1928 m. Žemės ūkio ir pramonės paroda Kaune. Tarpukario Lietuvos valdžia skyrė didelį dėmesį žemės ūkiui

Žiū, kone kiekviename mažesniame kaime senukai telikę. Tik didesni sodžiai, kaip anksčiau juos buvo įprasta vadinti gyvenvietėmis, dar alsuoja, bet irgi nykiu, sunkiai protu suvokiamu gyvenimu. Kaimai tapo beveidžiais: su aptriušusiomis begriūvančiomis ištuštėjusiomis sodybomis. Tarsi kokia vėtra būtų praūžusi...

Negaliu suprasti, kas atsitiko. Oficialiai teigiama, kad nuo 1990-ųjų duonos ieškoti svetur išvyko apie milijonas Lietuvos žmonių. Maždaug pusę išvykusiųjų (o gal ir daugiau) sudaro kaimo gyventojai. Jau nuo nepriklausomybės pradžios ėmė tuštėti kaimas. Tuo metu apie 30 proc. visų Lietuvos gyventojų sudarė kaimiečiai. Žinoma, jų kaime tuomet gal ir buvo perteklius. Valdžia, vykdydama protingą kaimo politiką, galėjo (ir privalėjo) nuskausminti sodybų tuštėjimo procesą. Deja, kaimas buvo paliktas likimo valiai. Daugelio buvusių kolūkių ir tarybinių ūkių turtą pasiglemžė kolchoziniai nomenklatūrininkai. Kai kuriems eiliniams pajininkams net pelų neliko...

Žodžiu, kaip po uragano liko ištuštinti aruodai. O po metų kitų nauji provincijos ponai ėmė žemę dalytis. Atsiprašau, vykdyti žemės reformą. Bet ar būtų galima šį procesą normaliai pavadinti? Spręskite patys: per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus net neužbaigta žemės reforma... Gal galite pasakyti, kokioje ES šalyje taip ilgai truko toks procesas? Kai pagalvoji, oi, kaip imu pavydėti tarpukario Lietuvos žemės reformos tėvui Mykolui Krupavičiui, kuris su negausia specialistų komanda sugebėjo (nes norėjo) tai atlikti per gana trumpą laikotarpį. O juk tuomet žemės reformą reikėjo vykdyti kur kas sunkesnėms sąlygoms nei jos buvo po 1990-ųjų. Padarė! O po 1990-ųjų tik mūsų valdžia pridarė...

Pirmiausia buvo užgrobti (daug kur nebuvo sugrąžinta buvusiems savininkams ar jų palikuonims) derlingiausi, gražiausi žemės plotai prie ežerų, upių. Brangiausia žemė atiteko valdžios grietinėlei. Ir, atrodė, suktybėms galo nebus. Netrukus įstatymu įteisintas net žemės kilnojimas. Kitaip tariant, ne vienas veikėjas (ir prie jų prisišliejusieji) gavo įvairaus dydžio žemės plotų prie Vilniaus, Kauno ar kitų miestų. Neva taip tokie veikėjai persikėlė tėvų ar senelių turėtą žemę... Visi puikiai žinome: kiek, pavyzdžiui, hektaras žemės kainuoja prie pat Vilniaus ir toks pat plotas antai kokiame Aukštaitijos ar Žemaitijos užkampyje? Tikriausiai aišku... Žodžiu, mūsų valdžia įteisino baisią suktybę, kitas neteisybes. Kitaip sunku pavadinti tokį procesą.

