Šalčininkai. 1989 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos nepriklausomybės siekius remiančių lenkų mitingas. Andriaus Petrulevičiaus nuotrauka

Trikalbiame laikraštyje

Penkeri metai, praleisti Šalčios žemėje, neišblės iš atminties. Ten man buvo dažnai šalta, bet be paliovos ieškojau šilumos... Tame krašte gyventa ir dirbta audringiausiu laikotarpiu – 1987–1992 metais, kai Lietuvoje įkurtas Sąjūdis, paskelbta nepriklausomybė, o Vilnijoje, nelietuviškame krašte, tuo metu buvo siekiama suformuoti autonomiją. Tačiau 1987-ųjų pabaigoje ir 1988-ųjų pradžioje apie autonomiją nebuvo nė kalbų. Šalčininkų kompartijos avangardas sujudo tik tada, kai Lietuvoje imta vis garsiau kalbėti apie nepriklausomybės siekį. Kaip ir kiekviename Lietuvos rajone ir mieste bei miestelyje, taip ir Šalčininkuose, buvo įkurta iniciatyvinė Sąjūdžio grupė. Jos nariai – architektė Natalija Danielienė, mokytojai Juozas Lebionka ir Vincas Kuzminskas, agronomas Stanislavas Voitkevičius (beje, vienintelis Sąjūdžio grupėje buvęs lenkas), žurnalistai Stasys Stacevičius, Ina Marčiulionytė ir kiti sąjūdiečiai – išrinko mane šios veiklos koordinatoriumi Šalčininkų rajone. Beje, iniciatyvinės Sąjūdžio grupės branduolį ir sudarėme mes, trys rajono trikalbio laikraščio Lenino priesakai žurnalistai. 1988 m. laikraštis Lenino priesakai turėjo 11 tūkst. prenumeratorių. Įdomiausia tai, kad daugiausia šalčininkiečių prenumeravo rusų kalba atspausdintą laikraštį – net 8 tūkst. rajono gyventojų ir tik po pusantro tūkstančio – lietuvių ir lenkų kalbomis, nors oficialiai tada ir dabar skelbiama, kad Šalčininkų rajone gyveno apie 80 proc. lenkų tautybės gyventojų...

Kai pradėjome Sąjūdžio veiklą – rajono valdžia itin sunerimo. Pirmiausia mes, žurnalistai, pajutome neigiamą reakciją reakcijoje. Imta kritikuoti mūsų rašinius, nors rašėme, kaip ir anksčiau, nekaltomis temomis: apie rajono gyvenimą, žmones be jokios politinės potekstės. Be abejo, norėjome rašyti apie perestroiką, Sąjūdį, tačiau apie tokius rašinius Lenino priesakuose redaktorius Edmundas Gotoveckis ir jo pavaduotojas, karo veteranas Vytautas Šileikis (lietuvis, rašęs rusų kalba) nė girdėti nenorėjo. Supratome laikraščio vadovų padėtį – rajono komunistų partijos organe (taip tuo metu buvo vadinama laikraščio priklausomybė) išspausdinta bent maža žinutė apie Sąjūdį jiems būtų reiškusi karjeros pabaigą. Bet ir neturėdami informacinės tribūnos plėtėme Sąjūdžio veiklą. 1988 m. spalio 21–22 d. mes, 10 Šalčininkų Sąjūdžio narių, dalyvavome Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavime Vilniuje. Pirmosios Sąjūdžio suvažiavimo dienos pabaigoje buvo išrinkta grupė dalyvių sodinti ąžuoliukus. Atrodo, Vingio parke. Mes, šalčininkiečiai, delegavome lenką Stanislavą Voitkevičių. Iš ąžuoliukų sodinimo akcijos Stanislavas grįžo rūškanu veidu. Klausėme, kas atsitiko? Jis papasakojo:

Papuoliau ąžuoliukus sodinti su Kauno sąjūdininkais. Kauniečiams pasiteiravus, iš kur aš, vienas pašaipiai drėbė: „Ai, čia iš Šalčininkų! Man šventę sugadino...

Leonas Jankelevičius – buvęs Šalčininkų rajono komunistų partijos pirmasis sekretorius, aktyviai kūręs autonomiją

