EPA nuotrauka

Publikuojame ištrauką iš ką pasirodžiusios budistų vienuolio Ajahno Brahmo knygos „Dramblys, kuris pamiršo laimę“ (leidykla „Tyto alba“). Knygoje autorius pateikia paprastas gyvenimo istorijas, kuriose žėri išmintis, paprastumas ir humoras. Šie pasakojimai atskleidžia, kad kančia ir laimės siekis – kiekvieno žmogaus, nepriklausomai nuo jo įsitikinimų – gyvenimo dalis.

Ajahn Brahm (Adžanas Bramas: tikr. Peter Betts) gimė 1951 m. Londone, Kembridže studijavo teorinę fiziką, o dabar jau daugiau kaip trisdešimt metų yra theravados budizmo miško tradicijos vienuolis, mokantis Australijoje, Singapūre ir Malaizijoje.

2010 metais pasirodė šio vienuolio knyga „Atverk savo širdies duris“.

Paspausti „Ištrinti“

Kaip ištrinti blogus praeities prisiminimus?

Prieš daugelį metų Tailande, grįždamas iš rytinio išmaldos rinkimo, Adžanas Čahas pakėlė šalikelėje numestą pagalį ir paklausė:

– Ar sunkus šis pagalys?

Nespėjus mums atsakyti, Adžanas Čahas sviedė pagalį į krūmus ir tarė:

– Pagalys sunkus tik tada, kai jį laikai. Kai išmeti – sunkumas dingsta.

Vadovaudamasis šiuo principu savo mokiniams siūlau atlikti „pagalio ceremoniją“. Popieriaus lape surašykite visus varginančius blogus prisiminimus, kokie tik ateis į galvą. Tada susiraskite pagalį, apvyniokite popierių aplink vieną jo galą ir užtvirtinkite gumele arba lipnia juostele. Paskui susiraskite atokesnę vietą miške, paimkite pagalį ir įvertinkite visų tų blogų prisiminimų svorį. Kai būsite pasiruošę, meskite – iš visų jėgų ir kiek įmanoma toliau!

Kad atsikratytumėte blogų prisiminimų, pirmiausia turite juos pripažinti. Būtina sąžiningai juos perrinkti. Todėl ir siūlau rašytis popieriuje. Be to, reikia kokio nors fizinio veiksmo ar ceremonijos, kurie paleidimui suteiktų jėgos. Neužtenka vien pagalvoti: „Dabar aš visa tai paleisiu.“ Apvynioti popierių aplink pagalį, nueiti į mišką apsisprendus atsikratyti blogybių, pajusti saujoje pagalio sunkumą, patirti palengvėjimą numetus jį kiek įmanoma toliau – visi tie žingsniai sustiprina jūsų ketinimą. Jie suteikia jam jėgos. Ir tai suveikia. Jūs paspaudžiate mygtuką „Ištrinti“.

Paskui kažkas pasiskundė, kad per mane šiukšlinami miškai. Aš neva skatinu vandalizmą! Taigi strategiją pakoregavau.

Surašykite visus blogus prisiminimus popieriuje. Tam, kad juos ištrintume, pirmiausia reikia iškelti į paviršių. Tik šį kartą naudokite ypatingą popieriaus rūšį, pačią tinkamiausią šūdiniems prisiminimams. Surašykite juos tualetinio popieriaus ritinėlyje. Baigę rašyti, nusineškite tuos susmirdusius užrašus į tualetą ir išmeskite ten, kur jiems ir vieta, – į klozetą, o tada nuleiskite vandenį!

Laimingos santuokos paslaptis

Kodėl kunigai ir vienuoliai noriai atlieka santuokos apeigas, nors patys laikosi celibato? Kadaise man teko vesti daug santuokos ceremonijų. Sykį netgi sutuokiau garsenybių porą ir mano nuotrauka atsidūrė Malaizijos paskalų žurnale Hello!