Būdamas Ūkininko patarėjo, o vėliau – Valstiečių laikraščio žurnalistu – išvažinėjau kone visą Europą. Domėjausi, kaip ten vykdyta žemės reforma. Žinoma, efektyviai ir ne dvidešimt penkerius metus... Ten neįmanomas būtų žemės kilnojimas... Mano pašnekovai, pavyzdžiui, Danijoje, kurioje su Lietuvos ūkininkų delegacijomis lankiausi net šešis kartus, buvo gerokai nustebinti, kad Lietuvoje neįprastomis priemonėmis vykdoma žemės reforma. Ką galėjau pasakyti mūsų mieliems danams, kurie mokė pradedančius mūsų ūkininkus, net konsultavo, kaip ir kokius atkurti tarpukaryje klestėjusius, naudingus ūkininkams Žemės ūkio rūmus. Bet, velniai žino, kokią jų veiklą atkūrė... Vieni teigia – politikierių kalvę, kiti – saujelei bendraminčių šiltą, Žemės ūkio ministerijos maitinamą gūžtą... Aš gal taip kategoriškai neteigčiau. Bet, kad Žemės ūkio rūmai yra nepriklausomi ir atstovautų visiems kaimo žmonėms, – irgi negaliu tvirtinti...

Paradoksai, neteisybė, abejingumas – visa tai daugiau kaip dvidešimt penkerius metus gaubia kaip rūkas mūsų kaimą. Ar mes, kaimo vaikai, sugrįšime į tėvų, senelių žemę? Dabartinėmis sąlygomis – tikrai neįmanoma. Mūsų politikai, kaskart eidami į valdžią, gražiai suokia apie emigrantų grąžinimą į Lietuvą, neva jiems bus sudarytos sąlygos sugrįžti ir iš naujo sukti savo gūžtą kaime. Kokios sąlygos? Melas! Pirmiausia – ar jie nori grįžti? Gal vienas iš dešimties emigravęs kaimietis ir norėtų sugrįžti į savo gimtinę. Bet ką jis čia atvykęs darys? Eis pas latifundininką (stambųjį ūkininką) už grašius bernauti? Tokia dalia lauktų sugrįžusiųjų, nes mūsų politikai priėmė tokį Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą, kad sugrįžėlis praktiškai neturi galimybių net mažiausio žemės sklypo nusipirkti.

Ir štai kodėl. Pateiksiu pavyzdį iš savo gyvenimiškos patirties. Andai 2016 metų gegužės 5 d. gavau Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyriaus vedėjo Alvydo Vencevičiaus pasirašytą raštą. Jame parašyta, kad parduodamas 4,45 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas ir nurodyta kaina. Kadangi minėtas parduodamas sklypas ribojasi su mano bei kitų savininkų žemėmis, visiems buvo pasiūlyta pirkti nurodytą sklypą. Bet štai kokiomis sąlygomis! Pasirodo, aš, kaip ir kiti pirmumą pirkti nurodytą sklypą turintys savininkai, privalau turėti ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimą, taip pat rašto, patvirtinančio, kad žemės ūkio naudmenos ir pasėliai deklaruoti ne mažiau kaip 3 metus per pastaruosius 10 metų, kopijas. Jei pageidaučiau pirkti, pasirodo, pagal nūnai veikiančius apribojimus negaliu įsigyti nė pėdos žemės...

Negalėjo to sklypo pirkti ir kiti oficialiai galimi pirkėjai, tik įstengė tai padaryti vienas stambusis ūkininkas, kurio žemė taip pat ribojosi su parduodamu sklypu. Kam buvo reikalingas toks įstatymas? Seimūnai gąsdino žmones: jei jie nepriims apribojančio žemės įsigijimo įstatymo – užsieniečiai supirks geriausias mūsų žemes. Po šio įstatymo priėmimo nemažai vandens nutekėjo. Nepuolė jie pirkti mūsų žemių. Ir nepuls...

Drastiški apribojimai smogė tik mūsų žmonėms. Beje, tokiu priimtu įstatymu dirbtinai buvo sumažinta ir žemės vertė. Kad ir andai jau minėto parduodamo sklypo Varėnos rajone vertė. Argi iš tikrųjų pardavinėtas 4,45 ha sklypas buvo vertas tik 6 500 eurų? Tegul ir ne itin derlingoje žemėje. Ar nepadaryta taip, kad žemę Lietuvoje pusdykiai galėtų supirkti latifundininkai? Kas galėtų tai paneigti? Juk eiliniai kaimiečiai žemės ūkio paskirties žemės kaip ir negali įsigyti... Jie nuo žemės nustumti tų pačių ponų, anksčiau dirigavusių žemės reformos procesui...

