Raulonių šeimyna ne tik pavyzdingai tvarko ūkį, bet ir nuolatos gražina sodybą

Pradėjo su Belarus traktoriumi

Varėnos rajonas daugeliui tautiečių asocijuojasi su smėlynais. Ne vienam žemaičiui, suvalkiečiui ar aukštaičiui, nebuvusiam Dzūkijoje, sunku įsivaizduoti, kad ir čia galima sėkmingai ūkininkauti – žemelę dirbti, nes juk ne visur Dzūkijoje smėlis karaliauja. Esama šiame gražiame krašte ir nemenkos žemelės. Ir neblogą derlių iš jos, pasirodo, galima išspausti. To pavyzdžiu gali būti dar tik penkiasdešimties metų slenkstį peržengęs ūkininkas Vytautas Raulonis su žmona Dalia, sūnumis Remigijumi ir Justinu, Varėnos rajono Gudakiemio kaime dirbantys daugiau kaip 600 hektarų žemės. 2001, 2008, 2014 metais pelnęs geriausio rajono ūkio apdovanojimą, Vytautas sėkmingai augina ne tik grikius, bet ir įvairias kitas grūdines kultūras. Kasmet Raulonių šeima, dirbanti su pasiaukojimu ir begaline meile žemei, neblogo derliaus sulaukia. Net derlingų žemių šeimininkams suvalkiečiams, pasvaliečiams bei pakruojiečiams drąsiai galėtų pasigirti.

Važiuojant nuo Nedzingės ar Merkinės, visiškai nesunku Raulonių ūkio valdas surasti. Jau iš toli matyti naujas patrauklus namas, grūdų sandėlių bokštai. Ir, žinoma, kitoje kelio pusėje gražiai rudenį žaliuojantys pasėliai. Jau kelerius metus geltoname name gyvena ūkininkas, įsikūręs šalia senosios savo tėvų sodybos. Nedideli ūkiniai pastatai liudija, kad veikla pradėta senokai. O didžiulis arkinis garažas ir moderni grūdų džiovykla bei statomi kiti didžiuliai angarai patvirtina, kad dirbama sėkmingai. Daugeliui ūkininkų, kurie veiklą pradėjo prieš du dešimtmečius, pradžia buvo ganėtinai sunki. Išlikusi sena technika bei inventorius mena anuos laikus. Mėlynas traktorius, pirktas beveik prieš trisdešimt metų, kažkada buvo pagrindinis ūkio inventorius. Ir šiandien dar veikiantis, lengvai remontuojamas Belorus jau retai užvedamas. O ūkio šeimininkui Vytautui jis sukelianostalgiškų prisiminimų apie ūkininkavimo pradžią:

Pirmasis traktorius kelia geriausius prisiminimus, nors dirbti su juo buvo labai sunku. Pirmoji įsigyta technika irgi kainavo gana brangiai. Su „Belarusu“ reikėjo nudirbti pagrindinius ūkio darbus, – prisimena ūkininkavimo metus V. Raulonis. Jis sako, kad iš pradžių net visų žemės dirbimo padargų neturėjęs. Juos skolinosi.

Tiesa, pirmaisiais ūkininkavimo metais Belarusu apdirbti reikėjo tik aštuonis hektarus žemės. Dabar Vytautas su sūnumis Remigijumi ir Justinu, pasitelkę į pagalbą tik vieną ar du mechanizatorius, bet įsikinkę modernią vakarietišką techniką, apdirba visą turimą ir nuomojamą daugiau kaip 600 ha žemės. Beje, beveik tokį pat žemės plotą sovietiniais metais dirbo apie 50 žmonių... Iš pradžių Vytauto ūkyje buvo laikoma ir kiaulių, ir karvių, dabar jis su šeimos nariais užsiima tik augalininkyste. Tiesa, visuomet ūkyje buvo bičių, kurios – visko pradžia.

Keistai prie grūdų saugyklų atrodo pirmasis Raulonių prieš penkiolika metų įsigytas traktorius Belorus.

