių uždarų įstaigų bendruomeninių paslaugų link. Visose trijose srityse aptikome tą patį bendrą vardiklį. Finansiniai ir žmogiškieji ištekliai investuojami neracionaliai ir neskaidriai. Nepaisoma šiuolaikinių gerai žinomų psichikos sveikatos politikos principų. Nėra nepriklausomos stebėsenos, tad ydingai veikianti sistema tebemaitina pati save. Yra nemažai grėsmingų požymių, kad tokia gausiomis mokesčių mokėtojų ir Europos fondų lėšomis palaikoma sistema  ne tiek padeda, kiek trukdo veiksmingai spręsti minėtas tris problemas.

Tyrime pasakyta, kad prastą situaciją lemia ne finansinių išteklių stoka. Kas stabdo pokyčius?

Metai iš metų politikai niekaip nesiryžta atvirai įvardinti psichikos sveikatos sistemos „diagnozės“. Tai ima panašėti į sunkios progresuojančios ligos ir jos metastazių gydymą raminamaisiais vaistais nieko nesakant apie tikrąją ligą  –  „kad ligonis nesijaudintų“. Tie atsakingi asmenys, kuriems deleguota psichikos sveikatos sistemos priežiūra, kaip įprasta, užsiima sisteminių ydų dangstymu, bandymais palopyti kiauras vietas  ir  nuolat informuoja politikus, jog sistema veikia neblogai, tik neprošal būtų skirti daugiau lėšų. Tarp visų svarbiausių proceso dalyvių (politikų, specialistų, paslaugų vartotojų ir jų artimųjų, akademinio sektoriaus, kt.) yra nemažai suprantančių, kad sistema neatitinka esminių šiuolaikinių reikalavimų. Bet vis pritrūksta kritinės masės, kad įvyktų proveržis šioje gyvybiškai svarbioje Lietuvai srityje.

Kalbant apie psichinę sveikatą, kokios žmonių grupės labiausiai pažeidžiamos? Kodėl?

Tokių grupių yra daug. Pradėčiau nuo vaikystės. Tebeklesti kūdikių namai, kuriuose už mokesčių mokėtojų pinigus vaikai įgauna raidos sutrikimų. Šeimos, kurios augina vaikus ir paauglius, turinčius sunkesnių raidos ir psichikos sutrikimų (pavyzdžiui, autizmo), negauna  tokių paslaugų, kurias jie privalo gauti save gerbiančioje valstybėje.  Suaugusiems, susiduriantiems su sunkesnėmis psichosocialinėmis negaliomis (pavyzdžiui, sergant šizofrenija), užtikrinamas tik medikamentinis gydymas, o tai, ko jiems gyvybiškai reikia – rimta psichosocialinė pagalba – dažniausiai yra neprieinama. Todėl nereikia stebėtis, kad sistema bejėgiškai skėsčioja rankomis ir žmonės, turintys psichosocialinę negalią, vienas po kito atsiduria  nuolatinės globos įstaigose. Taip jie „nurašomi“ iš visuomenės.  Visa tai yra šiurkštūs žmogaus teisių pažeidimai, kurie Lietuvoje iki šiol laikomi norma ir palaikomi bendru sutarimu.

Esate specialusis JT pranešėjas teisei į sveikatą, tad žinote, kokia situacija kitose šalyse. Kokia yra Lietuvos psichikos sveikatos padėtis, palyginti su kitomis valstybėmis?

Daug kas priklauso nuo to, į kokias kitas valstybes nori lygiuotis Lietuva. Pasaulis yra margas ir galime rasti įvairių pavyzdžių. Ypač daug, deja, yra prastų pavyzdžių. Dar esama valstybių, kuriose žmonės, turintys psichikos negalią, gyvena prikaustyti grandinėmis prie medžių, vaikai ir suaugusieji už menką prasižengimą ar nepaklusnumą yra žiauriai plakami rykštėmis, psichiatrijos ligoninės ir nuolatinės globos įstaigos yra labai blogos fizinės būklės bei higienos ir taip toliau. Šiuo atžvilgiu aišku, kad Lietuva nei norėtų, nei yra panaši į tokias valstybes.

Lietuvos psichikos sveikatos sistema yra geresnė ir už daugelio tų valstybių (bet ne visų), kurios kažkada buvo SSSR dalis. Bet, kai tik pradedame lygintis su kaimynais Šiaurėje ir Vakaruose – Skandinavijos ir Vakarų Europos valstybėmis – tai matome akivaizdų mūsų atsilikimą. Nerimą man kelia ne tiek atsilikimas, kiek jau 15 metų besitęsiantis ambicijų atsisakymas jį įveikti. Kalbu ne apie lėšų trūkumą, o apie tai, kad vis dar daug milijonų Lietuvoje investuojama į įstaigas, kurių ilgainiui iš viso turėtume atsisakyti. Ši užsitęsusi stagnacija ir lemia prastus psichikos sveikatos rodiklius. Pavyzdžiui, savižudybių  problemą valdiška sistema vis dar stengiasi išspręsti perdėm vienpusiu ir pasenusiu būdu – per dažnai skiriant antidepresantus ir guldant žmones į psichiatrijos ligonines. Lyg nežinotume, kad tokio primityvaus požiūrio įsigalėjimas Lietuvos psichiatrijoje ne mažina, o veikiau, didina savižudybių riziką.

