Paskutinėmis lapkričio dienomis Romoje vyko dvišalės Šventojo Sosto ir Didžiojo Izraelio rabinato komisijos susitikimas. Tarp katalikų delegatų galima paminėti kardinolą Peterį Turksoną, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininką, taip pat arkivyskupą Pierbattista Pizzaballa, kuris yra paskirtas Jeruzalės lotynų patriarchato apaštaliniu administratoriumi. Rabinato delegacijai vadovavo rabinas Rasson Arussi, tarp kitų rabinų dalyvavo žinomas rabinas David Rosen.

Jų susitikimo tema atspindėjo kai kuriuos šiuolaikinius reiškinius: „Kaip skleisti taiką prievartos Dievo vardu kontekste“.

Paskelbtame bendrame pareiškime prievarta Dievo vardu atmetama, pripažįstant tragiškas praeities nuodėmes, padarytas religijos vardu ir piktnaudžiaujant religija, paniekinant žmogaus gyvybę, neigiant laisvę ir žmogišką įvairovę.

Abi pusės pateikė apmąstymą apie tai, kokias sąvokas ir principus pateikia jų religinės tradicijos taikos, teisingumo, laisvės apgynimui, priešinantis smurtui. Priduriama, kad religiniai autoritetai turi būti pirmieji tolerancijos ir pagarbos rėmėjai, savo asmeniniu pavyzdžiu. Prievartos ir barbarybės pateisinimas Dievo vardu yra šventvagystė, kurią stebime ar girdime pasaulyje beveik kasdien, tačiau yra ir priešingų pastangų, siekiančių dialogo ir pagarbos.

Kontraversija dėl Al Aqsa mečetės

Paskutiniame iš aštuonių pareiškimo punktų yra užsimenama apie daug ginčų sukėlusią UNESCO rezoliuciją, inicijuotą kelių islamiškų valstybių, priimtą 2016 metų spalio 14-ąją, 24 balsais prieš šešis, 26 valstybėms susilaikant.

Izraelio švietimo ministras Naftali Bennet pasiuntė laišką UNESCO generalinei direktorei Irinai Bokovai, pranešdamas, jog „po gėdingo UNESCO narių sprendimo paneigti istoriją ir ignoruoti tūkstančius žydų sąsajų su Jeruzale ir Kalno Šventykla metų“, suspenduoja bendradarbiavimą. Ši pastaba konkrečiai liečia Al Aqsa mečetės, pagal svarbą trečios islamui, teritoriją ir pavadinimą, pavartotą rezoliucijos tekste.

Ši mečetė pastatyta ant pirmosios ir antrosios žydų Šventyklos pamatų, ant kalno, kuris šimtmečius žydams buvo šventa vieta. Antrąją šventyklą sugriovė romėnai, slopindami žydų sukilimą, o VII amžiaus pabaigoje šioje vietoje iškilo pirmoji mečetė. Sukūrus šiuolaikinę Izraelio valstybę, buvo pripažinta šios vietos istorinė ir simbolinė vertė žydams, tačiau nurodyta, kad tai išskirtinai musulmonų maldos vieta.

Deja, kaip ir daugeliu kitų klausimų, tarp žydų ir musulmonų netrūksta kategoriško ir vienašališko nesutarimo dėl šios vietos. Yra musulmonų, kurie neigia šios vietos ryšį ar reikšmę žydams, yra žydų, kurie tvirtina, kad ši vieta vėl turi tapti jų maldos vieta. Tokiame konfliktiškame kontekste UNESCO rezoliucija, kurioje naudojami musulmoniški vietovardžiai, buvo interpretuota kaip musulmonų pretenzijų patvirtinimas ir žydų istorijos neigimas.

Iš tiesų, skaitant visą rezoliucijos tekstą, tokių vienašališkų formuluočių nerasime. Ne kartą yra paminėti ir žydiški vietovardžiai, pabrėžta Jeruzalės vertė visoms trims monoteistinėms religijoms: žydams, krikščionims ir islamui. Panašų patikslinimą vėliau suteikė ir UNESCO generalinė direktorė.

Šventojo Sosto ir Didžiojo Izraelio rabinato komisijos pareiškime šiuo klausimu pasisakoma taip: „aptariant aktualijas buvo patvirtintas visuotinės pagarbos kiekvienos religijos šventosioms vietoms principas, atkreipiant dėmesį į bandymus neigti istorinį žydų tautos prisirišimą prie savo švenčiausios vietos. Dvišalė komisija tvirtai pasisako prieš politinį ir poleminį biblinės istorijos neigimą, kviesdama visas tautas ir tikėjimus gerbti tokį istorinį ir religinį ryšį“.