Yra žmonių, su kuriais tik susipažinus pasidaro lengva dūšioje. Regis, tą žmogų seniai pažinojai. Net daugiau – su juo augai, braidžiojai po tas pačias Dzūkijos rasotas pievas, didžiavaisi ošiančiomis jos giraitėmis. Klajojai po akmenuotus laukus, kuriuose giliai susimąsčius auga mintys lig pirmojo sopulio... Yra žmonių, kuriems iš karto norisi atsiverti. Ir nebaisu būti atviram. Toks yra Petras Zurlys, kilęs iš Varėnos rajono, Burokaraisčio kaimo, daugiau kaip 20 metų einantis Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktoriaus pareigas. Ir daug visokių visuomeninių pareigų pats, niekieno neverčiamas prisiėmęs.

Pirmąsyk Petrą pamačiau prieš keturiasdešimt metų Vilniaus geležinkelio stotyje. Su sovietinio karininko švarku. Leitenanto antpečiai bylojo apie buvusią privalomąją karinę tarnybą sovietų kariuomenėje. Tuomet daugeliui Vilniaus universiteto ir kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų buvo privaloma atitarnauti okupacinėje kariuomenėje. Po tokios tarnybos jie gaudavo karininko laipsnį. Vieni tuo didžiuodavosi, kiti – nelabai. Petras geležinkelio stotyje, nors ir vilkėjo karininko švarką, kruopščiai jį slėpė po paltu. O vietoj kariškio kelnių mūvėjo iš kažkur gautus džinsus. Kažkaip komiškai atrodė. Išaiškėjo, kodėl jis maskuojasi – Petras vengė tuomet stotyje nuolat patruliavusių rusų kariškių. Už uniformos negerbimą, kaip sakoma, galėjo Petrui atsirūgti... Artimiau susipažinome kažkokioje prie stoties prisišliejusioje kavinėje. Išsiaiškinome, kad esame kilę iš to paties Merkinės krašto, net gretimų kaimų: jis – iš Burokaraisčio, aš – iš Gudakiemio.

Tai bent buvo netikėtas susitikimas, pažintis... Gyvenime neretai nutinka keistų dalykų: augame vienas šalia kito, o kakta į kaktą pagaliau susiremiame tik po daugelio metų. Ir – ne gimtinėje. Bet, sakoma, likimas anksčiau ar vėliau panašios sielos žmones suveda. Vienąkart atveda, regis, iš pirmo žvilgsnio lyg ir į kažkokį mistinį, bet realybėje esantį iki galo nepažintą sodą, nes jį tokį jau turėjome nuo vaikystės. Skirtumas tik toks: vieni tą sodą anksčiau pamatome, perimame jo dvasią, kiti – vėliau. Ne, tas sodas – ne vaiduoklis. Jis – tikras, gal tik labiau nežemiškas. Tokį sodą turime ar jį iš naujo atrandame. Tai dar praėjusio šimtmečio pradžioje įrodė didysis rusų poetas Aleksandras Blokas, staiga mėnesienoje išvydęs iki tol neregėtą, tarytum Dievo nušviestą, pašvaistę – joje negirdėtus balsus, šiurpulingai sklindančias į visas puses liepsnas ir staiga stojusią kraupią tylą... Poetas, pagautas jausmų viesulo, sukūrė šedevrą – poemą Lakštingalų sodas. Atrodo, ir mes ieškome panašaus sodo. Ir ta odisėja trunka visą gyvenimą. Net po vienokių ar kitokių klystkelių lemta sugrįžti į savąjį sodą, kur subrendę atminties obuoliai, prisirpusios saldžios vaikystės vyšnios, kur kartais sudūla kaip negandos kriaušės... Ir vienų, ir kitų tokio sodo vaisių kiekvienam tenka ragauti.