Stengėmės nuraminti Stanislavą, kuris puikiai kalbėjo lietuviškai, nes buvo baigęs tuometę Lietuvos žemės ūkio akademiją. Tačiau po suvažiavimo Stanislavas nebeateidavo į Šalčininkų Sąjūdžio grupės susirinkimus. Labai buvo gaila netekti inteligentiško, protingo žmogaus. Viena kauniečio tikriausiai neatsargiai ištarta frazė atstūmė nuo Sąjūdžio mielą Stanislavą. Tačiau ir vėliau buvau ne kartą su Stanislavu susitikęs – jis domėjosi Sąjūdžio veikla, rėmė, kad ir netiesiogiai, Lietuvos nepriklausomybės siekį. Užbėgdamas įvykiams už akių, pasakysiu, kad Stanislavas jau pirmaisiais nepriklausomybės metais ėmė kurti savarankišką ūkį, po kelerių metų tapo vienu stambiausiu Šalčininkų rajono ūkininku. Bet tai buvo daug vėliau, o tada, kad ir nukraujavę, nenuleidome rankų. Šalčininkuose neigiamai vertinamai Sąjūdžio veiklai, suprantama, negalėjome gauti patalpų – slapta vėlyvais vakarais rinkdavomės tai vienoje, tai kitoje vietoje. Ir labai maloniai buvome nustebinti, kai mums padėti dėl patalpų pasisiūlė tuometis Šalčininkų rajono komunistų partijos komiteto Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Vytautas Adamonis, beje, vienas iš nedaugelio tame komitete dirbusių lietuvių, kilęs iš to paties rajono. Jis man, kaip Sąjūdžio kuratoriui, slapta duodavo raktus tai vienos, tai kitos valdžios administracinio pastato patalpos. Tačiau tuometis rajono antrasis komunistų partijos komiteto sekretorius Česlavas Visockis (vėliau jis tapo Šalčininkų rajono Tarybos pirmininku ir kartu ėjo antrojo kompartijos sekretoriaus pareigas), matyt, iš kažkurio sąjūdininko (į iniciatyvinės grupės susirinkimus galėjo ateiti visi pageidaujantieji, nebuvo atrankos) sužinojo, kas mus pamalonina patalpomis. Kaip vėliau paaiškėjo, apie mūsų Sąjūdžio grupės veiklą rajono kompartijos vadovus tikriausiai informuodavo toks neva nuo KGB veiklos atsisakęs (taip tada mums teigė) kapitonas Sergejus Vaščenka. Kad vieną dieną įsiuto Č. Visockis – kur girdėta: sajudisti (taip mus, sąjūdininkus, vadino) – rajono administracijos pastate, šalia jo kabineto posėdžiauja... Netrukus V. Adamonis neteko darbo. O mes jau ne miesto centre, o jo pakraščiuose ieškodavome vietos susirinkimui. Irgi slapta mums talkino tuometis Šalčininkų komunalinio ūkio direktorius Gintaras Danielius, beje, vėliau jis tapo Šalčininkų pasienio užkardos vadu. Kad ir veikėme vos ne pogrindžio sąlygomis, pavyko nemažai ir nuveikti. Pavyzdžiui, rajono valdžia buvo sumojusi Šalčininkuose statyti dvi labai dideles, pasenusiomis sovietinėmis technologijomis nuo Maskvos priklausomas (tada buvo vadinama sąjunginio pavaldumo) gamyklas. Mūsų Sąjūdžio grupės narių pasipriešinimas tokiems Č. Visockio ir jo bendraminčių užmojams būtų nieko nelėmęs – mes gudriai į pagalbą pasikvietėme kai kurių kolūkio ir įmonių vadovus. Juos įtikinome, kad tokių naujų gamyklų buvimas Šalčininkuose jiems nieko gero neduos. Pasakėme, kad į šias gamyklas dirbti išbėgs iš jų kolūkių žmonės. Žodžiu, žlugs kolūkiai... Ir vietinių įmonių vadovus panašiai gąsdinome – jų darbuotojai dėl didesnio atlyginimo perbėgs į naujas gamyklas. Mūsų agitacija davė vaisių – ne vienas kolūkio ar įmonės vadovas buvo rajono Tarybos narys, turėjo Č. Visockiui ir kitiems valdžios žmonėms įtaką. Jie užprotestavo naujų gamyklų statybas Šalčininkuose. Žinoma, Č. Visockis buvo labai nepatenkintas. Kaip jau minėjau, į mus vis labiau ėmė piktai šnairuoti redakcijos Lenino priesakai vadovybė. Iš pradžių savo ir ne savo noru Šalčininkus paliko žurnalistai Ina Marčiulionytė (vėliau ji tapo UNESCO atstove Lietuvai bei kultūros viceministre) ir Stasys Stacevičius (vėliau tapęs Poezijos pavasario laureatu). Klibėjo ir mano kėdė, nes į redakciją buvau priimtas dirbti terminuotam laikotarpiui (pavadavau vieną žurnalistę, išėjusią į dekretines atostogas). Susitaikiau su mintimi, kad teks išeiti ir man. Buvo likusios gal kelios dienos iki atsisveikinimo su Šalčininkų redakcija, kai vieno renginio metu priėjo prie manęs Č. Visockis ir tarsi netyčia manęs lietuviškai pasiteiravo:

Girdėjau, palieki Šalčininkus?

Redakciją palieku, bet ne Šalčininkus, – atsakiau jam.

Ar nenorėtum pasilikti mūsų redakcijoje? Aš galiu su Gotoveckiu pakalbėti... –sako ir žiūri mįslingai į mane.

Žinoma, Česlavai Ignatovičiau (taip kartais į jį kreipdavomės), norėčiau pasilikti, čia – mano šeima, susigyvenau su žmonėmis, patinka.

Gerai, bet su sąlyga padėsiu – turėsi atsisakyti Sąjūdžio...

Ačiū, Česlavai Ignatovičiau, bet tokiu atveju jūsų pagalbos nereikia...

Taip ir atsisveikinau su Šalčininkų rajono komunistų partijos komiteto antruoju sekretoriumi Č. Visockiu. Tada dar nežinojau, kad po metų mes ir vėl susitiksime akis į akį.

Skaudus dūris nepriklausomybei

Sąjūdžio aušroje ir vėliau gimusiai Lietuvos jauniausiajai kartai mažai arba visai nežinoma, kas Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose kūrė vadinamąją lenkų krašto autonomiją. Apie ją Šalčininkuose imta kalbėti jau 1988 m. pabaigoje. Kai 1990 m. Kovo 11-ąją Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą, Vilniaus krašto nelietuviškos tautybės veikėjai (dauguma – Sovietų Sąjungos komunistų partijos nariai), inspiruoti ir kuruojami Maskvos, itin aktyviai ėmė kurpti atskirą teritorinį darinį.

