Kiekvienas iš mūsų galime atrasti mažąjį šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės kelią. Daugelis einame tuo keliu. Kas man yra mažasis kelias? Kasdienybė? Smulkmenos?

Tai yra nors mažiausias atsidūsėjimas Dievo garbei. Kada aš atsigręžiu į Dievą, o nenusigręžiu. Kai tik pasižiūriu į Dievą su vienintele mintimi – renkuosi Tave. Prašau Dievą niekada manęs nepalikti. Nes man dažnai atrodo, kad esu apleista, kad Dievui esu per menka su savo niekuo neišsiskiriančiu gyvenimu – mažuoju keliu. Dievas nelygina mano kelio su kitų keliais, Jis žiūri į mane. Ir taip Jis žiūri į kiekvieną. Kiekvienas kelias, vedantis į Dievą, yra palaimintas kelias. Prie Dievo vedantis mažasis kelias yra svarbus sielai, lyg man būtų lemta nuveikti didžius darbus.

Jeigu noriu prisikelti, noriu esmingai pakeisti savo gyvenimą, tai bandau nuo mažų dalykų, mažų pasiryžimų – kad nebūtų sunki pradžia, kad nepritrūkčiau drąsos. Ir visada turėčiau viltį. Mažasis kelias yra nuolankumo kelias. Priimu save tokią, kokia esu. Nuolankumo kelias yra artimiausias Dievui, nes tada atiduodu savo mažumą Jam, kad pakylėtų mane prie šventumo. Mažu keliu, mažu žingsniu, su pasitikėjimu Dievu, su Dievo malone, su pakilimais ir nuopuoliais, su viltimi einu į tikslą, į kurį mane pakvietė Dievas nuo mano gimimo iki mirties. Mažuoju keliu į didįjį tikslą – šventumą. Taip, tai drąsu teigti. Bet jeigu Dievas pakvietė į tokį tikslą, Jis suteikia ir jėgų jam pasiekti.

Nesvarbu, kad tai mažasis kelias – svarbu, kad jis mano. Svarbu, kad jausčiau, kad tuo keliu eiti yra Dievo valia. Mažasis kelias su mažomis pergalėmis veda į galutinį tikslą ir sukuria mano gyvenimo visumą, vertą Dievo vaiko vardo.

Pats didžiausias nuolankumas yra Viešpaties Jėzaus Kristaus, kai Jis atėjo į žemę mažuoju keliu, tapęs žmogumi. Ir tas mažasis Viešpaties kelias kuo toliau per mokymo laiką kartu su apaštalais virto išganymo keliu. Mažasis kelias, užsibaigęs Jėzaus Kristaus mirtimi ant kryžiaus, tapo didžiuoju keliu mums Kristui prisikėlus.

Mažasis kelias yra paženklintas nuolankumo. Nuolankiai priimu tai, ką atmeta pasaulio didieji, surenku atstumtas vertybes, kitų nepastebimas, nevertinamas, net neieškomas ir nepageidaujamas. Priimu tai, kas atstumta. Nenoriu būti pasaulio centre, noriu būti Dievo tvarkos centre. Ten kaip dalelė įsijungiu į bendrą paveikslą. Be mano mažos dalies, mažo indėlio pasaulio paveikslas būtų neišbaigtas, netobulas ir nebūtų išryškinti net didieji darbai. Aš renkuosi mažumą pagal Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės pavyzdį, nes man tai artima. Jausdama savo galimybių ribas, renkuosi mažąjį kelią. O gal kartais pasiseka vietoje didesnių pasiūlymų rinktis mažesnį, nes jis labiau patinka Dievui. Jeigu mažumas niekam nereikalingas, jis reikalingas man, nes Dievui nėra nereikalingų ir menkaverčių pasirinkimų.

Mažumas reikalingas nuolankiajam. Nuolankumui reikia drąsos, nes tada pasaulio gėrybes palieku pirmiesiems, o paskutinė vieta dažnai lieka neužimta. Aš ją užimu, nes priimu visas dovanas. Paskutinė vieta irgi dovana. Nuolankumas lyg bejėgystė, bet ji turi stiprybės, nes tai bejėgystė su Dievu. Nuolankumas nenugalimas, nes niekas su juo nekovoja, nelaiko vertu dėmesio. Nuolankumas yra Dievo pamilta vertybė. Vertybė, bet ne užribio žmonių savybė. Nuolankumo niekas nepastebi, o jeigu ir pastebi, tai atsainiai nustumia į šalį. O nuolankumas atveria galimybę peržengti ribą ir atsidurti šalia Viešpaties atėjus laikui.