Petras seniai turi tokį sodą. Jis – kuklus kaimo vaikis – su poetišku pradu vieną dieną iš tylaus Burokaraisčio įsiveržė į knygų pasaulį. Iš tokio keistai pavadinto Dzūkijos kaimo, esančio prie tūkstantmečio ežero ir šilo. Jis vadovauja mūsų Šventovei, kurią taip pat galime pavadinti žmonių sielų, protų sodu. Dideliu sodu. Į jį jis atėjo ne tik daug ką keisti, o ir pats keistis. Keistis – tai kažką beveik nežemiško sukurti, kad ilgai žmonės galėtų gėrėtis. Nesukursi – į viliojantį sodą nebūsi įleistas. Petras atkeliavo į tą sodą su savo kaimo senolių gyvenimo būdu: dzūkiška tarme, šiltas, paprastas, atidus, geras kitiems. Kitaip tariant, cikras dzūkas. Būtent pažįstu tokį Petrą, kurio entuziazmas kitus gali išversti iš koto. Jis vis skuba kažkur kažką daryti. Siūlyti, kad kiti darytų. Nevardysiu jo atliktų įvairiausių kultūrinių misijų, kitų didesnių ar mažesnių darbų – jam tai gali nepatikti. Žinau, kad tokie skaičiavimai Petrui ne prie dūšios. Sakys, taip ir turėjo būti, kitoks negalėjęs būti. Bet gal labai nesmerks, jei paminėsiu, kad Petras ne vienus metus buvo Lietuvos bibliotekininkų draugijos vadovas. Ir nūnai neatsitraukęs nuo šios veiklos. Jis – šios draugijos pirmininko pavaduotojas. Paminėsiu, kad 2004 metais jam suteiktas geriausio Lietuvos bibliotekininko vardas, kad tais pačiais metais - Vilniaus apskrities administracijos Kunigaikščio Gedimino I laipsnio nominacija. Manau, neužpyks Petras, kad išvardijau jam suteiktus titulus. Manau, nebars, nes įsitikinau, kad jis nemoka pykti. O, be to, ko jau ir nutylėti – jis su gražia šypsena ir yra tas kunigaikštis. Vieni jį vadina gyvu sidabru, kiti – kultūros židinio šviesa, o aš sakau – to didelio mūsų sodo, kuriam sunku surasti taikliausią pavadinimą, kūrėju. Nėra dienos, kad Petras kažko naujo nesiimtų. Tik stebėtis tenka, kiek daug visokių puikių idėjų jo galvoje kirba.

Taip vieną dieną Petras iš stalčiaus ištraukė iš Burokaraisčio kaimo kilusios Onos Vaškelevičiūtės-Zakarauskienės gydymo žolelėmis užrašytus receptus. Storą rankraštį. Kaip vėliau paaiškėjo – didelį turtą. Petras tarė, kad būtina išleisti šios žolininkės knygą. Žinojau, kad didelėmis Petro pastangomis prieš keletą metų buvo išleistos net dviejų tomų knygos Burokaraistis. Tikriausiai kol kas nė vienas Lietuvos kaimas negali tuo pasigirti. Bet dvitomis, kaip paaiškėjo, tikrai vertas dėmesio, nes knygose pateikta unikali Burokaraisčio kaimo istorija, susieta su tuomečiais Lietuvos įvykiais. Įdomu abi knygas skaityti ir nepažįstančiam šio kaimo žmogui. Smalsu buvo susipažinti su dar vienu iki tol nepažintu žmonių sodu, kuris taip pat augino ir augina visoms kaimo kartoms vaisius. Beje, ir dvitomį apie Burokaraistį sudėliojo ta pati O. Vaškelevičiūtė-Zakarauskienė – kukli mokytoja, gyvenanti Druskininkuose.

Perskaitęs šios mokytojos žolelių receptų rankraštį, supratau, kad gimsta labai vertinga knyga. Nusistebėjau, iš kur ta mokytoja tiek daug dzūkiškų žolelių gydymo būdų išmokusi. Pasirodo, kaip Petras papasakojo, kone visas šias gydymo paslaptis burokaraistietė perėmusi iš savo močiutės. Pasirodo, gydymo žolelėmis receptai šioje Burokaraičio kaimo giminėje iš kartos į kartą buvo perduodami. Todėl entuziastingai su Petru parengėme ir išleidome naują O. Vaškelevičiūtės-Zakarauskienė knygą. Gal ją truputį ir pretenzingai pavadinome Dzūkijos žolelės gydo, tačiau ši mokytojos knyga su kaupu pateisino mūsų lūkesčius – greitai buvo išgraibstytas tūkstantinis jos tiražas. Praėjo jau keleri metai, bet ir nūnai dar teiraujamasi šios knygos – vis to nepažinto sodo vaisių...

