EPA nuotrauka

Aplankiau. Šie Gailestingumo metai mane du sykius nuvedė į tą keistą, spygliuotomis tvoromis aptvertą pasaulį. Prieš gavėnią sužinojau, kad Panevėžio moterų pataisos namuose yra mamų, kurios kali su savo mažamečiais vaikais iki trejų metų. Ir tiems vaikams labai reikėtų atnaujinti bibliotekėlę. Paprašiau Vilniaus Versmės katalikiškosios gimnazijos vaikų ir jie Velykoms pririnko 7 didžiules dėžes knygelių ir žaislų. Pirmą sykį atėjusi ten buvau įsitempusi: praėjimai, leidimai, patikros, durys, koridoriai, kiemai, grotos – neįprasta, nekasdieniška, baugu, gąsdina. Kita nežinomybė – kaip kalbėti atėjus, ko klausti, ką sakyti, nuo ko pradėti?

Mėginau kalbinti mamas, bet jaučiausi nedrąsiai, paskui išėjus, įkvėpus laisvės, supratau, kad daugybės dalykų nepaklausiau, tiesiog nepasikalbėjau, nepasidalinau savo laisve.

Ar yra realiai įmanomas Gailestingumo metų deklaruojamas kvietimas aplankyti kalinį? Juk negali taip iš niekur nieko imti ir nueiti į kalėjimą: maždaug – atėjau aplankyti, priimkit. Kaip galėtų būti sudarytos galimybės ir keliai visuomenei, bendruomenėms aplankyti kalinius? Kaip sužinoti jų poreikius ir į juos atsiliepti? Kaip peržengti savo psichologinius barjerus ir nuostatas ir išdrįsti aplankyti? Kas galėtų ieškoti šių galimybių? Ir kodėl ten turėčiau eiti? Juk artimų, pažįstamų nėra.

Nebeatseku, kokiu virtualiu keliu mane pasiekė žinutė, kad Vilniaus Caritas organizuoja lapkričio 7 d. Gailestingumo dieną su kaliniais Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose. Žinot, antrą sykį nuėjus jautiesi daug geriau, jau nebe taip slegia patikros ir spygliuotos vielos, dabar labiau norėjau susitikti, išgirsti ten esančius žmones, įsiklausyti, prisiliesti prie jų gyvenimo ir vilčių. Tikrai, reikia nueiti ten ne vieną sykį, kad išsilaisvintum iš psichologinių baimių, stereotipinio mąstymo ir sutiktum žmogų. Lygiai taip pat galvoju, jog mano priėmimas ten esantiems padeda išsilaisvinti iš negatyvaus mąstymo apie save: su manimi pasmerktu ateina pakalbėti, mane priima, klausosi, gal ir išėjęs sutiksiu tokių žmonių? Jutau, kaip kalbantis vyrai, kalintys po 6–9 metus, iš pradžių pasidalindavo tik savo mažosiomis nuodėmėmis, o pajutę, kad klausymesi yra priėmimo ir atleidimo galimybė, atverdavo vis žiauresnes savo gyvenimo istorijas. Taip, galima atleisti 77 kartus, bet ar tu turi jėgų gyventi kitaip?

Visi vyrai, su kuriais man teko pasikalbėti, nori gyventi kitaip, bet kartu jie visi įvardijo, kad taip galėtų būti, jei jiems bus pagalba, jei juos kažkas palaikys, jei vėl nesusitiks su panašiais draugais. Jie fiziškai labai stiprūs ir nori būti dar stipresni, todėl daug sportuoja, bet giliai viduje išgyvena valios silpnumą, nešioja gėrio ir meilės neišpuoselėtas širdis. Paklausiau vieno iš auklėtojų – beje, man buvo labai keista, kai galingi vyrai į savo prižiūrėtojus kreipiasi kaip darželinukai ar mokiniai: auklėtojau! – kas čia tiems uždarytiems žmonėms padeda prisikelti iš savo tamsaus gyvenimo, į ką čia gali atsiremti, kad stiprėtų gerume, jei visi yra tokie patys, jei negali būti savimi, bet turi save „pastatyti“, kad nesutryptų. Renginiai, koncertai ar spektakliai čia nevyksta, susitikimai labai reti, net diskusijai ten nėra galimybės susėsti ratu, kad galėtum žiūrėti į akis, darbo nėra. Žmonės gyvena nieko geresnio nenuveikdami. Kaip jiems tapti kitokiems?

magnificat vaikams logo