Per ceremoniją ašarojančiai jaunai porai pažeriu kelis išminties perlus. Darau tai iš savanaudiškų paskatų. Nenoriu, kad pora, kurią ką tik sutuokiau, vėliau man kvaršintų galvą savo šeimos problemomis. Taigi ceremonijos metu pasidaliju su jais laimingos santuokos „paslaptimi“, ir jie palieka mane ramybėje. Aš laimingas. Jie laimingi. Visiems gerai!

Tai kokia gi ta laimingos santuokos „paslaptis“?

Kuriuo nors apeigų metu, dažniausiai po to, kai apsikeičiama žiedais, pažvelgiu jaunajai nuotakai į akis ir sakau:

– Dabar esi ištekėjusi moteris. Nuo šiol privalai nebegalvoti apie save.

Ji linkteli ir meiliai nusišypso.

Tada pažvelgiu į jaunikį ir sakau:

– Dabar esi vedęs vyras. Nuo šiol taip pat privalai nebegalvoti apie save.

Nežinau, kas su tais vyrais, bet jaunikis, prieš atsakydamas „taip“, paprastai kelias sekundes padvejoja.

Tebežiūrėdamas į jaunikį sakau:

– Nuo šiol privalai nebegalvoti ir apie savo žmoną. – Tada greitai atsisuku į nuotaką. – O tu nuo šiol privalai nebegalvoti apie savo vyrą.

Man patinka stebėti, kaip ištįsta abiejų veidai. Nereikia būti telepatu, kad suprastum, ką jie tuo metu galvoja: „Tas vienuolis visai pablūdo!“

Sumišimas – labai efektyvi mokymo priemonė. Kol žmonės bando įminti mįslę, tu gali pasufleruoti jiems atsakymą, ir jie tave dėmesingai išklausys.

– Kai susituokiate, – paaiškinu, – privalote nebegalvoti apie save, antraip neprisidėsite prie savo santuokos. Be to, kai susituokiate, privalote ne visada galvoti apie partnerį, antraip jūs tik duosite, duosite, duosite, kol iš santuokos nieko neliks. Verčiau galvokite apie jus. Juk santuokoje esate dviese.

Tuomet jaunavedžiai atsisuka vienas į kitą ir nusišypso. Jie viską iš karto supranta. Santuokoje svarbiausia mes, o ne aš, jis ar ji.

Kad įsitikinčiau, jog jie suprato „paslaptį“, aš paklausiu:

– Kai santuokoje iškyla kokia nors problema, kieno ta problema?

– Mūsų, – vienu balsu atsako jie.

– Labai gerai! – išsišiepiu aš.

Jeigu santykiuose iškyla sunkumų ir jūs manote, kad tai – jūsų partnerio problema, tuomet jūs neprisidedate prie sprendimo. Jei manote, kad problema jūsų asmeninė, tuomet atmetate pusę sprendimo. Bet jeigu kiekvienas sunkumas bus laikomas mūsų problema, sprendimą rasite drauge. Tai yra kelias į turtingą ir laimingą santuoką.

Kodėl mes meluojame

– Nejau nesuprantate, – sako teisėjas kaltinamajam žmogžudyste, – kad bausmė už melagingus parodymus labai griežta?

– Taip, – atsakė šis, – bet ne tokia griežta, kaip bausmė už pačią žmogžudystę!

Tai paaiškina, kodėl žmonės tiek daug meluoja: kai pameluoji, tavęs laukia kur kas mažesnė bausmė nei tada, kai pasakai tiesą.

Pavyzdžiui, prieš keletą metų į mane kreipėsi jauna mergina, pastojusi nuo savo vaikino.

– Kodėl nepasakai mamai su tėčiu? – paklausiau aš.

– Juokaujat? – atsakė ji. – Jie mane užmuštų!

Taigi tėvams ji pamelavo.

