2016-ųjų vasara. Traukinys iš Varėnos tolsta į Marcinkonis... Nuotraukos autorius Česlovas Skaržinskas

Tolumoje – rūškanas švyturys ar neįmintas šviesulys – vis dažnesnis svečias mano ilgoje senoje kelionėje po vėjo ir žolės bei miškų namus. Ne prarastojo laiko ieškau. Kam jo ieškoti – jis iš Dzūkijos šilų lyg ir nebuvo niekur dingęs. Kaip ir labai seniai, taip ir dabar, atrodo, tas pats traukinys jau daugelį metų iš lėto nutolsta į žalią girią. Ir prapuola už Zervynų ar Marcinkonių. Regis, jis atgal nebesugrįš. Iš Varėnos nebebildės į Vilnių. O jeigu kartą ar du per dieną mažas traukinys ir sugrįžta, tai vėl tarytum vėžlio judesiais baladojasi į sostinę. Taip lėtai – kaip ir prieš pusantro šimto metų...

Nuo carinės Rusijos laikų niekas nepasikeitę – bildame ta pačia, dar 1860 metais nutiesta, retkarčiais palopoma, senojo Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio trasa. Rašoma, kad ji net 1 250 kilometrų driekėsi. O nūnai kaip ji atrodo? Per pusantro šimto metų du ar tris kartus apie Varėną buvo iškirsti miškai, vėjas kai kuriose Zervynų ar Marcinkonių vietovėse naujas smėlio kopas supūtė, pasikeitė keliolika žmonių kartų, o štai senojo geležinkelio modernizuoti kažkaip neįstengė ir sovietų valdžia. Neįstengia ir nepriklausomos Lietuvos valdininkai, nors Europos Sąjunga tokiems darbams ir pinigų ne vieną maišą pamėtėtų. „Tik modernizuokite geležinkelį, jį atkurkite“, – sakytų. Bet kaip čia yra? Gal kaip kokie pagonys esame užsispyrę, nenorime važiuoti į darbą, poilsiauti civilizuotai? Užuot modernizavę geležinkelį, per daugiau kaip dvidešimtį metų jį tik naikinome.

Geležinkelio atšaka nuo Druskininkų, per kaimyninės valstybės pasienio miestelį Pariečę, dar neseniai jungusi su pagrindine senojo geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva linija, kaip tyčia išardyta nepriklausomomis rankomis. Kai nebeliko susisiekimo geležinkeliu su vienu didžiausiu ir moderniausiu ne tik Rytų, bet ir Vakarų Europos kurortu, senoji magistralė tapo dar labiau apmirusi. O gal geležinkelis, išilgai kertantis Dzūkijos nacionalinio parko teritoriją, tapo nekeičiama šio krašto dalimi – savotiška relikvija? Kaip ir šimtametės bakūžės. Gal nūnai nevalia geležinkelio modernizuoti, nutiesti atkarpą nuo Kabelių pusės iki Druskininkų? Gal mums nereikia poilsiautojų iš Rytų šalių? Manau, kad labai reikia. Vadinasi, jie geležinkeliu be vargo pasiektų Druskininkus. Ne tik rusai, bet ir mylimi mūsų ukrainiečiai. O dabar, vykstantys iš Rytų į mūsų kurortą, per prievartą patiria nuotykingą kelionę... Kratosi į Druskininkus autobusėliais ar dar kuo pakliuvo. Nepatogu, kad ir kaip viliotume iš Rytų turistus, jiems gražiai suoktume.

Bet kasmet senoji Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio trasa vis labiau apmiršta. Ir kasmet mažėja vilčių, kad ji atgims. Nūnai tegalime pavydėti tarpukario Lietuvos žmonėms, be vargo nutiesusiems Žemaičių geležinkelio nuo Telšių iki Kretingos ir kitur atkarpas. Kaimo bernai vežimais, pakinkytais arkliais, suvežė gruntą geležinkelio pylimui, su kastuvais jį išlygino. Tada Lietuva, net neturėdama modernios technikos, nutiesė naujas geležinkelio linijas. O dabar? Diplomatiškai kalbant, tik diskutuojame, o liaudiškai tariant, tik plepame. Ir šiuo atveju negaliu užmiršti vieno pirmųjų tarpukario Lietuvos kino operatorių Stasio Vainalavičiaus žodžių:

– Česlovai, kad tu būtum matęs, kaip smetoninė valdžia rūpinosi geležinkelio tiesimu, kaip entuziastingai žmonės dirbo! Aš filmavau to geležinkelio tiesimo darbus. Ir šiandien viską gerai prisimenu – negaliu tos šventės užmiršti.

