EPA nuotrauka

Jeigu ne JAV prezidento rinkimai ar Didžiąją Britaniją ištikęs „Brexit“, Graikijos vardas ir šią žiemą, ko gero, visus vargintų nesibaigiančiu valsu tai su Briuseliu, tai su Vokietija, makabrišku sirtakiu su Turkija, Rusija ar Makedonija. Panašu, kad absoliučiai nieko gero nenusimato šiai nuostabiai šaliai dar labai ilgai. Todėl antraštės ir diskusijos pasaulinėje bei europinėje žiniasklaidoje – tarsi užstrigusi plokštelė.

Tiek šioje šalyje nuolat gyvenantieji, tiek nuolat čia sugrįžtantieji pasisemti nepaaiškinamos ramybės, šviesos, žolynų ir gaivios jūros kvapų, žino, kad egzistuoja dvi Graikijos. Viena, apie kurią jau daugiau nei 6 metus visur rašoma kaip apie krizės pakirstą, pažemintą ir niekaip neatsitiesiančią, pernelyg atsipalaidavusių ir neatsakingų žmonių šalis, ir kita – su unikalia istorija ir kultūra, svetingais, išdidžiais, darbščiais, temperamentingais žmonės. Abi jas, skirtingas ir sunkiai suderinamas, jungia ir vienija tik ta pati geografinė vieta žemėlapyje.

Abi šios Graikijos yra labai tikroviškos, tik mes norom nenorom stengiamės jas kiek įmanoma labiau atitolinti vieną nuo kitos ir galbūt savanaudiškai gyventi tik vienoje iš jų. Širdis verčia pasirinkti. Tai nėra lengva, nėra paprasta. Jos taip susipynusios, susisukusios tarpusavyje, kad, bandant vieną nuo kitos atsiskirti, tik labiau iškrypusios ir deformuotos ima atrodyti. Bet, tarkim, aš asmeniškai renkuosi Graikiją su šafrano laukais ir šimtamečiais alyvmedžiais, pilną rožinių flamingų ir garsiakalbių senolių, pavakariais visuose pašaliuose žaidžiančių trik traką... Mano Graikijoje kas valandą skamba bažnyčios varpas, mažomis saulės išblukintomis gatvelėmis skuba ožkų bandos, kvepia čiobreliais ir cinamonu. Ne, tai – ne miražas ar nostalgiškas praeities prisiminimas, tai toji Graikija, kuri nežiūri televizijos, kurioje ES ir bankai tėra dideli pikti tolimi baubai, kurioje neapykanta svetimam neturi nieko bendro su rasizmu, o tik su to žmogaus asmeninėmis ydomis ar negerumu. Mano Graikija yra dosni, nenuspėjama, spalvota ir vėjuota, apsinešusi jūros druska, pablukusi ir aprūdijusi, žolėmis apžėlusi, užtat visada žydinti, kvepianti gardžiai kepama mėsa, besišypsanti ir jauki.   

Turistinio sezono ir vasaros karščių nualinti graikai nelaukia ramios ir gražios žiemos. Liūdesys ir nerimas skaudina šios svetingos ir dosnios šalies širdį. Žiema vis dar nerodo savo tikrojo veido. Nejungiant televizoriaus, nesusiduriant su ligoninėmis, advokatais, mokesčių inspekcija, ji bus tokia, kokia buvo visada – dosni alyvuogėmis ir vynuogėmis, aliejumi ir vynu, fetos sūriu ir tirštu jogurtu, aptekusi šimtais mažų ir didelių kasdienių darbų, dvelkianti židinių dūmais ir apsipylusi apelsinų žiedais.

Pagrindinės šiandienos aktualijos Graikijoje – tai pabėgėlių krizė, skola ES ir Turkija. Tačiau šios problemos yra Atėnų problemos. O visoje likusioje šalyje niekas nieko dorai nebesupranta, mažai kas besigilina. Gyvena graikai savo salose ar po žemyną ir po kalnus įsibarsčiusiuose kaimuose ir miesteliuose šiek tiek atsiriboję nuo pasaulio, šiek tiek apkvaitę, tarsi su pilku beribiu debesimi virš galvos, ir jau net nebesivargina nešiotis lietsargio. Tiesa, prisimindami savo pačių istoriją, ir toliau renka labdarą pabėgėliams, ūkininkai sunkvežimiais veža ją į Atėnus. 