Nuo 1988 m. iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. Šalčininkų ir Vilniaus rajonų autonomininkai surengė tris Vilniaus krašto lenkų suvažiavimus. Per minimą laikotarpį abiejų rajonų tarybos, siekdamos sutrukdyti tuomečio Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo paremtą valstybinę tvarką, priėmė dešimtis antivalstybinių nutarimų. Antai Šalčininkų rajono tarybos sprendimu į sovietų kariuomenę per pusantrų metų laikotarpį buvo paimti net 384 rajono jaunuoliai, įvairiais būdais trikdytas pasienio muitinių darbas. Minimu laikotarpiu Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose blokuoti visi Lietuvos valdžios sprendimai. Autonomininkai veikė įžūliai, akiplėšiškai, nes jiems tiesiogiai vadovavo Maskva. Jie Lietuvos teritorijoje turėjo sovietų kariuomenės užnugarį. Be to, tuo metu neaiškią poziciją dėl autonomininkų veiksmų, apkritai ir dėl Lietuvos nepriklausomybės, buvo užėmusi mūsų kaimynė Lenkija.

Planuotos Vilniaus krašto autonomijos ribos

Atvirai pasakius, mes, Šalčininkų sąjūdininkai, slapta vylėmės, kad tuoj po Kovo 11-osios Akto Lietuvos nepriklausomybę pripažins pirmoji iš valstybių būtent Lenkija, bet pirmosios mus pripažino Islandija ir Danija. O mums artima kaimynė su kitomis valstybėmis tai padarė tik po 1991 m. rugpjūčio pučo pralaimėjimo Maskvoje. Buvome labai nusivylę Lenkijos lūkuriavimo taktika.

Dėl nepriklausomybės, galima sakyti, Šalčininkuose grūmėmės vieni. Negana to, dar sulaukėme peilio dūrio iš savų. Autonomininkų veiksmai sudavė skaudų smūgį besikuriančiai mūsų valstybei. Jie troško atplėšti ne tik didelę teritoriją nuo Lietuvos, bet ir apskritai priešinosi lietuvių siekiams gyventi laisviems. O kaip paprasti šalčininkiečiai elgėsi? Įvairiai, bet dauguma jų palaikė autonomininkus. Vieni sąmoningai, kiti prigąsdinti. Tai buvo akivaizdu Šalčininkų rajono kaimuose ir miesteliuose, kur gyvena labai nuoširdūs, paprasti žmonės. Rinkdamas ne vieną medžiagą straipsniui dažnai nuklysdavau į tolimiausius rajono pakraščius. Užeidavau pasikalbėti pas pirmąjį pasitaikiusį gyventoją. Nebuvo atvejų, kad išvytų, nors ir prisistatydavau, kas esąs. Atsitiktinai teko susitikti su viena lenkų šeimyna, pas kurią prieš kelias dienas buvo apsilankęs pats Šalčininkų rajono komunistų partijos komiteto pirmasis sekretorius Leonas Jankelevičius. Sodybos šeimininkas džiaugsmingai pasakojo apie šį susitikimą:

Žiūriu, įeina pas mane visa valdžios svita su pačiu rajono viršininku. Iki tol nebuvau gyvo jo sutikęs, tik iš laikraščio „Zoveti Lenina“ (Lenino priesakai leisti lenkų kalba) jo portretą buvau matęs. Kaip gyvename, paklausė, ir visi keturi svečiai sėdasi prie stalo. Įsikalbame. Čia pat Jankelevičius tyliai pasiteirauja, gal pasislėpęs stipresnio turiu. Iš pradžių išsigandau, kad neareštuotų už samagono varymą... Nebijok, sako rajono viršininkas, išgersime, pasišnekėsime apie gyvenimą. Na, aš, atsipeikėjęs – ir buteliuką ant stalo. Ok, koks paprastas mūsų viršininkas, kaip su broliu išgėrėme, pasišnekėjome...

Pasirodo, ir tokiais keliais autonomininkai ėjo į šalčininkiečių širdis. Jie sėkmingai žaidė lenkų korta. Šie veikėjai rajono gyventojams skleidė šlykščią dezinformaciją. Pavyzdžiui, štai kokią propagandą skleidė, 1988 m. Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai priėmus Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą. Vietiniai Šalčininkų vadukai, t. y. kolūkių, valstybinių įmonių vadovai, darbuotojų susirinkimuose į savo darbuotojus ėmė kreiptis lietuviškai, nors tai anksčiau darė rusiškai. Beje, beveik visi Šalčininkų rajone dirbę kolūkio ar įmonių vadovai buvo pramokę lietuviškai, nes kai kurie buvo baigę tuometę Žemės ūkio akademiją ar kitą Lietuvos aukštąją mokyklą bei technikumą. Todėl tokio vadovo kreipimasis lietuviškai į 100 ar daugiau darbuotojų, nemokančių mūsų kalbos, gerokai apstulbino:

Mes nesuprantame, ką jūs kalbate! –šaukė iš salės.

Negaliu rusiškai ar lenkiškai – vykdau ką tik priimtą Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą. Nuo šiandien visi privalėsime tik lietuviškai kalbėti: ne tik darbe, bet ir namuose, net lovoje vyras su žmona negalės kalbėti lenkiškai ar rusiškai... – akiplėšiškai savo darbuotojams melavo Šalčininkų rajono kolūkių ir įmonių vadovai.

Man ne kartą teko raminti suklaidintus šalčininkiečius. Aiškinau jiems, kad jie, kaip ir kalbėjo savo kalba, taip ir toliau kalbės, kad Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas įpareigoja tik įmonių vadovus savo raštvedybą tvarkyti lietuvių kalba. Kantriai aiškindavau šalčininkiečiams Lietuvos nepriklausomybės privalumus. Žinoma, ne visi patikėdavo mano žodžiais. Lietuvos valdžios žmonės į Šalčininkų rajono kaimus nevažiuodavo (beje, kaip ir dabar nevažiuoja), todėl jie gaudavo tik vietinių vadukų savaip apdorotą informaciją.

