pixabay.com

Atėjo diena, o veikiau – naktis, nes dažnai tik prabudus užvaldo gyvenimo būties mintys. Regis, kitaip imu gyventi. Kelintąsyk jau. Dažniausiai naktį: būna ar nebūna mėnesiena. Ir tai nutinka, kai vasaroju gimtinėje, tykiame dzūkiškame kaimelyje. Ir labai džiaugiuosi, kad ne kokiuose Naisiuose ar jau seniai sugalvotose Rumšiškėse. Čia, gimtinės palaimintoje tyloje, prabyla net daiktai. Tai nutinka tik archaizmu dvelkiančiame dzūkiškame, žemaitiškame, suvalkietiškame ar aukštaitiškame kaimelyje, kur žmogus iš prigimties kuria amžinus namus sau ir ateinančioms kartoms. Kur jis iš kokio pono neprašo malonės, o pats verčiasi kaip išmanydamas. Ir todėl čia – jam ir man – nuostabiausia gyvenimo vieta. Tik tokioje vietoje aš ir tu jaučiamės laisvi. Čia mums niekas nebruka sugalvotų, dažniausiai daktaro disertacijai apginti, ar kitų nūdienos tribadūrų peršamų šablonų. Kaip džiugu, kad čia nepamokslaujama. O baisiausia, kai tau ir man pamokslauja koks beviltiškas krikščionis...

Tuo ne kartą įsitikinau, tai ne kartą patyriau. Andai sovietmečiu viename Aukštaitijos rajone toks pilietis, būdamas nemenkas anos santvarkos veikėjas, įnirtingai griovė Kalvarijas, o atėjus nepriklausomybei – jis tapo... tikybos mokytoju... Iš mano pažįstamos aplinkos to žmogelio pernelyg nė vienas nesmerkė, tik be galo stebėjosi tokiu anos santvarkos mylėtojo virsmu. Gal žmogelis tikrai pasikeitė. Psichologai teigia, kad žmogus keičiasi. Tikiu, kad keičiasi. Pats tai patyriau ir patiriu. Bet mano minėtu atveju gal tam žmogeliui geriau jau nereikėjo imtis dėstyti tikybos? Kažkaip labai jau šventvagiškai atrodo... Beje, tas žmogelis buvo kaimietis. Ir tikriausiai iš anų dienų sukurtų panašių Naisių ar Rumšiškių išėjęs... Greičiausiai buvo prisitaikėlis, neturintis savo nuomonės. Tokį žmogelį lengva stumdyti, jį valdyti, įsakinėti. Gaila, kad dar nemažai tokių naisiškių ar rumšiškiečių yra dabartinėje Lietuvoje.

Tad nieko nuostabaus, kad dar ir nūnai, atrodo, jau civilizuotoje Europos šalyje bandoma kurpti, tik kitokiais pavadinimais, visokius naisius. Bet nuo seno žinoma, – neprimesi, nepriversi kitaip gyventi tikro kaimiečio – jam, kaip ir jo protėviams, kasryt pateka ta pati mieliausia Dzūkijos, Žemaitijos, Suvalkijos ar Aukštaitijos saulė. Tik kasryt su kitais – skaidresniais ar ne tokiais skaidriais – atspalviais, gaiviomis ar ne tokiomis gaiviomis rasomis. Todėl nesuprantama, kam kadaise buvo kuriamos neva etnografinės Rumšiškės? Ir netyčia barbenant lietaus lašams į lango stiklą prisiminiau Marcinkonių nacionalinio parko etnografės Onutės Drobelienės mintį: Kam kurti Rumšiškes, jei turime gyvus, su senomis tradicijomis dzūkiškus šilų kaimus, tereikia juos išsaugoti, puoselėti čionykščių gyventojų gražų gyvenimo būdą, turtingus papročius... Būtent puoselėti, kas dar gyva. Juk tikriausiai kiekviename mūsų gyvena vienoks ar kitoks kaimas. Nesvarbu, tu ar aš – miestietis ar grynas kaimietis. Net mieste, jei klajoji ar sėdi ant suoliuko didesniame ar mažesniame parke, kur kalba medžiai, jau esi savotiškas kaimietis. Gamtos vaikas. Žinoma, jei giliai junti tą gamtos dvelksmą, girdi medžių, žolės kalbą, pastebi saulės blyksnių žaismą...