Rengdami spaudai šios žolininkės knygą atradome dar vieną – kaip ir lakštingalų, kaip ir neišsenkančios gyvybės sodą. Bet į kiekvieną tokį sodą vis kitaip įeiname, jį toliau patys kuriame, gražiname. O jis savo ruožtu – turtina žmogų. Tokiai misijai įkvepia kūrėjai. O juos – ne tik tasai sodas, bet ir kiti kūrėjai. Petras savo kelyje sutiko ne vieną menininką, kurį kiek galėdamas skatino kurti, gyventi tame sode. Gal ne visiems jo skatintiems kūrėjams iki galo viskas pavyko, bet, žinau, Petras visada stengiasi, kad jo sutiktiems žmonėms pasisektų. Taip, kaip jis norėjo gero gabiam, originaliam medžio skulptoriui Vytautui Šibailai, beje, irgi šalia Petro tėviškės – Gudakiemyje gyvenusiam. Rašau – gyvenusiam, nes skulptorius Vytautas Šibaila tragiškai iškeliavo anapilin. Anądien Petras man parašė graudoką laišką: Lygiai prieš savaitę palydėjome į paskutinę kelionę išties neeilinę asmenybę... Sudėtingas ir sunkus buvo Vytauto gyvenimas, kurį jis pats dažnai komplikavo. Nedzingės moterėlių aniuolų balsais atgiedotos mišios už mirusiojo vėlę ir kunigo Ąžuolo pasakyti be galo prasmingi žodžiai tarsi paliudijo, kad prieš Aukščiausiąjį esame visi lygūs. Kunigo žodžiais, Vytautas per savo gyvenimą išdrožė ir pastatė daug kryžių. Kryžius – Kristaus kančios ženklas. Viešpats užkrovė kryžių ir Vytautui. Tačiau tas kryžius velioniui buvo per sunkus... Taip jau nutiko, kad kapuose pasakiau keletą žodžių ir aš. Man teko pažinti ir kitokį Vytautą. Kai jį užknisdavo kaimo rutina ir kasdienybė ir kai pajusdavo, kad artinasi eilinis atsipalaidavimo laikotarpis, jis tarsi bandydamas pabėgti pats nuo savęs sėsdavo į autobusą ir važiuodavo pas mane į Vilnių. Įėjęs išsitraukdavo Šibailienės keptą obuolių pyragą, visus vaišindavo, o man sakydavo – Zurliau, atvažiavau pas tavi paskalbėc... Ir mes, atidėję į šalį visus darbus, kalbėdavome. Per tuos dvidešimt metų jis nė karto neatvažiavo išgėręs. O atvažiuodavo kone kas mėnesį. Blaivas buvo be galo įdomus pašnekovas. Kartais gal per daug kategoriškas kaimynų atžvilgiu, kartais gal per daug tendencingas, bet turėdamas puikią regimąją atmintį ir neblogai žinodamas gimtojo krašto istoriją bei žmones, pasinaudodamas savo meniškuoju pradu, jis tarsi metraštininkas puikiai dėstė savo mintis....

Cituoju Petro laišką, nes jame, manau, pasakoma kur kas daugiau apie Petro požiūrį į menininkus, meną. Apskritai – į gyvenimą.

Beje, Petras dažnai manęs teiraudavosi apie skulptorių Vytautą. Ypač kai vasarodavau savo sodyboje Gudakiemyje. Nenorėdavau Petro graudinti – nesakydavau visos tiesos apie neabejotiną talentą turėjusį kaimo skulptorių... Bet, manau, jis viską žinojo iš kitų kraštiečių, su kuriais nuolatos bendrauja... Petras sielojasi dėl kraštiečių nesėkmių. Nesvarbu, kokie jie būtų. Nori kiekvienam padėti. Kitaip tariant, atvesti į jau pažįstamą sodą. Beje, tokį sodą jis pasodino ir savo gimtinėje – Burokaraistyje. Petras subūrė Burokaraisčio kaimo bendruomenę, kurios nūnai belikę gal 50 žmonių. Bet kur kas daugiau likę po Lietuvą pasklidusių burokaraistiečių atžalų. Petras su kitais kraštiečiais buvo sukvietęs juos į Burokaraistį. Suvažiavo tuomet plati kaimo gyventojų giminėlė. Net pats Petras stebėjosi, kiek dar daug yra burokaraistietišką kraują nešiojančiųjų... Jis, kaip cikras dzūkas, didžiuojasi, kad yra burokaraistietis, bibliotekininkas, nes, anot jo, gyvenime vadovaujasi savo senolių posakiu: Saulės ir knygos vienoda paskirtis – šviesti ir šildyti. Kad iš tikrųjų – byloja knygoje Burokaraistis suraitytas Petro autografas: Linkiu kiekvienam Lietuviui (Lietuviui – Petras parašė iš didžiosios raidės – Č. S.) turėti savąjį Burokaraistį. O aš sakau – savąjį sodą, kuriame atgyja primiršti vardai, žmonės, kažkada išėję, bet sugrįžę. Ir norisi, kad toji kelionė niekada nesibaigtų...