Dezinformacija ir priešiškumas besikuriančiai savarankiškai Lietuvos valstybei sklido ir iš tuo metu rusų, lenkų ir lietuvių kalbomis leidžiamo Šalčininkų rajono laikraščio Lenino priesakai. Šio laikraščio redaktorius E. Gotoveckis buvo Šalčininkų rajono komunistų partijos komiteto biuro narys. Nuostolingą laikraštį finansiškai maitino respublikinis laikraščių ir žurnalų susivienijimas Periodika, įsikūręs Vilniuje. Tačiau trikalbiame leidinyje ditirambai buvo giedami autonomininkams... Todėl Šalčininkų rajone neatsitiktinai karaliavo baimė ir priešiškumas. Tapo viskas blogai, kas lietuviška.

Žodžiai Lietuvos nepriklausomybė daugeliui šalčininkiečių skambėjo kaip keiksmažodis. Bet buvo lenkų, kurie pritarė, kad Lietuva atsiskirtų nuo Maskvos. Tai girdėjau ne viename Šalčios krašto kaime. Tačiau paprasti lenkai vengė apie tai viešai kalbėti – juos kaustė baimė nukentėti nuo rajono valdžios. Taip atsitiko su tuomečiu Šalčininkų rajono pašto viršininku Janu Oblačinskiu. Jis tuo metu ėjo ir Lietuvos lenkų sąjungos Šalčininkų skyriaus pirmininko pareigas. Iš jo paėmiau interviu. Jis atvirai pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę. Tą interviu išspausdino dienraštis Respublika. Ir ką gi – J. Oblačinskis už šiuos viešai ištartus žodžius greitai buvo išstumtas iš šios lenkų organizacijos pirmininko pareigų.

Jau 1991 m. pradžioje Šalčininkuose įsigalėjo radikalios jėgos, kitaip tariant, įsiviešpatavo sovietinės nomenklatūros atstovai, kuriems labiausiai rūpėjo išsaugoti šiltas savo vietas. Tiesiogiai stebėjau ir aprašiau šios grėsmingus procesus – 1989–1992 m. buvau dienraščio Respublika Vilniaus krašto etatinis apžvalgininkas. Šio laikraščio vyriausiasis redaktorius Vitas Tomkus labai daug vietos skyrė Vilnijos krašto įvykiams nušviesti. Rašiau ne tik apie Šalčininkų, bet ir Vilniaus, Švenčionių, Trakų rajonų gyvenimą. Bet dažniausiai – apie Šalčininkus. Informuodavau plačiąją Lietuvos auditoriją apie visus rezgamus autonomininkų kėslus. Naktį parašydavau straipsnį, o jau ryte riedėdavau autobusu į Vilnių, pėsčias iš stoties traukdavau Katedros link, į Šventaragio gatvę, kurioje tuo metu buvo įsikūrusi Respublikos redakcija. Nepavargdavau, nors dažnai būdavau neišsimiegojęs. Buvome jauni, entuziastingai kibome į Lietuvos nepriklausomybės skvernus... Apie poilsį negalvojome. Kartą Vilniuje sutikau seną bičiulį Modestą Barysą iš Varėnos rajono Gudakiemio kaimo. Pasidalijome naujienomis apie besikuriančią nepriklausomą Lietuvą, pasiteiravau jo apie savo motiną, kuri, kaip ir Modestas, gyveno tame pačiame Gudakiemio kaime. Iš jo kalbos supratau, kad mano motina sunerimusi dėl manęs. Čia pat ir Modestas paklausė:

Ar nebijai gyventi Šalčininkuose, negrasina tau Šalčininkų valdžia dėl jų pliekimo Respublikoje?

Jam atsakiau, kad nebijau. Iš tikrųjų nebijojau, nes tikėjau Lietuvos nepriklausomybe, turėjau daug draugų tarp lenkų, rusų. Kalbant atvirai, kartais labiau vengiau kai kurių Šalčininkų lietuvių, kurie lūkuriavo, stebėjo, kas toliau bus. Beje, visada jaučiau tvirtą Respublikos dienraščio vyriausiojo redaktoriaus V. Tomkaus užnugarį. Tai buvo tolerantiškas žmogus, talentingas žurnalistas, supratingas vadovas. Žinoma, Šalčininkuose stengiausi būti atsargus. Pavyzdžiui, vengdavau vaikščioti po miestą naktimis, aptarti Sąjūdžio veiklą rinkdavomės didesnėmis grupelėmis, kad samdyti chuliganai (o tokių buvo) nedrįstų užpulti.

Tuo metu Šalčininkuose padėtis buvo tikrai įtempta, ypač po 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių Vilniuje. Apskritai dar ir šiandien su virpuliu prisimenu Sausio 13-ąją Šalčininkuose. Kaip įprasta sakyti, budėjau savo darbo poste – bute. Aušo Sausio 13-osios sekmadienis. Atsikeliu, įjungiu televizorių – rodo mirgančias juostas, jokio vaizdo. Supratau, kad kažkas negero įvyko sostinėje. Bandau skambinti į Vilnių – laidinis telefonas irgi neveikia. Po gero pusvalandžio susisiekiau su draugais šalčininkiečiais. Nusprendėme keliese važiuoti į Vilnių ir išsiaiškinti padėtį. Ką pamatėme, išgirdome sostinėje – labai sukrėtė.