Gyva protėvių dvasia

Prieš trisdešimt metų dideliame Gudakiemio kaime, netoli senosios Merkinės, Vytauto Raulonio bendraamžiai lakstė apsiginklavę lankais ir strėlėmis ar savadarbiais braunykais. O jis, dvylikametis berniokas, pakirdus saulei, vienas brisdavo į pievas ir žolėje ieškodavo kamanių lizdų – tarsi kokio paparčio žiedo. Radęs dūzgiantį lizdą, atsargiai jį parsinešdavo namo. Motina pastebėjo netikėtą sūnaus aistrą ir slapta ruošėsi jam nupirkti bičių šeimą su gražiu aviliu. Iš pradžių sūnui neprasitarė, bet matydama, kad šis nuliūdęs ilgai žiūri į ištuštėjusią kamanių dėžutę, vieną dieną neiškentė. Pasakė jam, kad važiuos pas to paties kaimo gyventoją Motiejų Pašukonį ir abu parsiveš bičių. Taip į Vytauto gyvenimą atėjo bitės. O gal jis į bičių gyvenimą? Ir vienaip, ir kitaip pasakę neapsiriksime, nes Raulonių giminėje meilė bitėms paveldima. Dar amžiną atilsį Vytauto močiutė buvo bitininkė.

Tad septintoje klasėje Vytautas tapo bitininku, o baigęs aštuonias jis apie nieką daugiau ir negalvojo – tik apie bites. Mokytis bitininkystės įstojo į tuometinį Kauno Mičiurino technikumą. Treji metai pralėkė kaip viena diena. Baigus technikumą jam savotiškai pasisekė: gavo paskyrimą į gimtąją Dzūkiją, į tą patį Varėnos rajoną, tik penkiolika kilometrų nuo tėviškės. Tuometiniame P. Cvirkos kolūkyje buvo 50 bičių šeimų. Vytautas bitutes perėmė iš pensininko, amžiną atilsį Vinco Prieskienio. Iš pat pradžių jaunasis bitininkas kibo į darbą. Jam buvo nesunku, nes praktikos įgijo dar besimokydamas aštuonmetėje. Tačiau į jauno bitininko aistrą pašaipiai žiūrėjo pilvoti ir tepaluoti mechaninių dirbtuvių vyrai:

Susiras mergą ir pabėgs miestan.

Nepabėgo. Po metų jį pašaukė į armiją. Vytautas Raulonis ir po tarnybos sovietinėje armijoje sugrįžo į tą patį kolūkį.

Sugrįžo, o čia tik 18 bičių šeimų belikę. Pasirodo, Vytautui išėjus į armiją, nebuvo kas jas prižiūri. Sakė, kad bitutes erkės užpuolė. Kas ten žino, kaip buvo, bet viską reikėjo pradėti iš pradžių. Per kelerius metus Tolkūnų bityne bičių padaugėjo iki 60 šeimų. Bet, atkūrus Nepriklausomybę, prasidėjo kolūkių ardymas. Norėta likviduoti ir bityną, nes, kaip pasakojo Vytautas, laikyti bites kolūkiui neapsimokėjo. Ilgai nedvejodamas jis pats nupirko visas šeimas, kad nė viena bitelė nepatektų į netikusio žmogaus rankas.

Vytautas tapo tikru bitininku profesionalu. Buvo laikas, kai jis laikė daugiau kaip 100 bičių šeimų. Dalį avilių – gimtinėje, o kitus – pas gerus žmones, kurie saugojo juos nuo ilgapirščių. Netrukus Vytautas įsigijo traktorėlį ir tris bičių pervežimo platformas: dvi po 16, viena – 11 šeimų pervežti galėjo. Prasidėjus vasarai, bites vežė ten, kur rapsai, šaltekšniai, avietės žydi. „Bitininkauti, – šypsodamasis sako Vytautas, – didelis džiaugsmas.“ Taigi savarankišką gyvenimą pradėjo nuo bičių. Sakoma, kad bitės paklūsta tik itin geram žmogui. Jos atneša laimę. Gal todėl neatsitiktinai ir su būsimąja žmona Vytautas susipažino bitininkaudamas... Per tą laiką ne tik bites švelniai prižiūrėjo, bet ir dailią Dalią įsimylėjo. Susilaukė trijų sūnų. Vyresnieji Remigijus ir Justinas jau eina tėvo pramintu keliu, o jaunėlis Karolis, kaip tas obuolys nuo obels, irgi toliau tikriausiai neriedės. Dar Merkinės V. Krėvės gimnazijoje mokosi, o jau senokai sudėtingiausią techniką vairuoja. Ir tėvui Vytautui būtų didelis netikėtumas, jei jauniausias vaikas imtų į miestą dairytis.