Tokį įstatymą, diskriminuojantį daugelį žemės savininkų (ir ne tik juos), Seime priėmė paužų grupuotė. Seimūnai pasielgė tarytum padaužos, talkinami tuomečio žemės ūkio ministro Kazimiero Starkevičiaus. Bene tokiam įstatymui labiausiai priešinosi tik Seimo narys Eugenijus Gentvilas ir gal dar vienas kitas parlamentaras. Todėl ne vienam politikui, atrodo, šventvagiška būtų vilioti sugrįžti emigrantus. Ką darys kaimo vaikis, sugrįžęs, valdžios priviliotas į tėviškę, pavyzdžiui, iš Airijos? Juk jis praktiškai neturėtų jokių galimybių ūkininkauti. Žinoma, formaliai minėtas įstatymas ir kiti teisės aktai lyg ir numato galimybę visiems čia gyvenantiems ir grįžusiems iš emigracijos žmonėms įsigyti žemės. Tačiau pabandykite įsigyti...

Kodėl po vadinamosios žemės reformos, priimtų diskriminacinių teisės aktų kuriamos naujos neteisybės, sugalvojami nauji pančiai kaimui? Manau, jau daugmaž atsakiau. Jau nuo pirmųjų Kazimiros Prunskienės vadovavimo Žemės ūkio ministerijai metų kaip ant mielių Lietuvoje ėmė kilti stambūs ūkiai. Nieko blogo, tai gerai. Bet jeigu tai būtų daroma ne mažų ir vidutinių, vadinamųjų šeimos ūkių, sąskaita. Visa europinė parama atiteko ir atitenka stambiesiems ūkininkams. Lietuvoje su valdžios pagalba sukurti dvarai, kitaip tariant, latifundijos. Joms – visas Žemės ūkio ministerijos bei Seimo Kaimo reikalų komiteto dėmesys. Todėl dėl tokios kaimo politikos Lietuvoje baigia išnykti šeimos ūkiai. Žmonės kaime baigia pardavinėti ir paskutines karves. Žodžiu, priversti sunaikinti savo versliuką. Užuot turėję kaip ir darbo vietas, eina ir eis prašyti pašalpų. Juk pilvas neatostogauja...

Vargo užgrūdinti kaimiečiai – kantrūs žmonės. Jie vis laukė geresnių permainų. Nesulaukė. Nors atėję į valdžią nauji žemės ūkio ministrai ir žadėdavo kalnus nuversti, bet dažniausiai išeidavo šnipštas. Kaimo gyvenimas kaip blogėjo, taip blogėjo. Kaip žemės ūkio, kaimo temomis beveik visą gyvenimą rašiusiam žurnalistui teko artimiau bendrauti kone su visais buvusiais žemės ūkio ministrais. Jų tiek daug buvo. Nueikite į Žemės ūkio ministeriją – didelė antrojo aukšto siena tiesiog lūžta nuo buvusių ministerijos vadovų portretų...

Neteigiu, kad jie nieko nedarė. Žinoma, kažką stengėsi padaryti. Vienas kitas – net ir kaimui. Įsiminė Vytauto Knašio, Vytauto Einorio, Kęstučio Kristinaičio, na, ir iš dalies Kazimiero Starkevičiaus darbai. Bet tik iš dalies. Stambaus ūkio Kauno rajone savininkas K. Starkevičius iki ministeriavimo vadovavo Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungai. Daugelis mažų ir vidutinių ūkininkų tikėjosi iš šio žmogaus lūžio žemės ūkyje, bet juos nuvylė ir šis ministras – mat ir jis daugiausia dėmesio skyrė stambiesiems ūkininkams. Juk tik jiems tapo pasiekiamos Lietuvos kaimo plėtros programos lėšos. O mažieji ir vidutiniai ūkiai toliau nyko.