Paminklas poetui Adomui Mickevičiui prie Šalčininkų rajono savivaldybės pastato. Kęstučio Vanago nuotrauka

Po Sausio 13-osios įvykių Šalčininkuose pasidarė dar sunkiau dirbti žurnalistinį ir visuomeninį darbą – rajono valdžia dar labiau suįžūlėjo. Bet kaip žurnalistas privalėjau ir vėl kalbinti jau Šalčininkų rajono tarybos pirmininku tapusį, vieną aršiausių Lietuvos nepriklausomybės priešininkų Česlavą Visockį, jo pavaduotoją Adamą Monkevičių, rajono sovietų komunistų partijos pirmąjį sekretorių Leoną Jankelevičių, kitus autonomininkus, kurie buvo nusprendę, kad lenkų nacionalinei teritorinei apygardai priklauso Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, Pabradės miestas, Švenčionių rajono Pabradės ir Magūnų apylinkės, Trakų rajono Paluknio, Senųjų Trakų, Kariotiškių apylinkės, Širvintų rajono Jauniūnų apylinkė. O tokios teritorinės apygardos administraciniu centru turėjo būti Vilniaus miestas. Tačiau vėliau autonomininkai, įsitikinę, kad nepavyks tokios gūžtos susukti sostinėje, sumanė autonomijos administracinį centrą steigti Nemenčinėje, 20 kilometrų nuo Vilniaus.

Autonomijos steigimo planas buvo kruopščiai suderintas ir jam gautas pritarimas Maskvoje – susitikinėta su tuomečiu Sovietų Sąjungos Ministrų tarybos pirmininku Nikolajumi Ryžkovu ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriumi Olegu Šeninu. Beje, pastarasis aukšto rango komunistų partijos veikėjas iš Maskvos buvo atvykęs net į Šalčininkus. Kas tuomet dėjosi Vilnijoje – net ir dabar prisiminus – šiurpulys nukrečia. Tai nebuvo vaikiški žaidimai, kaip nūnai kai kuriems žmonėms gali atrodyti. Autonomininkai realiai būtų įvykdę savo kėslus – jiems atskirą nuo Lietuvos teritorinį darinį sutrukdė sukurti tik 1991 m. rugpjūčio pučistų pralaimėjimas Maskvoje. Pamenu, kai tų metų rugpjūčio 22 dieną Šalčininkų rajono tarybos pastato laiptinėje užkalbinau Česlavą Visockį. Jam, kažkur beskubančiam, spėjau užduoti tik vieną klausimą:

Kaip jūs vertinate pučistų pralaimėjimą Maskvoje?

Č. Ignatovičius pažiūrėjo į mane piktomis, paraudusiomis akimis (matyt, kelias naktis nemiegojo), kažką nesuprantamo burbtelėjo ir nuskubėjo laiptais žemyn. Kažkur skubėjo. Tik vėliau paaiškėjo – Č. Visockis, jo pavaduotojas A. Monkevičius, rajono karinis komisaras E. Kutumovas išnešė kudašių iš Lietuvos. O neišbėgusiems autonomininkams Alfredui Aliukui, Ivanui Kucevičiui, Janui Jurolait, Karlui Bilansui ir tam pačiam Leonui Jankelevičiui už antivalstybinę veiklą Lietuvos generalinė prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą. Vėliau jie buvo nuteisti lygtinai, nes kaltinamieji po Maskvos pučo pralaimėjimo ir pripažinus Lietuvos nepriklausomybę nutraukė Sovietų Sąjungos komunistų partijos veiklą Lietuvoje.

Dėl to, kas tuomet darėsi Šalčininkuose, apgailestavo, pavyzdžiui, L. Jankelevičius viešai teigė, kad padarė klaidą su kitais savo sėbrais kurdamas autonomiją. Ar nuoširdžiai apgailestavo? Kai kurie buvę autonomininkai – galbūt. Buvau keletą kartų nuėjęs į autonomininkų teismo posėdžius. Jie sėdėjo teismo salėje susigūžę ir nekalbūs. Sunku buvo patikėti, kad jų karingumo kaip nebūta – išgaravo tarsi dūmas... Beje, 5 nuteisti šalčininkiečiai ir nebuvo patys svarbiausi autonomininkai. Didžiausi autonomijos vedliai sėdėjo Maskvoje, Lietuvos Aukščiausioje Taryboje – tie nelietuvių tautybės deputatai, nebalsavę už Kovo 11-osios Aktą.

Šalčininkų rajone aršiausias Lietuvos nepriklausomybės priešininkas buvo Č. Visockis, pabėgęs į Baltarusiją. Beje, šalčininkiečiai jį po pučo pralaimėjimo Maskvoje yra matę slapta apsilankantį Šalčininkuose. Gal ten lankė paliktą šeimą ar savo bendraminčius? Tai man patvirtino tuometis rajono laikraščio Lenino priesakai korespondentas baltarusis Piotras Ringevičius. Buvusio kolegos klausiau, ką Č. Visockis Baltarusijoje veikia? Kolega Piotras pasakė, kad buvęs Šalčininkų rajono tarybos pirmininkas kažkurio kolūkio karves gano... Nenorėjau patikėti. Piotras, supratęs, kad abejoju, čia pat patikino, kad taip gali būti. Anot Piotro, Č. Visockis juk nieko nebaigęs, tik komunistų partijos mokslus krimtęs, atrodo, kilęs iš Trakų rajono...