Vytautas Raulonis apžvelgia savo valdas. Tolumoje su aplinka gražiai susilieja ūkininko sodyba

Iš bitininkystės pinigų nesusikrovė

Regis, kaip bitininkas profesionalas Vytautas daug pasiekė, bet, anot jo, iš bitininkystės šeima pragyventi negalėjo. Pasak Vytauto, Lietuva mažai vartoja medaus – kaloringo ir gydančio maisto produkto mažai perka. Jau kone gerą dvidešimtmetį Vytautas daugiausiai dėmesio skiria augalininkystei, nes tik ši ūkio šaka davė ir duoda apčiuopiamų rezultatų. „Gal ateis toks laikas, – sakė jis, – ir vėl daugiau dėmesio skirsiu bitėms.“

Dabartiniu metu Vytauto ūkis – vienas moderniausių Lietuvoje. Šiandien smagu jį ir užsieniečiui parodyti. Kaip prisipažįsta ūkininkas, iš pradžių nė nesvajojo apie tokį modernų ūkį. Įspūdingą jį sukurti padėjo Europos Sąjungos parama. Pagal įvairias Lietuvos Kaimo plėtros programos priemones Vytautas su sūnumis Remigijumi ir Justinu įgyvendino daugiau kaip dešimtį projektų. Iš pradžių, įgyvendinant augalininkystės ūkio modernizavimo projektus, įsigyta moderni grūdų sandėliavimo įranga ir pastatyta pavėsinė ūkio technikai. Vėliau įsigyta naši, universali sėjamoji ir mobili grūdų džiovykla, mažinanti laiko ir darbo jėgos sąnaudas.

Šiuo metu Raulonių ūkyje puikuojasi modernūs vakarietiški traktoriai, javų kombainai, visi pagrindiniai žemės dirbimo padargai. Atrodo, galima būtų lengviau nugyventi antrąją savo gyvenimo dalį, tačiau Vytautas ne iš tų, kurie apsiribotų tuo, kas pasiekta. Jo galvoje kirba naujų sumanymų. Bet apie tai, ką sumanęs, jis anksčiau laiko niekada neprabils.

Kai bus padaryta, tada pamatysite, – santūriai taria ūkininkas. Bet ne toks Vytautas uždaras – savoje aplinkoje nevengia ir šmaikštesnį žodį ištarti. Santūriam būti bendraujant su kaimo žmonėmis, ko gero, ir nepavyktų: jis yra Gudakiemio kaimo bendruomenės pirmininkas. Ir čia rūpesčių nestinga. Negaili savo ūkyje uždirbtų pinigų skirti įvairiems kaimo renginiams, kapinėms sutvarkyti ir kitiems geriems bendruomenės darbams paremti.

Vieni pavydi, kiti džiaugiasi

Vytautui, gimusiam ir užaugusiam keistoką pavadinimą turinčiame Gudakiemio kaime, vieni pavydi sėkmingo ūkininkavimo, vadina dvarininku, sako, kad pas jį reikės eiti bernauti, kiti – džiaugiasi. Antai gudakiemietis Vytautas Žėkas pasakė:

Labai gerai, kad Raulonis supirko dirvonuojančias žemes. Juk dar neseniai šalia kaimo ir aplink jį buvo net krūmokšniai sukeroję...

Iš tikrųjų Vytautui prireikė ne vienos dienos iš naujo įsisavinti apleistą žemę, atkurti gražų savo gimtinės vaizdą. Žinoma, šiandien Gudakiemyje nedaug ir gyventojų telikę – jau ir dviejų šimtų nėra. Bet kaimas gyvas, nors ir stipriai nukraujavęs. Kad ant kaimo kalniuko ir sugulė gyvenvietę anksčiau garsinę muzikantai, nagingi įvairių amatų meistrai, bet užaugo nauja karta, irgi garsėjanti gabumais ir talentais. Bet, žinoma, kaimo žmonės labiausiai didžiuojasi stambiausiu ir geriausiu rajono ūkininku Vytautu Rauloniu. Ir štai kodėl.

