Jeigu savo emigrantų paprašytume įvertinti skalėje nuo 1 iki 10 Lietuvos kaip atostogų vietos patrauklumą, kaip manote, koks būtų rezultatas?

...

Lietuvos emigrantai peikiami dėl daugelio ir kartais labai keistų dalykų. Būna, kad į Lietuvą sugrįžtantys atostogauti emigrantai smerkiami dėl per didelio ir pernelyg viešo pinigų švaistymo, arba atvirkščiai. Dėl to, kad jie pernelyg taupūs, nes grįžę namo tiesiog privalo paišlaidauti.

O ar emigrantai savo gimtinėje yra laukiami ir geidžiami turistai? Gal laukiami ir geidžiami tik tie iš jų, kurie čia išleidžia visas savo santaupas? Kas, be šeimos ir draugų, verčia lietuvaičius vasaromis sugrįžti lietuviškų sunkiai prognozuojamų orų, dažniausiai vėsių ir lietingų atostogų, kai jas puikiausiai gali sau leisti smagiuose egzotiškuose pasaulio kurortuose. Jeigu savo emigrantų paprašytume įvertinti skalėje nuo 1 iki 10 Lietuvos kaip atostogų vietos patrauklumą, kaip manote, koks būtų rezultatas?

Sprendžiant iš viešųjų ryšių kampanijų, vis daugiau dėmesio Lietuvoje skiriama turizmo lygiui kelti. Bet ar tai daro Lietuvą patrauklesnę saviems emigrantams, gana sunku spręsti. Jie bet kuriuo atveju kartą ar kelis kartus per metus čia grįžta arba nostalgijos vedami, arba kokių reikalų prispirti. Tad Lietuva daugeliui tėra kasmetinė prievolė, ko gero, neturinti nieko bendra su žodžiu „atostogos“. Tiesa, dažniausiai vis dėlto, jeigu žmogus dirba, – atostogų sąskaita.

Kartais sakoma, kad Lietuva išvykusius savo piliečius parsivilioja mažesnėmis kainomis. Iš dalies taip ir yra. Bet tik tuomet, kai kalbame apie jų turimą sveikatos draudimą ar kai kurias paslaugas, nes visos kitos kainos ir iki euro įvedimo Lietuvoje dažnai buvo netgi didesnės nei daugumoje ES šalių (jau nekalbant apie kaimynę Lenkiją).

O dabar ir paslaugos pabrango, ir dauguma prekių – daržovės, vaisiai, gėlės, kosmetika, maistas kavinėse ir restoranuose, dėvėti rūbai, sendaikčiai... Veterinarai, kai kurie prekybininkai, turgaus prekeiviai eurų net nevadina eurais – o tiesiog – pinigais. Jeigu daiktas kainavo dešimt litų, dabar jis kainuoja mažiausiai penkis ar aštuonis „pinigus“.

Net ir tie emigrantai, kurie Lietuvą piešia gana niūriomis spalvomis, į ją vis dėlto sugrįžta, bet dažnas kartoja – kol bus pas ką sugrįžti. O vėliau? Paatostogauti, pakeliauti, supažindinti su savo gimtine užsieniečius vyrą ar žmoną, uošvius, jau svetur gimusius vaikus ir anūkus?..

Daugeliui emigrantų kelionės į Lietuvą yra tik kelionė namo. Pasijusti turistais ir atostogautojais savo tėvynėje tenka tik tada, kai į Lietuvą grįžtama su antrąja puse ar kitataučiais draugais. Tuomet mūsų širdyse pabunda ir prislopęs patriotizmas, ir pagarba, ir netgi šioks toks pasididžiavimas savo šalimi, nes bent jau pragyvenimo kaina ji nebenusileidžia nei Belgijai, nei Anglijai, nei Vokietijai. Žinoma, sakau  tai su nuoširdžia užuojauta tautiečiams, kurių dauguma uždirba minimumą – vos kiek daugiau nei tris šimtus eurų, ir senjorams, gaunantiems dar mažesnes pensijas.    

Na, bet grįžkime prie tikrų atostogų. Lietuvos emigrantai seniai suprato: atostogauti Palangoje, Nidoje ar Druskininkuose net ir jiems, svetur neblogai uždirbantiems, – ne pagal kišenę.

Viešbučiai, kavinės ir restoranai, kino teatrai, autobusų bilietai, sporto klubai, baseinai, pirtys, pramogos – visa tai jau kainuoja panašiai, o kartais ir daugiau nei Didžiojoje Britanijoje ar Prancūzijoje. Net praleidę porą nemokamų savaičių tėvų ar giminaičių namuose, emigrantai vis tiek išleidžia daugiau, nei per dvi atostogų savaites Ispanijos, Graikijos ar Italijos kurorte. Tad gal ir neverta stebėtis, kodėl didžiausias jų srautas į Lietuvą būna tik per Kalėdas ir Velykas, o ne vasarą.  

Lietuvos turizmo, laisvalaikio ir poilsio verslui belieka palinkėti ir toliau orientuotis į pinigingus kitataučius ir vietinius turtuolius. Tik tuomet nereikėtų skųstis blogais sezonais ir permainingais lietuviškais orais. Orai visur permainingi. Turkijoje, Graikijoje, Italijoje ir vasaromis lyja, siaučia audros, vyksta žemės drebėjimai, bet ten žmonėms visgi norisi atostogauti.