Beje, iki Lietuvos Sąjūdžio įkūrimo turėjau progų pažinti ir kitokį Česlavą Ignatovičių. Tuomet jis buvo visiška priešingybė, ką išdarinėjo vėliau. Vienu metu jis net sužavėjo savo kultūrinėmis, ūkinėmis idėjomis. Antai jo iniciatyva Sąjūdžio priešaušryje į Šalčininkų miesto parką iš visų rajono kampelių buvo atgabenti gražiausi didžiuliai akmenys, kurie miesto pakraštyje teikė didingą reginį. Žinoma, dėl tokio sumanymo jį prakeikė vienos statybinės organizacijos darbuotojai. Jie, keldami akmenis į mašinas, ne vieną kraną, automobilį sulaužė... Č. Visockis buvo aktyvus ir saviveiklos organizatorius, kaip dabar sakytų, – etninės kultūros puoselėtojas. Vyresnės kartos žmonės tikriausiai prisimena, kaip dar iki 1988 m. buvo skatinamos Lietuvos rajonų draugystės. Kiek to draugiškumo buvo – niekas nematavo, tačiau tokios šventės, kad ir aptrauktos raudonais dūmais, bendraujančių rajonų žmonėms paliko ir gerų prisiminimų.

Vadinamosios draugystės saitai siejo Šalčininkų ir Varėnos rajonus. Kasmet vieni pas kitus lankydavosi su koncertais, kurie baigdavosi gausiomis išgertuvėmis. Labai ryškiai įsiminė tik toks epizodas, kai šalčininkiečiai saviveiklininkai lankėsi Varėnoje. Jie vieną dainą atliko lietuviškai. Tada tokią populiarią – Visos kaimo mergužėlės. Gal kitoks šios dainos pavadinimas – neprisimenu. Žinau tik, kad lietuviškai turėjo skambėti – visos kaimo mergužėlės, o šalčininkiečiai, kad užtrauks: visa kaimo mergužėlė... Juokėmės iki ašarų. Žodžiu, buvo ir linksmų akimirkų.

Įšalas tirpo...

Ir tuomet, ir nūnai, praėjus 25-eriems metams nuo tų skaudžių įvykių, liko daug neatsakytų klausimų: kodėl tuometė Lietuvos generalinė prokuratūra patraukė baudžiamojon atsakomybėn tik Šalčininkų rajono autonomininkus? Juk už atskiro Vilniaus krašto teritorinio darinio kūrimą, kitą antivalstybinę veiklą buvo paleistos ne tik Šalčininkų, bet ir Vilniaus rajonų bei Sniečkaus (dabar Visagino) miesto tarybos. Žodžiu, kodėl buvo teisiami tik penki Šalčininkų rajono tarybos nariai? Išskyrus Šalčininkų rajono komunistų partijos komiteto pirmąjį sekretorių Leoną Jankelevičių, kiti autonomininkai – Šalčininkų statybinės organizacijos pirmininko pavaduotojas Ivanas Kucevičius, Vokės valstybinės įmonės komunistų partijos partinės organizacijos sekretorius Karlas Bilansas, rajono kolūkio Za rodinu (už tėvynę) komunistų partijos partinės organizacijos sekretorius Janis Jurolait, rajono Dainava kolūkio pirmininkas Alfredas Aliukas – tebuvo smulkios žuvelės.

Lenkų autonomiją norėta steigti ant Sovietų sąjungos komunistų partijos platformos. Ir pagrindiniai tokios Maskvos idėjos uoliausi vykdytojai buvo tuomečiai Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatai, išrinkti Vilniaus krašte, Stanislavas Akanovičius, Leonas Jankelevičius, Stanislavas Peško, Valentina Suboč ir Edvardas Tomaševičius. Būtent jie susilaikė balsuodami dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, nepasirašė 1990 m. Kovo 11-osios Akto. Šie autonomijos vedliai iki 1991 m. rugpjūčio pučo žlugimo toliau aktyviai bandė Lietuvoje steigti atskirą teritorinį darinį. Aprimo tik pralaimėjus pučui Maskvoje. Bet vėliau kai kurie jų aktyviai veikė kaip Lietuvos lenkų organizacijos nariai. Irgi drumstė vandenį. Vėliau pati lenkų organizacija nuo kai kurių aršių autonomininkų atsiribojo ar juos nustūmė į šalį. Antai Šalčininkuose į valdžią atėjo nuosaikesni, geranoriškesni, sukalbamesni lenkų tautybės atstovai. Šalčios žemėje pirmaisiais smuikais ėmė griežti iki tol šešėlyje buvę Lietuvos lenkų organizacijų nariai: Juzefas Rybakas, Leonardas Talmontas, Zdislavas Palevičius (pastarasis iki 1991 m. ėjo Šalčininkų rajono komjaunimo komiteto pirmojo sekretoriaus pareigas) ir kiti.

Gaila, neturėjau galimybės Šalčios žemėje stebėti šių procesų. Darbavausi Vilniuje. Sugrįžau į Šalčininkus, bet trumpam, tik po dešimties metų. Įdomu buvo susitikti su tuo metu Šalčininkų rajono mero pareigas einančiu J. Rybaku, kurį gerai pažinojau, kai dirbau Lenino priesakuose. Jis iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo tuomečio Šalčininkų rajono vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus vedėjas. J. Rybakas maloniai priėmė pasikalbėti. Atrodė, kad jis principingai, valstybiškai reaguoja į savo krašto iššūkius. Apgailestavo, kad iš Šalčininkų, kaip, beje, ir iš kitų Lietuvos rajonų, bėga jauni žmonės darbo ieškoti į Vilnių, Vakarų valstybes. 2000-ųjų pradžioje Šalčininkuose nedarbas siekė net 24 proc. – buvo vienas didžiausių Lietuvoje. J. Rybako paklausiau, kaip dabar šalčininkiečiai vertina praėjusius ir dabartinius Lietuvos įvykius, kaip į juos atsiliepia?