Ar pagerės mažesniųjų gyvenimas kaime – jau maža vilties. Ir štai kodėl. Atėjusių į valdžią valstiečių ir žaliųjų veiklos programoje beveik nieko nerašoma apie žemės ūkį. O juk „valstiečiai“ atėjo į valdžią! Taigi turėtų būti grandiozinė kaimo atgaivinimo programa. Nėra. Viliuosi, kad „valstiečiai“ užsimos tai padaryti, būdami valdžios postuose. Juk dar yra galimybė išsaugoti likusius mažus ir vidutinius, kitaip tariant, šeimos ūkius.

Todėl manau, kad kai kas iš anksto nepagrįstai ir nekorektiškai vanoja „valstiečių“ lyderį Ramūną Karbauskį. Su juo irgi teko artimiau bendrauti. Dirbdamas Valstiečių laikraštyje kartu su juo rengėme kaimo bendruomenei skirtą laikraščio priedą. R. Karbauskis buvo sklidinas įvairiausių idėjų. Tai – labai veiklus žmogus, ne kartą teko stebėtis, kaip jis visur ir suspėja darbuotis. Stebino jo visuomeninė veikla. Didžiai vertas jo mecenavimas – jis ir jo tėvas – Česlovas Karbauskis – su Lietuvos rašytojų sąjunga išleido daugiau kaip 30 žymiausių dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūros klasikų knygų. Nekalbu jau apie tai, ką jis nuveikė žiniasklaidos išgarsintuose Naisiuose. Žinoma, tokiuose Naisiuose nenorėčiau gyventi... Per daug juose dirbtinumo, kolchoziško tvaiko... Kad ir labai veiklus „valstiečių“ lyderis, kažkaip mažai turiu vilties, kad ir jis palengvins mažųjų ir vidutinių ūkininkų dalią, jog bus pakeistas Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas, kuris leistų įsigyti žemės kiekvienam, norinčiam ją dirbti. Žmogui, valdančiam net 35 tūkst. ha žemės, tikriausiai bus svetimas mažųjų kaimų ūkininkų skausmas. Gal jam svarbiausia bus išblaivinti kokį užkietėjusį kaimo pijokėlį?.. Bet palauksime, neskubėkime su išvadomis. Manau, paaiškės, ar jie – iš tikrųjų valstiečiai?

Rašydamas šį straipsnį pagalvojau, o ko man, jei imčiausi ūkininkauti, pirmiausia reikėtų? Visiškai nejuokauju – esu ūkininko vaikas. Kaip man galėtų padėti valstybė? Pirmiausia – sudaryti sąlygas įsigyti 10, 20 ar 30 ha žemės, nedidelį traktorių. Juk mažame ūkyje galima apsieiti ir be brangių, didelių džangirų. Žinoma, galima steigti nedideles mažas ūkininkus aptarnaujančias žemės ūkio technikos stotis. Jei komunistai po karo Lietuvoje tai sugebėjo padaryti, kodėl mes negalėtume?

Be abejo, viskam reikia pinigų. Taigi, svarios paramos norėčiau tikėtis iš ES ir nacionalinio biudžeto finansuojamos Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos. Joje tiek daug įvairiausių finansuojamų priemonių. Su Briuseliu įmanoma suderinti, kad šios programos priemonės būtų pasiekiamos ir mažųjų bei vidutinių ūkių šeimininkams. Pagaliau turime Žemės ūkio paskolų garantijų fondą. Ar ir jis negalėtų finansuoti būtent šių ūkininkų? Taip pat labai reikėtų, kad visose kaimo vietovėse iš gyventojų būtų superkamas pienas.

Pagalvosite – kiek aš daug noriu. Bet nei daug, nei mažai – tiek, kiek gauna stambūs ūkininkai. Į kiekvieną tokį ūkį, kokį galėčiau tvarkyti, įdėtas vienas litas duoda penkis naudos. Tai prieš penkerius metus tvirtino kai kurie mūsų ekonomistai. Tokioms išvadoms pritarė ir buvęs žemės ūkio ministras K. Starkevičius. Europoje nedideli ūkiai sudaro žemės ūkio pagrindą. Ten sudarytos sąlygos gyvuoti ir mažiems, ir dideliems. Padarykime tai ir Lietuvoje – ES šalyje. Imkime ir darykime, kad Lietuvoje neliktų pateptųjų ir atstumtųjų...