Žiniasklaidos priemonių antraštėse šiomis dienomis vėl regimas Mosulo miesto Irake pavadinimas. Tai didžiausias teroristinės grupuotės „Islamo valstybė“ valdomas miestas, suteikiantis regimą pavidalą ambicijai būti ne vien iš pasalų veikiančia smogikų grupe, bet milijoninį miestą sugebanti administruoti valdžia. Irako kariuomenė ir ją lydinčios pajėgos šiomis dienomis pradėjo operaciją, skirtą Mosulo atėmimui iš islamistų rankų, panašiai kaip ir kitų didesnių bei svarbesnių miestų, tuo pačiu sunaikinant ir „Islamo valstybės“ ambicijas.

Operacija buvo ruošiama daug mėnesių, tačiau stebėtojams kyla daug klausimų dėl jos sėkmės. O ši tik iš dalies priklauso nuo ginklų, patrankų, tankų, gatvės mūšių ir lėktuvų antskrydžių.

Irako karo analitikai primena aspektą, kuris dažnai lieka antrame plane, kai kalbama apie Iraką: tai šalies musulmonų sunitų ir musulmonų šiitų tarpusavio kovos, neapykanta, nepasitikėjimas ir varžymasis. Tai yra viena iš giliųjų priežasčių, kurios skaldo Iraką. Iš dalies „Islamo valstybė“ yra pasekmė to marginalizavimo, kurį keletą metų vykdė šiuo metu Irako valdžioje esantys šiitai, užpildę kitų svarbių institucijų – kariuomenės, policijos, savivaldybių pareigybes. Tad nemažai sunitų parėmė „Islamo valstybę“ ne todėl, kad dalintųsi jos idealu užkariauti pasaulį, bet todėl, kad matė ją kaip vienintelę realią alternatyvą šiitų dominavimui ir piktnaudžiavimui.

Kita vertus, pati „Islamo valstybė“ pasinaudojo šiuo skilimu sustiprinti savo pozicijas. Jei Bin Ladeno laikų al Qaeda svarbiausiu taikiniu laikė amerikiečius, tai jį pakeitę vėlesni teroristų lyderiai dalinai ar išimtinai nusitaikė į šiitus – ne vien į kariuomenės ar policijos postus, bet į turgus ar šventyklas, kuriose renkasi paprasti civiliai, šeimos.

Praktiškai visi Mosule likę gyventojai yra sunitai, o Irako kariuomenės didžiuma sudaryta iš šiitų. Mažesnių miestų užėmime jau buvo kruvino ir beprasmiško keršto epizodų, kuriuos įvykdė Irako kariuomenės kariai ar juos lydinčios grupuotės, o „Islamo valstybės“ propaganda tai išnaudojo Mosulo gyventojams gąsdinti apie tai, kas esą jų laukia.

Daug analitikų pabrėžia, kad, žvelgiant į ateitį, civilių žudynių turi būti išvengta, nes kitaip Mosulo užėmimas vietoj šalies vienijimo ir sutaikymo taps dar vienu motyvu tarpusavio neapykantai ir kovai, kaip taptų ir sunitų politinis bei socialinis marginalizavimas po miesto užėmimo.

Į šiuos aspektus dėmesį atkreipia ir Irako krikščionių lyderiai. Bagdado chaldėjų patriarchas ir kardinolas Louis Sako ne kartą nuogąstavo, kad Mosulo atėmimas iš islamistų teroristų pablogins padėtį ir daug kartų pabrėžė, kad ginklų panaudojimo, jei negalima visai atsisakyti, reikia kuo mažiau. Nes kuo daugiau kraujo, tuo gilesnis žmonių priešiškumas, tuo tolimesnis idealas taikaus ir klestinčio Irako, kuriame moka sugyventi sunitai, šiitai ir krikščionys, prieš keletą metų turėję didelių bendruomenių tiek pačiame Mosule, tiek aplinkiniuose miesteliuose ir kaimuose.

Pritardamas, kad kiekviena etninė ir religinė grupė turi turėti savo vietą šalies gyvenime, kardinolas Sako karštai gina vienybės principą, grupėms sugyvenant pilietinės demokratijos rėmuose. Tačiau prieš tai reikia pasiryžti susitaikymui ir prieš akis turėti visų irakiečių interesus, o ne vien savo ar savo frakcijos.

Kardinolas Sako pabrėžė ir Irako kaimyninių valstybių, visos tarptautinės bendruomenės vaidmenį. Viena vertus, konfliktas galėjo būti nutrauktas, jei grupuotėms ir teroristams nebūtų tiekiami dideli ginklų kiekiai už dideles sumas, antra vertus, sunku įsivaizduoti šalies ateitį be tarptautinės bendruomenės tarpininkavimo ir paramos. „Aš meldžiuosi: tegu Dievas mus saugo, sutrumpina mūsų kančias, išsaugo mūsų žmoniškumą ir žvelgia į mūsų mylimo krašto vienybę“,– parašė chaldėjų patriarchas Mosulo užėmimo operacijos išvakarėse.