Apreiškimas Mergelei Marijai (Paveikslas – Vilniaus Bernardinų bažnyčioje)

Bernardinai.lt nuotrauka

Kalbant apie Švč. M. Marijos Nekaltąjį – „Amžinybinį – Prasidėjimą, reikia pradėti nuo pradžios – nuo pradžios be pradžios!

 

Pradėkime klausimu: Kas / kokia yra pasaulio – visatos – pradžia?

Senajame Testamente

Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). – O tai nėra pirmas kūrybos veiksmas; tai yra antraštė, skyriaus titulas. Ir „dangus ir žemė“ čia nėra du atskiri dalykai: dangus viršuj,o žemė apačioj. Ne, kaip „diena ir naktis“ yra visa diena, taip „dangus ir žemė“ yra visa visata.

Šitaip suprantame, kad visa ko pradžia nėra „dangus“ ir „žemė“, toliau saulė ir mėnulis, paskui visa gyvulių eilė iki protingojo gyvūno (animal rationale)...?

Pradžia yra tokia: Dievo Dvasia (ruach elohim / pneuma tou theou) dvelkė viršum vandenų (Pr 1, 1).

Dievo Dvasią“ turi Septuaginta ir Vulgata ir visi šiuolaikiniai vertimai. Priešingai visiemsžinomiems – bent jau man – vertimams, tik Antanas Rubšys ir dar Amerikos New Standard Revised Version (NSRV) verčia „vėjas iš Dievo“. Šitas – vien filologiškai galimas – vertimas palieka vandenis ir vėją mitologinei vaizdinijai ir pabrėžia „sukūrimą iš nieko“ (creatio ex nihilo) – vien Dievo Žodžiu, ankstyvos medžiagos nevartodamas. Šitaip, kai Dievas tarė „tebūnie“ šviesa ir t. t., kūrinija prasideda su Dievo žodžiu. Kadangi Dievas yra amžinas, ir Dievo Ž/žodis yra amžinas. (Žydams thora yra amžina – o Bonaventūra čia kalba apie Dievo „amžiną meną“ (ars aeterna)!)

Iš kitos pusės, vertimai, artimesni Septuagintai ir Vulgatai, jau „girdi“ – numato, leidžia atskambėti – naująją kūriniją Dievo Dvasios galia: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“ (Lk 1, 35).

Pasaulio, visatos – geriau dar: ankstyvosios ir naujosios kūrinijos – pradžia yra Dievo amžinybėje.

Naujajame Testamente

Senasis Testamentas prasideda žodžiu „pradžioje“ (bereschith) – taip pat Naujojo Testamento – tiksliau, Jono evangelijos – pirmas žodis yra „pradžioje“ (en archē):

Pradžioje buvo Žodis. / Tas Žodis buvo pas Dievą, / ir Žodis buvo Dievas. / Jis pradžioje buvo pas Dievą.

Visa per jį atsirado, / ir be jo neatsirado nieko, / kas tik yra atsiradę.“ (Jn 1, 1)

Jono evangelijos „pradžia“, dar amžinybėje, yra „Žodis“ (Logos, Dievo Sūnus). – „Visa per jį atsirado“ – Dievo Amžinasis Žodis jau apima visą „vėliau“ – laike – atsiradusią kūriniją.

Pagal apaštalo Pauliaus kosminę kristologiją, Kristus (įsikūnijęs Dievo Žodis) yra kūrinijos, arba visatos, pati pradžia – kartu su pačiu tikslu, „Alfa ir Omega“.

Taigi: Pasaulio / visatos pradžia – ne saulė ir mėnulis ir gyvulių eilė iki protingojo gyvūno, – o Dievo Žodis.

 

Toliau klauskime: Kas / kokia yra žmogaus pradžia?

(Kas / koks yra žmogus iš esmės?)

Dabar nelieskime materializmo arba evoliucionizmo iškeltų klausimų, o kalbėkime iškart teologiškai.