Kaip ir kitų rajonų gyventojai. Kad ir kokia politinė ar kitokia akcija šalyje vyktų, mūsų rajono gyventojai labai aktyviai dalyvauja...

Meras kalbėjo aptakiai. O man rūpėjo, ką J. Rybakas mano apie buvusius autonomininkus? Tačiau tiesiai neatsakė į klausimą – jis nenorėjo ar jam nepatogu buvo prisiminti anuos įvykius, nes pats dalyvavo viename autonomininkų suvažiavime Vilniaus rajone, Mostiškėse. Mano kolega Alfredas Girdžiusas J. Rybaką nufotografavo tame suvažiavime. Taigi, be galo buvo smalsu po daugelio metų vėl nuvykti į Šalčininkus. Lankiau parduotuves, kavines – sąmoningai kreipdavausi lietuviškai. Visur pardavėjos, padavėjos, kad ir su akcentu, atsakydavo lietuviškai, ko būtum nesulaukęs iki 1991 m. Nors ir nūnai mieste išgirsti lietuvių kalbą nėra įprasta, tačiau padėtis keičiasi. O anuo metu, paklausę lietuviškai, būtume išgirdę piktai rusiškai:

Čevo chočis (ko nori)?

Baltarusių tautinis atgimimas

Kitų apsilankymų Šalčininkuose metu šioje žemėje nudžiugino ir baltarusių tautinis atgimimas. Sovietmečiu ir dar iki 1992 m. jie tarsi ir nepastebimi buvo. Iš buvusių autonomininkų kalbų, žiniasklaidos paprastas lietuvis iš Lietuvos glūdumos, niekada nebuvęs Šalčininkuose, galėjo susidaryti įspūdį, kad Šalčios žemėje gyvena vieni lenkai (net iki šiol kai kurie Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veikėjai bando piršti tokią mintį). Bet pasitelkime statistiką: 2011 m. Šalčininkų rajone gyveno 26 858 lenkai. Tai sudaro 77,75 proc. visų rajono gyventojų. Lietuvių – 3 746 (10,84 proc.), rusų – 1 858 (5,38 proc.), baltarusių – 1 162 (3,36 proc.). Dar gyvena ir ukrainiečių, romų ir kitų tautybių žmonių. Tai labai mišrus pagal tautybes rajonas. Taigi, toli gražu ne vieni lenkai čia gyvena.

Nūnai Šalčios žemėje, be lenkų, lietuvių, ir baltarusiai vis labiau girdimi, pastebimi. Jie įkūrė savo kultūros židinį – Šalčininkų baltarusių kultūros centrą. Ne vienus metus jam vadovavo Piotras Molofejus. Jį, kaip literatą (rašė eilėraščius), pažinojau dar dirbdamas rajono laikraščio Lenino priesakai redakcijoje. Atrodo, tada buvo nuoširdus pašnekovas: kalbėdavomės apie literatūrą, dalyvaudavome literatų sambūriuose. Tuose susitikimuose skambėjo eilės lietuvių, lenkų, rusų kalbomis. Tada P. Molofejus ėjo Šalčininkų rajono komunistų partijos komiteto instruktoriaus pareigas. O įsigalėjus autonomininkams, kai iš partkomo buvo išprašytas jau minėtas Vytautas Adamonis, P. Molofejus tapo šio komiteto Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėju. Buvau jį sutikęs autonomininkų siautėjimo metu, tada tiesiai šviesiai paklausiau:

Kaip čia, Piotrai, nutiko, kad susidėjai su autonomininkais?

Negavau kito darbo, neturėjau pasirinkimo, – bandė teisintis Piotras.

Nežinau, kaip tada iš tikrųjų buvo. Apie P. Molofejų girdėjau visokių kalbų. Bet po Maskvos pučo pralaimėjimo P. Molofejus kardinaliai pasikeitė (ar aplinkybės privertė pasikeisti) – jis ėmė telkti savo tautiečius, juos kultūrine veikla integruoti į Lietuvą! Štai kaip būna! Tuomet Šalčininkų baltarusių kultūros centro vadovas samprotavo apie keistą iki Lietuvos nepriklausomybės buvusią savo tautiečių padėtį Šalčios žemėje. Jis savo pamąstymais net savotiškai sužavėjo. Tada ilgai diskutavome su P. Molofejumi: ar iš tikrųjų šiame rajone gyvena tiek mažai baltarusių ir tiek daug lenkų? Ir štai kodėl abejojome. Iš 1920–1939 m. lenkų Vilniaus krašto ir Vakarų Baltarusijos okupacijos istorijos žinome, kaip dvidešimt metų trukusi polonizacija pažeidė ne tik lietuvių, bet ir baltarusių tautinę struktūrą. Antai, kaip dalis lietuvių Šalčios žemėje staiga tapo lenkais (Banel, Mažul, Latvis, Voišnis ir t. t.). Panašus nutautinimas vyko ir Vakarų Baltarusijoje. Raginta jokiu būdu neįsileisti baltarusių kalbos į bažnyčią, nes vienintelė lenkiškumo atrama pakraščiuose – lenkiška katalikų bažnyčia. Taip savo laiške 1987 m. spalio 23–25 d. Lodzėje jėzuitų iniciatyva surengtai konferencijai Baltarusiai, lietuviai, ukrainiečiai, lenkai – vienijimosi prielaidos rašė baltarusių katalikų dvasininkas Vladislovas Černiavskis. Dvasininko laiškas buvo šauksmas širdies, įskaudintos prievartos, užgulusios baltarusių tautą:

Svetimos maldos, svetima bažnyčia, svetimas tikėjimas, svetimi kunigai, svetima Dievo motina ir Ponas Dievas svetimas, nes atneštas lenkų, – rašė jis.