Iš kokių užsienio valstybių reikėtų imti pavyzdį? Kodėl?

Jau net 12 metų esame Europos Sąjungos nariai. Taigi ir turėtume perimti geriausias praktikas iš daugelio ES valstybių. Kad ir kaip kritikuotume ES, šiai sąjungai priklausančios valstybės turi geriausia, ką psichikos sveikatos ir žmogaus teisių apsaugos srityje turi pasaulis. Lietuvai labai trukdo stipri tendencija priešintis Europos vertybėms. Tai sukuria ir palaiko stiprią netolerancijos pažeidžiamoms grupėms problemą. Akivaizdu, kad būtent tolerancija –  vienų pagarba kitiems – yra geros psichikos sveikatos bei  valstybių klestėjimo pagrindas.

Diskusijoje Vilniuje, kuri buvo skirta padėti suformuoti Jūsų ataskaitą JT, apie psichinę sveikatą kalbama per žmogaus teisių prizmę. Kokie pagrindiniai žmogaus teisių pažeidimai aktualūs šioje srityje?  

Vaikai ir suaugusieji, turintys psichikos sveikatos problemų ir negalių, laikomi  viena iš pačių pažeidžiamiausių grupių. Stigma, paplitusi visuomenėje, sukuria situaciją,  kai žmogui vos nustačius bet kurią psichikos sutrikimo diagnozę pradedamos pažeidinėti jo teisės. Tokie žmonės diskriminuojami  de jure: įstatymai prikuria visokių apribojimų – dirbti, mokytis, gyventi laisvėje, džiaugtis kitomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis arba de facto: visuomenė diskriminuoja žmones  dėl  pasenusių pažiūrų ir prietarų.

Daugiausia pažeidimų, kaip rodo pasaulio istorija ir nuolatinė stebėsena, vyksta  įstaigose, kuriose šie žmonės gydomi arba globojami. Dažniausiai  tokių žmonių teisės pažeidžiamos ne blogais, o gerais ketinimais. Į pacientus žiūrima su gailesčiu ir manoma, kad jie patys  nesugeba  priimti savarankiškų sprendimų. Taip psichiatrai, įstaigos administracija ir artimieji nebelaiko to žmogaus atsakingu piliečiu,  nuspręsdami už jį,  daro jam meškos paslaugą. Šiuolaikiniai žmogaus teisių apsaugos principai, galiojantys ir psichiatrijai, rekomenduoja daryti viską, kad visi žmonės, taip pat ir tie, kurie turi psichikos ar proto negalią, būtų visaip mokomi būti kuo labiau kompetentingi ir atsakingi už savo veiksmus, o ne atvirkščiai.

Pati mačiau, kaip slaugos ligoninėse žmonės, kurių suvokimas ar orientavimasis sutrikę, yra pririšami prie lovos. Ar tokia praktika normali? 

Žmogaus teisių pažeidimai  Lietuvos psichikos sveikatos sistemoje labai dažni, tai apgailėtina. Bet dar liūdniau, jog tai dangstoma tų pačių politikų ir valdininkų, kurių pareiga vykdyti stebėseną ir keisti sistemą taip, kad tokių pažeidimų nebūtų. Prisiminkime kad ir 2015 m. paaiškėjusią kraupią istoriją Švėkšnos  įstaigoje, kuri skirta paauglių su socializacijos problemomis socialinei reabilitacijai ir ugdymui. Juk tai tebuvo mūsų iki šiol proteguojamos sistemos, stiprinančios smurto kultūrą, simptomas. Geriau paieškoję tokių prievartos apraiškų galime rasti kasdien ir daug. Pavyzdžiui, perteklinis vaistų naudojimas, kai visi ar beveik visi specializuotos įstaigos  gyventojai  vakare gauna tokių pačių vaistų, atseit, kad gerai miegotų.

Ką patartumėte naujai išrinktiems Seimo nariams, toliau formuosiantiems sveikatos apsaugos sistemą?

Patarčiau ryžtis permainoms. Tiek daug įrodymų, kad vaikų ir suaugusiųjų psichikos sveikata  šiandien stipriai lemia valstybės ir  visuomenės suklestėjimą. Tiek daug įrodymų, kad  Lietuva  yra praradusi ambicijas  investuoti į psichikos sveikatą veiksmingais būdais ir vis dar stiprina ydingai veikiančią sistemą. Ir tiek daug pasiūlymų, ką reikia iš tikrųjų daryti. 2015 metais koalicija „Psichikos sveikata 2030“ parengė planą kaip galima siekti tokio proveržio. Jei pradėtume dabar, dar turėtume pakankamai laiko sukurti normalią psichikos sveikatos sistemą, kuri padėtų visuomenei sveikti, o ne ją sargdintų.