Tad toliau skaitykime Pradžios knygoje: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, / pagal savo paveikslą sukūrė jį“ (Pr 1, 27). – „Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą“ (Pr 2, 7).

Ką A. Rubšys verčia žodžiais „gyvybės alsavimas“, tai Septuaginta įvardija žodžiais pnoē zoēs ir nori priminti Dievo Dvasią (pneuma); Vulgata tai daro dar stipriau ir dvigubai, kalbėdama apie Dievą ir Adomą: inspiravit in faciem eius spiraculum vitae (spiritus = dvasia).

Koks yra „hominizacijos“ principas? Tai nėra fiziologiniai duomenys: smegenų didumas, veido profilio ir eisenos ištiesinimas ir t. t. – Ne, įkvėpimas Dievo Dvasios – arba Dievo Įvaizdis ir Žodis – jį padarė gyvu ir tikru žmogumi.

Šitaip Senajame Testamente – o kaip tada Naujajame?

Kaip anksčiau matėme Dievo Dvasią dvelkiant virš vandenų ir nužengiant ant Mergelės, dabar mes esame liudytojai, kad ištarus „padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą“ jau iš anksto ir slėpiningai yra ištarta / sumanyta šitai: „Ir Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14).

Ir vėl, kaip su Jono evangelija atpažįstame Jėzų Kristų kaip nuo pačios pradžios numatytąjį, taip ir su Pauliaus kosmine kristologija matome Jėzų Kristų kaip „galutinį, bet ir išankstinį Adomą“ (1 Kor 15, 45). Kitais žodžiais: kai ištariama „padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą“, jau tada numatomas ir įvykdomas Žodžio Įsikūnijimas: Jėzus Kristus – žmogiškas Dievo paveikslas – Dievo atvaizdas ir žmogaus modelis.


Toliau klauskime savęs: Kas / kokia yra Žodžio įsikūnijimo pradžia (priežastis, motyvas)?

Anzelmo Kenterberiečio atsakymas (satisfakcijos teorija)

Tai garsus klausimas, ir Anzelmo Kenterberiečio žymus traktatas „Cur Deus homo?“ būtent į jį nori atsakyti:

Jo atsakymas į šį klausimą perteikiamas vienu žodžiu: „nuodėmė“, Adomo nuodėmė, jam yra įsikūnijimo pradžia.

Pristatome Anzelmo argumentaciją trumpai, silogizmo forma:

žmogus savo nuodėme įžeidė Dievą;

šis įžeidimas reikalauja atitaisymo (expiatio – atgailos / „pakūtos“);

kadangi yra Dievo įžeidimas, šis įžeidimas yra begalinis;

tada ir expiatio turi būti begalinė;

žmogus nesugeba atlikti begalinės expiatio;

tik toks žmogus, kuris yra viena su Dievu, tai sugebėtų.

Žmogaus nuodėmė reikalauja Dievo Sūnaus įsikūnijimo ir, toliau, Jėzaus Kristaus begalinės – kryžiaus – aukos. – Šitaip Adomo nuodėmė reikalauja „žydų“ nuodėmės – neteisingo Jėzaus Kristaus nuteisimo mirties bausme.

Ir tokia yra Anzelmo argumentacijos aporija (silpnybė): senos nuodėmės atitaisymas reikalauja naujos nuodėmės!

Tiesiog kaip mūsų palaimintasis brolis Egidijus – dar šv. Pranciškaus amžininkas, brolis – sakė viename savo „auksinių žodžių“: „viena nuodėmė kviečia kitą“ ...

Jono Dunso Škoto atsakymas (jo „kosminėje kristologijoje“)

Bet tai yra tik pirma šio „auksinio žodžio“ dalis, toliau brolis Egidijus tęsia: „ir viena malonė kviečia kitą“!

Tai mus veda prie kito atsakymo į tą patį klausimą, kodėl Dievas tapo žmogumi (cur deus homo)!

