Rugsėjo ir lapkričio mėnesiais pristatyti pirmieji premjeriniai aktoriaus Ainio Storpirščio režisuotos „Sielos virtuvės“ spektakliai. Kūriniui jau šiek tiek apšilus teatrų scenose, nutariau ir aš pasidžiaugti pirmuoju (tikrai pavykusiu) „Vandenyno dirbtuvių“ bandymu scenai įkvėpti gyvybės. Žiūrint, kaip aktoriai šėlsta, šoka, dainuoja bei svaidosi savotišku kanonu tapusiais tekstais, niekaip neapleidžia jausmas, kad senų draugų kompanija, nusivylusi didžiųjų teatrų produkcija, sukalė tokį spektaklį, kad ir patiems scenoje būtų faina.

„Sielos virtuvėje“ žiūrovai sutinka septynis savęs ieškančius kūrėjus, bandančius ištrūkti iš užburto bohemiškų vakarėlių rato. Veikėjai nuolat dangstosi svetima kūryba, teisinasi, pykstasi, kabinėjasi prie publikos, deklaruoja didelius tikslus. Derindamas humorą ir vidinę ne vieno kuriančio žmogaus dramą, Storpirštis reflektuoja patį Meno procesą.

Čia ne tavo tekstas

Juokais būtų galima pasakyti, kad dramaturgei Austėjai Lunskytei-Yildiz nieko nereikėjo rašyti: štai, pora sakinių iš Friedricho Nietzsche‘ės, keli stulpeliai iš Alleno Ginsbergo, pridėkim Antoniną Artaud, Jacką Kerouacą ir visa, į ką šiais laikais nori panašėti jauni menininkai. Taip, kūrinys yra apie akistatą su savimi. Taip, jame nemažai etaloninių asmenybių garbinimo ironijos. Taip, juo švelniai pasijuokiama iš Menininko. Tačiau dramaturgė iškelia ir kitą – TEKSTO – problemą. Pjesę prisotindama skambių citatų, autorė tarsi prisijungia prie amžino klausimo: kaip parašyti tekstą be kitų tekstų? O kas liktų, jei atmestume visą kitų kūrėjų įtaką, programines judėjimų nuostatas, kada ir kur nors skaitytas biografines ir kitokias istorijas? Juk ir pati „Sielos virtuvė“ įkvėpta Jimo Morrisono kulto.

Vienintelė virtuvėje užstrigusi Moteris (Morrisono Pamela, Van Gogh’o Agostina ar Gala Dali – meilių ir mūzų sąrašas ilgas) kitiems personažamas – Jimams – nuolat lepteli: čia ne tavo tekstas. Nė vienas dėl to pernelyg ir nesisieloja: ai, draugelis parašė. Nepasakytum, kad nuolatiniame vakarėlyje gyvenantys vyrukai itin skrupulingai gilintųsi, kuo išskirtinė jų pačių kūryba. Tokia žiūrovų nepasunkinančia maniera pasišaipoma iš kūrybinių menininkų dirbtuvių, skambių tezių ir deklaratyvių siekių būti savimi. Nuolat kartodami ypatingus kitų nuopelnus, jie patys tarsi įtiki esantys ypatingesni. Dar pridėkime ir nesuprasto menininko kančios idealizavimą. Taip daug lengviau pateisinti savas nesėkmes ir tai, jog dažnai jautiesi nesuprastas: o ką, Artaud kadaise laiku irgi nebuvo įvertintas.

Nors spektaklis labai nuotaikingas, jame nemažai vietoje ir laiku išsprūstančių juokelių, „Sielos virtuvė“ iš tiesų yra tas kūrinys, kuris iš tikrųjų skauda. O taip yra todėl, kad tiek patys „Sielos virtuvėje“ įstrigę menininkai, tiek žiūrovai priversti pažvelgti, kas lieka tuomet, kai nulupi visus būti kaip. Juk be proto sunku pripažinti, kad esi mažesnis, nei maneisi esąs. Ne, tu ne Kerouacas – tiesiog alkoholikas, kuris galbūt mėgsta, bet nebūtinai gali rašyti. Spektaklis man priminė vienos Douglo Couplando knygos puslapio šone įrašytą moto: „Mėgdžiok pats save.“ O kas, jei tokiu atveju mėgdžioti nebėra ko?

Aktorinė laisvė

„Sielos virtuvę“ mačiau ir Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre (rugsėjo 7 d.) ir Vilniaus kameriniame teatre (lapkričio 2 d.). Tikrai akivaizdu, kad aktoriai bei jų spektaklis auga ir tvirtėja. Maloniai nustebino sustiprėjęs Gabijos Urniežiūtės sekso istorijų monologas, dar didesne energija trykštantys šokiai ir gyvai atliekamos dainos. Ir, nors aktorių pokštus kartą jau buvau girdėjusi, kvatojau net susiriesdama.

Neringos Keršulytės scenografiją ir Liukos Songailaitės kostiumus galėčiau apibūdinti žodžiu „skanu“, o tai reiškia, kad ir siužete, ir patys vieni šie elementai ganėtinai įdomūs. Dievukų plakatais apklijuota siena panaši į ne vieno paaugliškai maištaujančio žmogaus kambarį, besimėtantys dažai, knygos, buteliai ir kitos šiukšlės įtikinamai sukuria nuolatinių bohemiškų pagirių atmosferą. Išskirčiau ir Aleksandro Kleino personažo (Jimo-Nietzsche‘ės) palaidinę, ant kurios tarsi flomasteriais iškeverzota diktatūrinė simbolika skoningai primena, kaip paviršutiniškai ir selektyviai populiariojoje kultūroje gyvuoja šio filosofo tekstai.

Nors „Sielos virtuvėje“ ir svarstoma, kaip išsivaduoti, pats kūrinys spinduliuoja kūrybinę laisvę. Tikrai nusivili, kai, atėjęs į rimtą spektaklį, matai, kaip, lauždami didelę dramą, viduje aktoriai žiovauja visiškai nesimėgaudami tuo, ką veikia ant scenos. Be jau minėtųjų, Vaidas Maršalka, Simonas Storpirštis, Dainius Tarutis, iš Latvijos atvykęs Kaspars Zvigulis ir už klepo sėdinti Agnieszka Ravdo prikausto dėmesį savo natūralumu, žaismingumu ir dinamika. Atrodo, kad spektaklio komunikacijoje naudojami „Pirties dienoraščių“ klipukai, kuriuose aktoriai šmaikščiai kviečiasi žiūrovus, tiesiog perkeliami ant scenos. Na, tik žmonės ten jau dėvi drabužius.

Prisipažinsiu, po abiejų vaidinimų iš galvos nesugebėdavau išmesti Doors‘ų muzikos. Ir noro, išgėrus vyno, visą naktį su kuo nors kalbėti apie tai, koks turėtų būti teatras. Puikiai suprantu, kad šitaip tik papildyčiau „Sielos virtuvės“ gyventojų gretas, tačiau bent jau taip truputį atitrūkčiau nuo terminų ir tūkstančių spaudos ženklų, kuriuos dar turiu parašyti. Jei ir jūs jaučiatės taip pat, dabar jau žinote, ką reikėtų daryti. 

 Nuotraukos iš spektaklio „Sielos virtuvė“. Fotografė Laura Vansevičienė