Taip prieš keliolika metų man pasakojo smetoninės Lietuvos kino patriarchas, tąsyk jau perkopęs devyniasdešimt penkerių metų slenkstį. Iki šiol iš atminties neišeina kino operatoriaus žodžiai. Beje, jis stebėjosi dabartinės Lietuvos valdžios nenoru ar nesugebėjimu nutiesti modernios kelių dešimčių kilometrų geležinkelio linijos su Lenkija. Kitaip tariant, sujungti Lietuvą su Vakarais. Tiesa, dabar Vakarinėje Lietuvos dalyje ledai lyg ir pajudėję. Bet kol kas tik ledai... O rytinėje ir pietinėje Lietuvos dalyje tenkinamės apkarpytu, užmirštu geležinkeliu. Girdėjau, Druskininkų savivaldybė tarsi puoselėja planus atkurti Druskininkų–Vilniaus geležinkelio atkarpą. Ne sau, o poilsiautojų iš Rytų šalių patogumui. Neabejojama, kad tokiu atveju jų iš Rusijos ar Ukrainos padaugėtų. Druskininkiečiai, vadovaujami mero Ričardo Malinausko, atkūrė, modernizavo kurortą. Savo akimis tai regėjau, nes tuo metu gyvenau Druskininkuose. Maždaug iki 1997-ųjų kurortas tiesiog akyse nyko: vos ne kas trečias pastatas miesto centre buvo tapęs vaiduokliu. Gaila ir skaudu buvo tai regėti, apie tai rašyti spaudoje. Kartais pamintiju, gal nūnai dabartinei Druskininkų valdžiai būtų pravartu surengti apleisto kurorto nuotraukų parodą? Visiems būtų naudinga parodyti tų metų apgriuvusius pastatus, apleistas gatves, palaidus šunis... Beje, tuo metu mano kalbinti druskininkiečiai jau netikėjo, kad kurortas atsigaus. Stebėjosi likimo valiai paliktu, unikalioje gamtoje esančiu kurortu ir turistai bei svečiai, atvykę iš kitų valstybių. Prisimenu vienos olandų delegacijos narių nusistebėjimą:

– Jūs vaikštote ant pinigų, bet nemokate jų paimti...

Tarsi stebuklas įvyko. Senasis kurortas išgelbėtas. Bet štai reikalai dėl Vilniaus–Druskininkų geležinkelio atkarpos nė krust iš vietos. Kur jam Lietuvoje rasti šeimininką? Žiū, į Marcinkonių ar Zervynų, kad ir į Varėnos pusę – jau daugelį metų čia tvyro tik romantiškas vaizdas. Gyvas būtų mūsų garsus kino režisierius Vytautas Žalakevičius, gal vėl Zervynose filmą apie kokią mūsų nepajudinamą pagonybę susuktų? Kaip kadais Zervynose sukūrė garsų meninį filmą Niekas nenorėjo mirti. Tąsyk, kaip mena garsus to filmo aktorius Regimantas Adomaitis, vasarą jie Marcinkonyse nakvodavo, o filmuoti traukiniu vykdavo į Zervynas. „Kad ir keliolika minučių tik traukiniu važiuodavome, buvo nuostabu...“ – pasakojo R. Adomaitis. Ką nūnai kino kūrėjai šiuose Dzūkijos šiluose nufilmuotų – tik vieną judantį kaip miražą traukinį į Marcinkonis ir atgal?.. Liūdno vaizdo tikriausiai nenorėtų užfiksuoti. O gal reikėtų įamžinti rūškaną švyturį, kurį regiu blykčiojantį kažkur nuo Zervynų ir Marcinkonių pusės...

Dabar prarastas laikas jau skamba dviprasmiškai. O koks gyvas buvo šis geležinkelis dar ir pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais! Kasdien tūkstančiai žmonių kas dvi valandas ir dažniau bildėdavo į Vilnių ar Druskininkus – jie ten dirbdavo, mokėsi. Keletą metų ir man savaitgaliais teko iš Varėnos į sostinę ir atgal vykti traukiniu. Tos kelionės kartais ir su nuotykiais, kad ir ilgokai trukdavo, bet neprailgdavo, įsiminė visam laikui. Kelionės traukiniu tarsi suartindavo pažįstamus ir nepažįstamus žmones: vieni su kitais susipažindavome, išsikalbėdavome. Tada kelionė traukiniu buvo apgaubta ir savotiška romantika. Tiesa, ne visi romantiškai būdavo nusiteikę: važiuodavo ir gerokai išgėrusių, ir pašūkauti traukinyje mėgstančių žmonių. Bet labiausiai įsiminė kiekviename vagone mezgančios įvairaus amžiaus moterys. Tada itin buvo madinga, tik įsitaisius ant kietos sėdynės, išsitraukti siūlo kamuolį ir virbus. O, žiū, kitur pamatyti pliekiančius kortomis jaunuolius. Tačiau jiems ne visada pavykdavo vieną ar kitą kortų žaidimą baigti – iš kažkur staiga prisistatydavo milicininkas ir iš jaunuolių atimdavo kortas. Mat tada žaidimai kortomis buvo netoleruotini ar net draudžiami. Buvo tvirtinama, kad jie žalingi psichikai ar net plaučiams... Nežinau, kaip iš tikrųjų, nes kortų nemėgau. Dažniausiai tokios kelionės metu skaitydavau knygą arba su pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis kalbėdavomės. Teko kartą susipažinti su eiles rašančia bibliotekininke Roma Petrušyte iš Marcinkonių. Ji vieną šeštadienio popietę bildėjo traukiniu iš Vilniaus į Marcinkonis. Kadangi sėdėjo priešais mane – drįsau užkalbinti. Išsiaiškinome, kad abu eilėraščius spausdiname tame pačiame Varėnos rajono laikraštyje „Raudonoji vėliava“. Kartą per mėnesį šio laikraščio literatūriniame puslapyje Saulės takas, kurį tuo metu rengė jau žinomas rašytojas Aloyzas Tendzegolskis.