Šitą atrandame pranciškonų teologijos mokykloje, jį dar ne Bonaventūra pateikia, o jau greitai – Jonas Dunsas Škotas. Ir Dunso Škoto atsakymas į šį klausimą, cur deus homo, vėl vienu žodžiu ištartas, yra toks: ne „dėl nuodėmės“, bet „iš meilės“! – O jo argumentacija yra tokia:

Dievas nori mylėti „kitąjį“, tikrai kitą nei Jis pats – bet šis kitas turi irgi atsakyti į Dievo meilę Jo, Dievo, lygmeniu.

O šitas „kitasis“ yra Dievo pirmasis kūrinys – kadangi pats jo Žodis (Logos / Sūnus) nėra kūrinys.

O pats Žodis, suvienytas su kūriniu, tai tikrai yra pirmasis Dievo kūrinys; jį pažįstame – Jėzų Kristų, kuris yra viena su Dievu, viena su žmonija – nekūrinys ir kartu kūrinys...

Šitaip „Žodis tapo kūnu“ anksčiau negu buvo ištarta: „padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą (kaip mūsų atvaizdą)“,

O kai „Šventoji Dvasia nužengė ant Marijos“ – tai yra anksčiau negu „Dievo Dvasia dvelkė viršum vandenų“.

Dar kitais žodžiais: kad amžinai gimęs galėtų gimti kūrinijoje, jam reikėtų motinos – šitaip Marija yra antrasis kūrinys – ir šitaip toliau per visą kūrinių eilę.

Atreipkime dėmesį į šitai: nuodėmės dar nebuvo, tik Dievo meilė yra – ir Jėzus, ir Marija jau atsiranda!

Nekaltasis Prasidėjimas: tam, kad Jėzus būtų, „tam tikslui“ ir Marija, – tam nereikia nuodėmės, nereikia Adomo nuodėmės!

O ši Dunso Škoto argumentacija neliko be prieštaravimo – viduramžių ir naujųjų amžių partijos ir ginčai nėra mūsų tema, todėl tik trumpai paminiu pagrindinį priešingą argumentą: „negali būti išgelbėjimo (nuo nuodėmės) anksčiau už išgelbėjimo darbą – tai yra Jėzaus Kristaus išganingąją Kryžiaus auką“!

Dunsas Škotas į tai atsako: išankstinis apsaugojimas geriau išgelbsti nuo nuodėmės negu vėlesnis atleidimas. (Šiandienė teologija vadina Mariją pirmąja ir pilnai išgelbėtąja.) – Toliau: Kas yra anksčiau, o kas atsitiko vėliau? Kitaip reikia klausti: ką Dievas turi bendra su mūsų chronologija? – Ir šitaip Škotas atsako į minėtą priešingą argumentą – ir šitaip mes šiandien jau meldėmės: Marija yra iš anksto apsaugota nuo nuodėmės numatytaisiais Kristaus nuopelnais – praevisis meritis.

Škotas diskusiją apie Dievą ir Jo nuostabų išgelbėjimo darbą lakoniškai užbaigia vieno Anzelmo mokinio (Eardmer) žodžiais: voluit, potuit, fecit – norėjo, galėjo, padarė!

Škoto argumentacijos silpnybė galėtų būti tai, kad, pasak jo, Dievas iš anksto numatė „Kristaus nuopelnus“ – ar Jis, klausiame, šitaip iš anksto neturėjo numatyti ir Adomo nuodėmės?! (Ir tuo atžvilgiu neribojame Dievo visagalybės; o lieka nepaliesta tai, kad Įsikūnijimo pagrindinis motyvas yra ne nuodėmė, o meilė!)

Kita vertus: problema nėra Nekaltasis Prasidėjimas, problema yra „gimtosios nuodėmės“ sąvoka, teorija, interpretacija – ypač fizinis jos perdavimas per lytinius santykius, kurie, pasak Augustino,išvirsta įcaro peccatigeidulio (concupiscentia) visai pagadintą žmogaus prigimtį.