Mažajame kelyje aš aukoju Viešpačiui mažus darbus ir tuos darbus, kuriuos norėjau, bet nepajėgiau atlikti. Tikiu, kad Dievas priima gerą intenciją, kad ir pačią menkiausią. Per mažai Dievui nebūna. Dievas papildo trūkstamas detales mano veikloje. Jį domina ne rezultatas, o troškimas atnešti pasiekimus Dievui.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė lyg sako, kad, jeigu negali padaryti didžių darbų, tai nereiškia, kad negali padaryti nieko. Nors mažesnis, jis vis tiek kelias. Ir jis gali tapti keliu pas Dievą. Neapleidžia jausmas, kad Dievas laukia nors mažyčio judesio iš manęs, kai atrodo nieko negaliu. Juk galiu pakelti akis į Dievą. Jam atverti širdį. Kiekvieną gyvenimą, koks jis būtų neįsidėmėtinas. Dievas laimina, nes sielos vertė ta pati. Mes visi skirtingi, mūsų keliai skirtingi, bet mes einame į vieną tikslą. Mano rankos nebus tuščios, jos bus sklidinos vilties. Viltis mažajame kelyje.

Būdama silpna, esu arčiau prie Dievo, nes tada stipresnis pasitikėjimas Dievu. Dėl savo silpnumo nusidėdama, aš kas kartą grįžtu pas Dievą. Prisipažindama silpna neturiu puikybės, neturiu kuo didžiuotis – tik savo santykiu su Viešpačiu. Silpnumas suteikia santykiui su Dievu stiprybę. Mažumą myli Dievas, nes ir Šventajame Rašte parašyta: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Mt 11, 25). Mažutėliai yra apdovanoti – Dievas neša jiems žinią.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės išgyventas mažasis kelias dažnai pasirenka mane, o ne aš jį. Gal ir neturiu kito pasirinkimo, bet turiu galimybę priimti tai, kas man įmanoma įgyvendinti – savo mažumą. Į mažąjį kelią atkreipiu dėmesį, nes jis lyg pasimetęs tarp didžiųjų kelių. Jis kviečia mane, kaip nepastebimą būtybę, vis dėlto norinčią, kad tas kelias būtų lydimas Dievo žvilgsnio. Ko nepastebi pasaulis, tą mato Dievas. Nepastebėta šurmulyje, nes einu pakraščiu, kad neišbarstyčiau tų mažų dovanų, kuriomis esu apdovanota. Mažumas – tai nepastebėti manęs, bet atkreipti dėmesį į mano darbus. Nepastebima galiu nuveikti daugiau, nes nesu blaškoma aplinkos ir nereikalingų saitų. Nepastebima mažajame kelyje, aš išnykstu visatoje, kad atsidurčiau Dievo erdvėje. Ten mano gyvenimas – jis toks tylus lyg čia būtų praėjęs Dievas.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės mažasis kelias daugelio nesuvilioja, jie ieško kelių, kur būtų labiau matomi ir juos traukia dideli iššūkiai. O mano iššūkis – Dievo artumas. Vienintelis pasirinkimas. Mažasis kelias – mano pasirinkimas. Mažajame kelyje aš negaliu išsišokti lyg būčiau padėties šeimininkė – visa atiduota į Dievo rankas. Mažojo kelio pasaulis nepasigenda, ir aš nesvarbi pasauliui. Aš pasauliui lyg neegzistuoju, nes neseku juo. Ir mane pastebi Dievas, kaip savo vaiką atsilikusį nuo minios.

Aš ieškau savo mažajame kelyje išraiškos būdų. Kiekvienas atsiskleidimas parodo mano intenciją – maži darbai, didelės intencijos. Jeigu nesugebu atlikti darbo, lieka troškimas – troškimas, kuriame yra viltis. Tikiu, kad kiekvieno kelio pabaigoje, kad ir koks jis būtų, stovi Dievas.