Pasirodo, kūryba Romai buvo daugiau nei gyvenimas. Sužinojau, kad ji net Marcinkonių etnografinį ansamblį subūrusi ir jam vadovauja. Ir kad Romos ansamblis su jos parengta programa jau ir po Lietuvą keliauja – sėkmingai koncertuoja. Vėliau neteko susitikti su R. Petrušyte iš Marcinkonių. Po metų ar kitų sužinojau, kad jos jau nėra tarp gyvųjų. Gležnos sveikatos mergina neatlaikė rūstaus likimo. Atrodo, užgeso, sulaukusi vos dvidešimt devynerių metų. Neišblėso anas susitikimas, nes to neleidžia pamiršti vienas nuostabus talentingos poetės Romos Petrušytės eilėraščio posmas apie traukinį:

Aš nenorėjau čia sustoti,
Bet čia sustoja traukinys...

Taigi daugeliui vyresnio amžiaus dzūkų kelionės traukiniu paliko šiltus prisiminimus. Apie tai nūnai jie kalba su nostalgija. Kad ir lėtai judėdavo traukinys, juo kelionė neprailgdavo. Ypač su senais bičiuliais ar naujais pažįstamaisiais. Itin įsiminė kelionės į Vilnių ir atgal su senu bičiuliu, poetu, būsimu žurnalistu Liudu Vitkausku. Jis tuo metu, grįžęs iš sovietų kariuomenės, studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete. Tačiau Lietuvoje jau buvo žinomas kaip daug žadantis poetas. Dar jam mokantis Varėnos rajono tuometėje Merkinės R. Mizaros vidurinėje mokykloje kompozitorius Laimis Vilkončius pagal vieno Liudo eilėraščio Dar ne kartą varnėnai prausis lietuje žodžius sukūrė labai populiarią dainą. Tuo metu ši daina beveik kiekvieną dieną skambėdavo per Lietuvos radiją. Skamba ji ir iki šiol, bet rečiau. Skamba ji man – kaip jaunystės kelionės traukiniais aidas. Beje, tose kelionėse vienas kitam išsipasakodavome apie ateities planus, literatūrines ambicijas. Monotoniškas, bet mielas traukinio ratų bildesys tarsi pritardavo mūsų mintims, planams. Traukinyje išgyventos emocijos, neužmirštamos susitikimų su mielais bičiuliais akimirkos vėliau atsiliepė ir mano eilėse:

Artėja į kaimą lėtai traukinys –
Į vešlią giraitę rudens.
Bet skęsta, štai skęsta žaliajam slėny –
Ar mažą stotelę aplenks?

Ir iki šiol traukinio įvaizdis neišeina iš galvos. Neabejoju – ir mano bičiuliams. Nesiimu spėlioti, ar bus atgaivinta Vilniaus–Druskininkų geležinkelio atkarpa. Sakoma – nereikia, nes kaip ir nebeliko kam iš apmirusių Dzūkijos šilų kaimų traukiniu važiuoti. Nejaugi? Antai 1860 metais, pavyzdžiui, apie dabartinę Varėną – irgi žmonių ne per daug gyveno – viena, kita sodyba tebuvo. Bet prie geležinkelio pastačius tuo metu modernią stotį, būtent čia radosi Varėna. Greitai naujoji gyvenvietė prie geležinkelio gyventojų skaičiumi pralenkė Senąją Varėną. Lietuvoje ne tik Varėna taip radosi – ir Ignalina. O kai geležinkelio Sankt Peterburgo–Varšuvos atšaka buvo nutiesta pro Kauną į Kybartus ir pasiekė tuometės Prūsijos sieną, tuščioje vietoje išaugo net ir Kaišiadorys. Palei šią magistralę Lietuvoje buvo pastatyta daugiau kaip dvidešimt didesnių ir mažesnių geležinkelio stočių.

Žinoma, nūnai geležinkelis, einantis per šilus, labiausiai reikalingas tik Druskininkams. Bet tikriausiai tik tada jo nauja atkarpa duotų ekonominę naudą, jei būtų modernizuota visa Vilniaus–Druskininkų geležinkelio trasa. Nes ir tada, ir dabar kelionė iš Varėnos į Vilnių arba iš Vilniaus į Varėną trunka apie 1 val. 40 min. Skirtumas tik toks, kad anksčiau jų bildėdavo daug, dabar – vienas kitas.

Po daugelio metų būdamas Varėnoje ilgokai akimis tyrinėjau senąjį geležinkelį. Tarsi paskutinį kartą žvelgiau, kaip už šilų nutolsta traukinys... Ir atrodė, kad jis niekada nebesugrįš...