Ir dar sykį „kita vertus“: su Dunsu Škotu pasitvirtina ir pal. Egidijaus „auksinio žodžio“ antroji dalis: „viena malonė kviečia kitą“! Šitaip Įsikūnijimo „planas“ iš meilės („nekalbant“ apie nuodėmę) veda tiesiai į Nekaltąjį Prasidėjimą – į nuo bet kokios nuodėmės apsaugotą Švč. Mergelę Mariją.


Dar vienas klausimas: Kokia yra pranciškonų teologų pradžia (šios teorijos „galimybės priežastis“)?

Kodėl pranciškonų teologijos mokykla galėjo šitaip mąstyti apie Švč. M. Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą: Žodžio įsikūnijimas – ne dėl nuodėmės, o iš meilės!

Tam mums reikia savo dvasia aplankyti Porciunkulę, pastebėti pirmųjų šv. Pranciškaus brolių gyvenimą.

Jie labai rimtai stengėsi gyventi be nuodėmės. Ir kai tik vienas iš brolių ką nors bloga pagalvojo apie kitą brolį, iškart prie jo bėgo, prisipažino, atsiprašė ir prašė atleidimo.

Nuodėmei nesuteikti pirmenybės, arba nepritarti nuodėmės taisyklingumui, reikalingumui – tai yra pranciškonų teologų mąstymo apie Nekaltąjį Prasidėjimą „galimybės priežastis“.

O kaip jie – pirmieji broliai – galėjo drįsti šitaip atsisakyti nuodėmės? Tai yra Dievo malonė, kaip Pranciškus teigė: visas gėris yra iš Dievo, man priklauso tik nuodėmė. Susiduriame su tokiu paradoksu, kad didžiausias šventasis patį save laikė baisiausiu nusidėjėliu.

Kita vertus: broliai pranciškonai, kurie gyveno be turto, be puikybės, tokiais saviškais dalykais neribojo Dievo malonės – sine proprio („be jokios nuosavybės“) galėjo būti „pilni Dievo malonės“!

Dabar jau aišku ir tai, kodėl visa tai Porciunkulėje atsitiko: Porciunkulė, Marijos sklypas, kur valdo Marija – „malonės pilnoji“! Iš tikrųjų: kai žmogus yra malonės pilnas, jame nebėra vietos nuodėmei.

Panašu į apaštalo Jono žodžius, kai jis savo laiške sako: kur meilė yra tobula, nebėra vietos baimei.


Galutinis klausimas: Kokia yra Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos pradžia (pagrindas)?

Marija, „malonės pilnoji“, – tai yra biblinis dogmos pagrindas; ir gerai sakyti: „malonės pilnoji“.

Jei sakytume „malonėmis apdovanotoji“, Nekaltasis Prasidėjimas būtų tik viena iš šių dovanų, mariologijos traktate vadinamų „privilegijomis“.

Marija, „malonėmis apdovanotoji“, yra daugiau Dievo ir Kristaus pusėje – ir labai išimtinis, stebuklingas kūrinys. – O Marija, „malonės pilnoji“, yra daugiau mūsų pusėje – Bažnyčios motina ir tikinčiųjų sesuo, mūsų įvaizdis ir modelis. Iš tikrųjų: Marija yra „malonės pilnoji“, joje nėra vietos nuodėmei. Ir mes, kuo arčiau prisiartiname prie Dievo, tuo daugiau atsitolina nuo mūsų bet kokia pagunda ir suklydimas.

Šitaip ir meldžiamės: „Sveika Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi“, tiesiog tavyje, – pritrauk mus prie savęs, prie Viešpaties – arčiau, arčiau, kad nuodėmė ir mūsų nebeapgautų.

Kalbos redaktorė – doc. dr. Ona Daukšienė (VU)