Ir nūnai prabudus naktį, kai į langus ruduo barbena paslaptingus lietaus žodžius, kaip gera būti savo namuose. O ypač tarp savomis rankomis sudėliotų knygų palėpėje. Vėl smalsu iš naujo atsiversti, kad ir kolumbiečių rašytojo Gabrielio Garsijos Markeso Patriarcho ruduo ar Šimtas metų vienatvės knygas. Skaityti ir skaityti genialaus rašytojo mintis, kaip andai mums labai aktualų rašytojo posakį: Tapk geresnis ir pats suprask, kas esi, prieš sutikdamas naują žmogų ir tikėdamasis, kad jis tave supras. Ar stengiamės visi tokie būti? Anaiptol.

O Markeso kūriniai – tai tokios knygos, kad jas gali skaityti ir skaityti ir kaskart kažką naujo magiško atrasti, bet akivaizdžiai susieto su realybe. Atrodo, ir aš, ir tu tame Makonde gyvename. Taip, kaip savo protėvių sukurtuose miesteliuose ir kaimuose. Todėl man, o gal ir tau, Markeso romane Šimtas metų vienatvės sukurtas, kad ir mitinis Makondas, yra kur kas įdomesnis ir patrauklesnis nei kokie Naisiai ar Rumšiškės. O savąjį galima turėti tik tada, kai gyveni niekieno nevaržomas savo sukurtoje iliuzijų, svajonių aplinkoje. Juk daugelio mūsų turtingų savo siela žmonių gyvenimas – tarsi parašytas, o dažniau neparašytas esė žanro kūrinys. Anot internetiniame dienraštyje Bernardinai parašiusios Jurgitos Lūžaitės-Kajėnienės, šiuolaikiniam žmogui esė tampa paprastu ir pasiekiamu būdu išreikšti savo mintis, yra viena aktualiausių dialogo formų tarp žmonių. Todėl, kad senąsias vertybes tu ir aš galime puoselėti be jokių primestų absurdiškų, komunizmu ar naftalinu dvelkiančių taisyklių. Bet kur tau! Nūnai radosi naujų kindziulių. Yra Lietuvoje keletas ryškių Kindziulio prototipų, nuolat kalbančių per Lietuvos nacionalinę televiziją ir radiją, rašančių įvairiose žiniasklaidos priemonėse. Tarsi turėtume vadovautis nūdienos naujų kindziulių patarimais, pamokymais, menamomis pranašystėmis ar kitų niekinimu. Tikriausiai vyresnės kartos žmonės dar gerai prisimena sovietmečiu satyrinio Šluotos žurnalo itin populiarų herojų Kindziulį? Ezopo kalba Kindziulio lūpomis, žinoma, būdavo pasakoma ir dalis tiesos. Bet ar ir dabar reikia tokių kindziulių, sovietmečiu nuoširdžiai propagavusių komunizmo idėjas ir staiga persivertusių į kitą pusę?

Daugiau kaip dvidešimt penkerius metus Lietuvą kamuojanti komunizmo šmėkla, regis, nesirengia nuleisti sparnų. Ji kasmet vis kitais pavidalais atsinaujina. Kodėl taip, o ne kitaip? Kodėl taip sunkiai laisvėjame? O kai kada atrodo, net regresuojame... Kodėl mums kaip akmuo po kaklu tapo sunkus kelias į laisvę, asmeninę laimę? Pasirodo, neužteko grupelėms žmonių pasivadinti skambių vakarietiškų partijų vardais ir imti vadovauti valstybei. Kas išėjo? Ogi Lietuvoje viso labo teturime atskirų grupuočių pinigų partijas ir partijėles... Pasirodo, nepakako deklaruoti, kad gyvename demokratinėje valstybėje, nes dar dažnas valdžios žmogus savo vidumi nėra laisvas, negali subręsti civilizuotoms permainoms. Ir tikriausiai nesubręs, savo valia nenueis nuo politinės arenos. Todėl, kad mūsų medicina – aukšto lygio... Žinoma, teks kantriai palaukti. Bet apima geras jausmas, kai matai, kad jau beldžiasi naujoji, kitaip mąstanti karta. Matau – ji ateina. Atsibudęs naktį girdžiu vis garsesnius ir drąsesnius jos žingsnius. Ir tie lietaus lašai – tarsi gaivus pranašas vis barbena į lango stiklus – gink Dieve – ne kokios Naisių vasaros... O Pranašas – tikras iš Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos ir Žemaitijos...