Penktajame „Amoris laetitia“ skyriuje aptariama meilė, kaip gyvybę teikianti galia, motinystė ir tėvystė, etiniai gyvybės perdavimo ir puoselėjimo klausimai, šeimos vaidmuo.

Daug porų negali turėti vaikų. Kita vertus, taip pat žinome, kad „santuoka įsteigta ne vien vaikams gimdyti.Todėl jeigu ir nebūna dažnai taip trokštamų palikuonių, santuoka pasilieka viso gyvenimo ryšys ir bendrystė ir nepraranda nei vertės, nei neišardomumo“. Be to, „motinystė nėra išskirtinai biologinė tikrovė, bet reiškiasi įvairiais būdais“.

Įsivaikinimas yra dosnus motinystės ir tėvystės įgyvendinimo būdas, todėl trokštu paraginti neturinčiuosius vaikų išplėsti ir atverti savo santuokinę meilę ir priimti tuos, kurie stokoja šeimos tinkamos aplinkos. Jie nesigailės, kad buvo dosnūs. Įsivaikinimas yra meilės aktas, kuriuo šeima dovanojama tam, kuris jos neturi. Svarbu reikalauti įstatymų leidėjų palengvinti įvaikinimo procedūrą, pirmiausia nepageidaujamų vaikų atvejais, siekiant užbėgti už akių abortui ar jų palikimui likimo valiai. Tie, kurie besąlygiškai ir neatlyginamai įsivaikina ir priima asmenį, tampa Dievo meilės tarpininkai – Dievo, kuris sako: „Net jeigu tavo motina ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu“ (plg. Iz 49, 15).

„Apsisprendimu įsivaikinti ir globoti išreiškiamas santuokinei patirčiai būdingas vaisingumas – ne tik skausmingumo paženklintais nevaisingumo atvejais.Yra situacijų, kai vaiko trokštama bet kokia kaina kaip teisės į savirealizaciją; teisingai suprantami įsivaikinimas ir globa išryškina svarbų tėvystės ir ryšio su vaiku aspektą, nes padeda pripažinti, kad vaikai, gimę sutuoktinių poroje, įvaikinti ar globojami, yra kiti asmenys ir turi būti priimti, mylimi, globojami, o ne tiesiog paleidžiami į pasaulį. Sprendimus dėl įvaikinimo ir globos visada pirmiausia turi įkvėpti vaiko interesai“. Kita vertus, „prekybai vaikais tarp šalių ir žemynų kelias užkirstinas tinkamomis įstatyminėmis priemonėmis ir valstybine kontrole“.

Taip pat pravartu priminti, kad vaikų gimdymas ir įvaikinimas nėra vieninteliai būdai gyventi meilės vaisingumu. Daugiavaikė šeima taip pat pašaukta palikti savo pėdsakų visuomenėje, kurioje gyvena, plėtodama kitas vaisingumo formas, tas vaisingumas yra tarsi meilės, kuri šeimą palaiko, tąsa. Krikščioniškosios šeimos turėtų neužmiršti, kad „tikėjimas mūsų nuo pasaulio nenutolina, bet dar labiau į jį panardina.Juk kiekvienam iš mūsų tenka ypatingas vaidmuo rengiant Dievo karalystės atėjimą“.

Šeima neturėtų savęs laikyti tarsi aptvaru nuo visuomenės apsisaugoti. Ji ne laukia, bet pati išeina iš savęs solidariai ieškodama. Šitaip ji tampa asmenų integracijos į visuomenę vieta ir to, kas vieša, ir to, kas privatu, sąlyčio taškas. Sutuoktiniai turėtų aiškiai ir tvirtai suvokti savo socialines pareigas. Tai nesusilpnins juos jungiančio meilės ryšio, bet pripildys jį naujos šviesos, kaip liudija šios eilės: Tavo rankos yra man glamonė ir kasdienė darna; myliu tave, nes tavo rankos darbuojasi dėl teisingumo. Jei tave myliu, tai todėl, kad esi mano meilė, mano bendrininkas, mano visa, ir kelyje vienas greta kito esame daug daugiau nei vienu du.

Nė viena šeima negali būti vaisinga, jei save laiko pernelyg skirtinga arba „išskirta“. Norėdami išvengti tokio pavojaus, atminkime, kad Jėzaus šeima, kupina malonės bei išminties, nelaikyta „keista“, svetima ir tolima tautai. Kaip tik todėl žmonės sunkiai pripažindavo Jėzaus mokymą ir sakydavo: „Iš kur jam tai?Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus?“ (Mk 6, 2–3). „Argi jis ne dailidės sūnus?!“ (Mt 13, 55).

Tai patvirtina, kad šeima buvo paprasta, artima visiems, priklausė savo tautai. Jėzus augo irgi ne uždaroje išskirtinio santykio su Marija ir Juozapu erdvėje, bet noriai sukinėjosi platesnėje šeimoje, apimančioje gimines ir draugus. Tai paaiškina, kodėl jo tėvai, grįždami iš Jeruzalės leido dvylikos metų berniukui visą dieną prapulti vilkstinė- je, klausantis pasakojimų ir dalijantis kitų rūpesčiais: „Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią“ (Lk 2, 44).