Beje, po karo nutautinti baltarusiai labai plūdo į Šalčininkų rajoną – gausiausiai – į Eišiškes – tuometį rajono centrą. Didžiausią atvykėlių dalį sudarė vadinamieji partiniai ir ūkiniai aktyvistai (beje, vėliau tokių aktyvistų buvo ir lietuvių, kuriuos komunistų partija siuntė dirbti į Šalčininkus). Beveik visi jie užsirašė (ar užrašė?) lenkais, iš pat pradžių priešinosi Lietuvos valstybės atkūrimui. Tai kas gi tie atvykėliai: ar iš tikrųjų jie lenkai, ar nutautėję baltarusiai? Iki lenkų okupacijos Vakarų Baltarusijoje visi kalbėjo tik baltarusiškai su lenkiškų ir rusiškų žodžių priemaiša. Po prostu nūnai gausiai kalbama Šalčios žemėje. Tai nėra lenkų kalbos tarmė – atvykėliai save kildina iš lenkų. Ir dažnas kaipmat įsižeidžia, suabejojus jo tautybe. Bet ar iš tikrųjų tiek daug lenkų gyvena šiame rajone? Be abejo, didesnė rajono gyventojų dalis yra lenkai. Žinoma, atvykėlių iš Baltarusijos reikalas, kokią tautybę rašyti dokumentuose, tačiau negalima nepastebėti, jog jie kalba, mąsto, liūdi po prostu. Apskritai, tiek šio krašto lenkai, tiek baltarusiai savo paprastumu, nuoširdumu primena dzūkus – labai panašios gyvenimo tradicijos, papročiai. Ko irgi negalima nepastebėti.

Vėžlio tempais

Regis, Šalčininkuose praleistas mažas gyvenimo tarpsnis, tačiau atrodo, kad tame miestelyje gyventa ištisas šimtmetis. Tiek įvairių įvykių būta! Į didelį romaną vargu ar sutalpintum. Likimas dažnai pasuka laiką atgal. Iš naujo apmąstau tuos įvykius. Pasižiūriu, ką tuomet rašiau. Nūnai į kai kuriuos dalykus gal kitokiu kampu žiūrėčiau. Tada netrūko revoliucinio patoso, radikalumo. Bet išsikovojus laisvę, iš pradžių visada taip būna. Nuo tų įvykių praėjo daugiau kaip dvidešimt penkeri metai. Kas per tą laiką pasikeitė Šalčininkuose? Apmaudu, įvyko mažai pokyčių. Šalčininkų, beje, kaip ir ne vieną Lietuvos rajoną, slegia sovietinio mąstymo ir atbulinių veiksmų paveldas. Tas baisus palikimas – tarytum kupra – iki šiol stingdo visą mūsų valstybę. Kad ir demokratiški rinkimai, bet tą patį žmogų, dažnai su sovietine kupra, renkame iki gyvos galvos... Kitaip tariant, nekuriame valstybės, o ją apraizgome naujais draudimais, apribojimais. Vis dažniau susimąstai: ar mes iš tikrųjų Marijos žemėje gyvename. Gal veikiau – stipriai apsėstojo raudonojo šėtono? Ką jau kalbėti apie Šalčininkus. Šis kraštas iki šiol liko savotiškas rezervatas, atsilikęs ir izoliuotas nuo Lietuvos visuomeninio, kultūrinio gyvenimo. Kaskart pakalbame apie ekonomines ar kitokias programas Rytų Lietuvai, bet be kalbų toliau nepažengėme. Labai keista, kad šalia sostinės besiglaudžiantis rajonas – labiausiai atsilikęs, iki šiol neintegruotas į Lietuvą. O blogiausia – labai mažai bendraujame su šio krašto žmonėmis. Vakarų šalyse tokios vietovės prie sostinės klesti. Užuot spręsdami ekonomines, švietimo ir socialines šio krašto problemas, Lietuvos buvusios ir esamos valdžios žmones tiesiog įvėlė į begalinę diskusiją dėl kelių raidžių rašymo nelietuviškais rašmenimis ar dvikalbių lentelių prie namų kabinimo teisėtumo. Ta proga prisiminiau istoriko profesoriaus Alfredo Bumblausko žodžius, pasakytus viename žiniasklaidos portale:

Mes patys kišame sau koją, neišspręsdami lenkų tapatybės klausimo, nenorėdami bendrauti su savo lenkais ir konfliktuodami dėl to, kad norime įgrūsti į jų pavardes čekiškas raides. 1697 metais Lietuvoje lenkiškas, kitaip tariant, lotyniškas raides buvome įsivedę įstatymu. Radvilos save vadino Radziwiłłowie, Vytautas Didysis nerašė savo vardo kitaip, kaip su W, tą pačią Bibliją lietuviai skaitė lotyniškais rašmenimis – su W, Q ir X.

Ko bijoma – sugrius Lietuva? Esame ES ir NATO narė. Tai įpareigoja mus būti civilizuota valstybe. Bet manau, jei ir toliau kartosis tokia pati situacija, kuri Šalčininkuose tęsiasi nuo 1990-ųjų: ten Naujieji metai ir toliau bus sutinkami skirtingai – 11 val., 12 val. ir 1 val. Kitaip tariant, Rusijos, Lietuvos ir Lenkijos laiku...