O štai modernios technikos paradas

Apie tai, ko nepasakė Vytautas

Kaime labiausiai vertinami žmonės, dirbantys žemę. Taip buvo nuo senų senovės. Toks požiūris ir šiandien išlikęs. Todėl Vytautą kaime labiausiai ir vertina. Ir ne tik dėl meilės žemei, modernaus ūkio. Daugeliui gudakiemiečių Vytautas pažįstamas kaip tylus kaimo vaikis, niekada pikto nepasakęs, žmonių neapkalbėjęs, visada paprastas ir jautrus kitų bėdoms.

Skirtingai negu daugelis ūkininkų, Vytautas nepaskendęs ūkio reikaluose: jis su žmona Dalia suranda laiko ir pasisvečiuoti. Ir jis į savo sodybą labai nuoširdžiai priima artimus ir ne tik artimus žmones. Dažniausiai kone kiekvieną šeštadienį sodžiaus senbuviai suguža į vieno ar kito kaimyno pirtį. Jos – nuostabios! Gudakiemiškių pirtyse ne tik karštas garas prakaitą varo, bet ir kalba pasisuka apie amžinus žemės reikalus: dažnai aptariama mūsų valdžios politika, diskutuojama apie permainingą gyvenimą. Bet labiausiai įsiminė ne tik minėti Vytauto samprotavimai, ne jo originalios mintys apie žemės ūkį ar politiką, bet tai, ko jis niekada nepasakė ir tikriausiai nepasakys. Jis niekada nepasiskundė, kaip jam sunku dirbti ūkyje, kad gamtos negandos ūkiui žalos pridarė, nors taip ne kartą yra buvę. Ir Vytautas niekada nekeikė valdžios dėl gauto prastesnio derliaus ar mažesnių grūdų supirkimo kainų.

Beje, Vytautas irgi nepasakys, kiek jis materialiai žmonėms padėjęs. Vytautas buvo vienas iš tų gudakiemiškių, kuris ragino šių eilučių autorių parašyti apie Gudakiemio kaimą, jo žmones, istoriją. Kad apie šio Dzūkijos kaimo žmones, jo istoriją sužinotų ir kitur Lietuvoje. O svarbiausia – palikti būsimoms kartoms buvusio didelio kaimo savotišką metraštį. Vytautas ragino rašyti apie savo gimtąjį kaimą todėl, kad jam istorija nėra tik negyva praeitis. Jis, kaip dažnai kiti ūkininkai, negriovė senų pastatų, o juos atkūrė, išgražino, nes jam itin brangus tėvų, senelių atminimas. Juk tai – ne tik jo šeimos, bet kaimo ir visos Lietuvos relikvija.

Toks yra Vytauto požiūris į daugelio mūsų šaknis, kurios glūdi kaime. Čia kiekvienas prakaito lašas brangus, nes po kruopelytę viskas dėliojama. Jis ne vienus metus siekė savo tikslo: dešimt kartų viską matavo, abejojo, vėl kai ką iš naujo dėliojo, kol ūkio vizija užsipildė visomis spalvomis. Gal todėl neatsitiktinai Vytautas ir pavyzdinį modernų ūkį sukūrė savo rankomis, kaip sakoma, viską užgyveno savo darbu. Gal čia ir bitės įtaką Gudakiemio ūkininkui padarė, nes jos, kaip žinoma, irgi išsiskiria darbštumu ir kantrumu. Tačiau lauke vienas karys nebūna karys. Taip yra ir ūkyje. Vienas daug ko nepadarysi. Ūkio tvirtumą ir tęstinumą užtikrina ne tik Vytauto sūnūs, bet itin – žmona Dalia. Graži, daili moteris, kaip kaime sakoma, turi ir auksines rankas. Įsivaizduokite kasdienio valgio ruošimą krūvai augalotų vyrų... O kur dar dešimtys kitų darbų. Miesto moteris gal savaitę tik tokį krūvį išlaikytų... Žodžiu, jei ūkyje nori sėkmės, čia turi būti viskas sustyguota, iki smulkmenų apgalvota. O visa kita – kaip gamta, Dievulis duos...

Česlovo Skaržinsko nuotraukos