Vis dėlto kartais pasitaiko, kad kai kurios krikščioniškos šeimos dėl jų vartojamos kalbos, tam tikro ko nors reiškimo būdo, dėl elgsenos su kitais, nuolatinio dviejų ar trijų temų kartojimo laikomos nuo visuomenės nutolusiomis, atsiskyrusiomis. Net jų pačių giminaičiai jų negerbia bei juos smerkia.

Sutuoktinių pora, patirianti meilės jėgą, žino, kad ta meilė pašaukta gydyti apleistųjų žaizdas, atnaujinti susitikimo kultūrą, kovoti dėl teisingumo. Dievas patikėjo šeimai pasaulio „prijaukinimo“ darbą, kad visiems pavyktų pajusti kiekvieną žmogų esant broliu: „Žvilgsnis į šiandienį kasdieninį vyro ir moters gyvenimą iškart išryškina šeimos dvasios gerokos injekcijos poreikį.Ne tik bendro gyvenimo organizavimas vis labiau patenka į biurokratijos, kuriai visiškai svetimi pamatiniai žmogiškieji ryšiai, rankas, bet ir socialiniams bei politiniams papročiams dažnai būdingi nuosmukio ženklai“.

Tuo metu atviros ir solidarios šeimos padaro vietos vargšams, geba užmegzti draugystę su tais, kuriems sekasi prasčiau nei joms. Jei Evangelija joms tikrai svarbi, jos neturi užmiršti Jėzaus žodžių: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Galiausiai jos įgyvendina tai, ko labai iškalbingai reikalaujama šiame tekste: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas“ (Lk 14, 12–14). Būsi palaimintas! Štai laimingos šeimos paslaptis.

Liudijimu bei žodžiais šeima kalba kitiems apie Jėzų, taip perteikdama tikėjimą, budindama Dievo troš- kimą, rodydama Evangelijos ir jos siūlomos gyvensenos grožį. Šitaip sutuoktiniai krikščionys perdažo pilką viešąją erdvę pripildydami ją brolystės, socialinio jautrumo, silpnųjų apsaugos, šviesaus tikėjimo, veiklios vilties spalvų. Jų vaisingumas plečiasi ir tūkstančiais būdų daro Dievo meilę juntamą visuomenėje.

Pažinti kūną

Šiuo atžvilgiu pravartu rimtai pažvelgti į vieną biblinį tekstą, kuris paprastai aiškinamas ištrauktas iš konteksto arba labai bendrai ir dėl to neatkreipiant dėmesio į jo netarpiškiausią ir tiesioginę reikšmę, kuri yra pabrėžtinai socialinė. Tai 1 Kor 11, 17–34, kur šventasis Paulius imasi gėdingos situacijos bendruomenėje. Kai kurie pasiturintys žmonės linko diskriminuoti neturtinguosius, ir tai nutikdavo net per vakarienę, lydėjusią Eucharistijos šventimą. Turtingiesiems mėgaujantis savo valgiais, vargšai tik žiūrėdavo jausdami alkį: „Vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria. Argi neturite savo namų pavalgyti ir išgerti? O gal norite sugėdinti Dievo Bažnyčią ir sugėdinti nepasiturin- čius?“ (eil. 21–22).

Eucharistija reikalauja įtraukimo į vienatinį bažnytinį kūną. Kas artinasi prie Kristaus Kūno ir Kraujo, tas tuo pat metu negali žaloti to paties Kūno papiktinančiu skaldymu bei diskriminacija tarp narių. Būtina „atpažinti“ Viešpaties Kūną, tikėjimu ir meile pripažinti jį sakramentiniuose ženkluose ir bendruomenėje, kitaip tas valgo ir geria sau pasmerkimą (eil. 29).

Šis biblinis tekstas yra rimtas įspėjimas šeimoms, kurios užsisklendžia patogumuose bei atsiriboja, bet dar labiau toms šeimoms, kurios lieka abejingos neturtingų ir stokojančių šeimų poreikiams. Eucharistinis šventimas taip tampa nuolatiniu kvietimu kiekvienam save ištirti (eil. 28), kad šeima atsivertų didesnei bendrystei su visuomenės atstumtaisiais ir tada iš tikrųjų priimtų eucharistinės meilės sakramentą, padarantį mus vienu kūnu. Nevalia užmiršti, kad „sakramento „mistikai“ būdinga socialinė prigimtis“.

Kai tie, kurie eina Komunijos, nesileidžia būti paskatinami įsipareigoti vargšams ir kenčiantiesiems arba pritaria įvairioms susiskaldymo, nepagarbos ir neteisingumo formoms, Eucharistija priimama nevertai. Priešingai, šeimos, kurios maitinasi Eucharistija su derama nuostata, sustiprina savąjį brolystės troškimą, socialinį jausmą ir įsipareigojimą stokojantiesiems. Gyvenimas platesnėje šeimoje.

Nedidelis šeimos branduolys neturėtų izoliuotis nuo platesnės šeimos, aprėpiančios tėvus, dėdes ir tetas, pusbrolius ir pusseseres, net kaimynus. Tokioje didelėje šeimoje gali būti tokių, kuriems reikia paguodos. Šiandienis individualizmas kartais paskatina užsisklęsti nedideliame saugiame lizde ir kitą suvokti kaip grėsmingą pavojų. Tačiau toks izoliavimasis neatneša daugiau ramybės ir laimės, bet užveria šeimos širdį ir atima platų egzistencijos horizontą.

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ 2016 m. Nr. 6