Pasaulis būtų kur kas laimingesnis ir sveikesnis, jei sąžiningumas būtų vertinamas taip, jog bausmė už tai, kad pasakei tiesą, visada būtų daug mažesnė, nei bausmė pamelavus. Vienintelis būdas to pasiekti – atleisti, nesvarbu už ką, jeigu tik pasakoma tiesa.

Sūnūs ir dukterys savo tėvams galėtų pasakoti pačius gėdingiausius dalykus, žinodami, kad nebus nei nubausti, nei išbarti, bet sulauks pagalbos. Labiausiai vaikui tėvų reikia tada, kai jis patenka į didelę bėdą. Bet paprastai per daug bijo prisipažinti ir paprašyti pagalbos. O ir sutuoktiniai galėtų būti visiškai vienas kitam atviri ir drauge įveikti daugelį sunkumų, užuot juos slėpę.

Visų tėvų, kurie skaito šią knygą, noriu paprašyti: pasakykite savo vaikams, jog, kad ir ko jie prisidirbtų, papasakoję jums tiesą nesulauks nei bausmės, nei moralo, o tik pagalbos ir supratimo.

O jūs, poros, pasižadėkite, kad jūsų santykiuose atvirumas bus branginamas labiau už viską, kad nebausite vienas kito net už neištikimybę, atleisite vienas kitam silpnumą ir kartu pasistengsite, kad tai daugiau nebepasikartotų.

O davę pažadą jį tesėkite.

Kur yra vietos bausmėms ir barniams,
ten nėra vietos tiesai.

Todėl budizme bausmių nepraktikuojame.

Pietų Afrikoje po apartheido metų tokiems lyderiams kaip Nelsonas Mandela (Nelson Mandela) ir arkivyskupas Tutu (Desmond Tutu) prireikė nepaprastos drąsos ir išminties įkurti pirmąją Tiesos ir susitaikymo komisiją. Jie suprato, kad svarbiausia – atskleisti tiesą apie tai, kas įvyko tuo brutaliu laikotarpiu, o ne nubausti kaltuosius.

Mane labai įkvepia vienas atvejis iš Tiesos ir susitaikymo komisijos veiklos, kai baltaodis policijos pareigūnas detaliai papasakojo, kaip nukankino ir nužudė juodaodį politinį aktyvistą. Liudijimas buvo pateiktas nukankinto aktyvisto našlės akivaizdoje.

Jos vyras buvo vienas iš daugybės dingusių žmonių. Posėdžio metu našlė pirmą kartą išgirdo, kas nutiko tam, kurį ji pasirinko mylėti labiau už visus kitus ir su kuriuo susilaukė vaikų.

Pareigūnas drebėjo ir verkė, sunkiai slegiamas kaltės, priverstas pripažinti visą savo poelgio žiaurumą. Kai išpažintis buvo baigta, našlė peršoko barjerą, skirtą apsaugoti liudytojus, ir puolė tiesiai prie vyro žudiko. Sargybiniai taip apstulbo, kad nesumojo jos sustabdyti.

Prasikaltęs pareigūnas tikėjosi kruvino našlės keršto ir buvo pasirengęs jį priimti. Bet moteris jo neužpuolė. Ji stipriomis juodomis rankomis švelniai apsikabino romų baltą vyro žudiko kūną ir pasakė: „Aš jums atleidžiu!“ Juodu stovėjo vienas kito glėbyje – susitaikę.

Visi tenai buvę apsipylė ašaromis. Verkė ilgai. Atleidimas už tai, kas neatleistina, suteikė jų ateičiai vilties spindulėlį. Tą akimirką drėgnomis akimis jie įžvelgė galimybę, kad Pietų Afrikoje skirtingos rasės pradės gyventi taikoje ir baimei ateis galas.

Jeigu pajėgiame atleisti žiaurų savo mylimiausių žmonių nukankinimą ir nužudymą, tai ar yra kas nors, ko negalėtume atleisti?

Tiesa yra ten, kur yra atleidimas.