Turintieji verslus, valdiškas tarnybas ar dar nežlugusių  svajonių jaučiasi kone patogiai nuolatinėje mokesčių, paskolų ir skolų nuošliaužoje. Bent jau tie, kurie nebankrutavo, nenusižudė, tie, kurie savo verslus iškėlė svetur. Nusispjauna žmonės pamatę vieno ar kito politiko veidą, nusikeikia gavę pensiją ar elektros sąskaitą. Ir gyvena toliau. Pasiguodžia vieni kitiems eilėje prie mėsos ar daržovių, pasiginčija pas kirpėją ar vietiniame bariuke. Ir gyvena toliau.

Studentai stebi, kaip tarsi paplūdimių smėlis jiems pro pirštus byra ateities svajonės, planai ir viltys. Nebegalintieji išgyventi meta mokyklas, universitetus, grįžta į gimtuosius namus, pas tėvus ar senelius, kiti emigruoja. Graikijos jaunimas emigruoja masiškai.

Pensininkai ir dirbantieji stebi ir toliau tirpstančias pensijas bei atlyginimus. Bet tai šiandienė Europa. Geriau ar blogiau visi gyvena panašiai – tarsi šalia kažkokios juodos skylės, kuri tik siurbia ir siurbia, ir siurbia. Meilę savo šaliai, pinigus, žmogiškumą, viltis, pasitikėjimą, svajones, saugumo jausmą... Žmonėms telieka prisitaikyti. Graikai daro tą patį: pasimeldžia, pasispaudžia, pasiskundžia, pasiaukoja.

O kaipgi turėtų tos dvi Graikijos elgtis, kad pagaliau išsikapanotų iš visos šitos košės ir vėl būtų vientisa normali lygiavertė ES valstybė?  

Atsakymas, mano nuomone, labai skausmingas: išsinarpliojimas iš ES tinklų ir vis augančių skolų niekada nebuvo planuotas, išeities nėra ir nenusimato. Naiviais apsimeta tik politikai su savo tūkstantinėmis algomis ir ilgais ištinusiais liežuviais. Net paprastas, neišsimokslinęs ūkininkas jau suprato, kad po skandalingo Graikijos „skrodimo“ tikimasi tik to, kad ji liks tuščiaviduris kiautas, tinkantis pigioms atostogoms ir nebrangioms investicijoms į senatvės vietą po saule. Pinigų gaminimo mašina – tiems, kas vogė ir vogs, tiems, kas slėpė mokesčius ir slėps.  

Mažai kam berūpi, kaip ir kuo iš tikrųjų gyvena Graikijos žmonės, smulkieji verslininkai, ūkininkai, čia užstrigę ir jau pūti pradedantys karo pabėgėliai. Šiek tiek daugiau dėmesio Graikija sulaukia tik jeigu kažkas atsitinka brangiajam turistui iš svarbesnių ir labiau gerbiamų ES šalių.

O kas atsitinka, kai vietinis žmogus yra pamirštamas, ignoruojamas ar skriaudžiamas to, kuris turėtų juo rūpintis, jam padėti, ir kuris nuolatos reikalauja vis daugiau, baudžia vis griežčiau? Graikų nepasitikėjimas valdžia, bankais, ES peraugo iš atviros agresijos – streikų, molotovo kokteilių fejerverkų ir pieno galonų išlaistymo keliuose – į tylų ir apgalvotą pasipriešinimą: dabar kiekvienas už save ir savus. Kaip įpratęs nuo gimimo.

Graikijai nereikia gailesčio. Neįdomus jai pasaulio pyktis, nes ji stipri savo tikėjimu, šeima, sunkiu kasdieniu darbu. Stiprios jos šaknys audrų ir žemės drebėjimų užgrūdintuose kaimuose ir salelėse, laiko išbandytose tradicijose ir amatuose. O visa kita – tik istorijos vingiai, tik kalnai ir papėdės. Ir avalanche (άβαλανχε – gr. lavina), kurias vienaip ar kitaip reikia ištverti.