Parduotas, išvaikytas, nužmogintas

Mūsų kaimas visada buvo įvairių menininkų akiratyje. Kaimo temos jų mene dominavo neatsitiktinai – šventa pareiga buvo atiduoti savotišką duoklę kaimiečiui. Kaimas visada buvo mūsų tautos gyvastis. Antai jau cariniais laikais lietuvybę žadino kaimo knygnešiai, o po 1918 m. Lietuvos nepriklausomybę įtvirtino ne kas kitas, o kaimo jaunuoliai, t. y. mūsų seneliai ir protėviai. Ir vėliau, 1920–1940 metais, ne kas kitas, o kaimiečiai smarkiai kilstelėjo žemės ūkį nuo medinės žagrės iki modernaus europietiško ūkio. O kas pokariu daugiausia papildė laisvės kovotojų gretas miškuose? Taip pat kaimiečiai. Pagaliau XX amžiaus pabaigoje kaimiečiai, persikėlę gyventi į Vilnių, net sulietuvino senąją Lietuvos sostinę.

Žodžiu, mūsų kaimas perkeltine ir tiesiogine prasmėmis visada maitino miestą. Tačiau tie tautos namai buvusioms ir esamoms nepriklausomoms Lietuvos valdžioms kažkodėl tapo svetimi. Šiandien neatsitiktinai ima aižėti jų pamatai. Paradoksalu, bet kaimas naikinamas jau dvidešimt metų. Išdraskyti, apleisti kultūros židiniai (tik vėliau kiek atkurti, palopyti). Didesniuose kaimuose neliko nei kultūros namų, nei ambulatorijų. Žodžiu, ko priešai, okupacijos nepajėgė sunaikinti mūsų kaime, tą mes patys pardavėme, išvaikėme ir toliau griauname. Nors pagal Lietuvos kaimo plėtros programos priemones baigiame įsisavinti milijardus eurų, tačiau padėtis kaime, išskyrus stambiuosius ūkius, tik pablogėjo. Uoliai vykdydami tokią kaimo plėtrą, įvairias regionines politikas, pasiekėme išties stulbinamą rezultatą – šiandien daugelyje kaimų jau liko tik senukai, neišgalintys laikyti gyvulių. Jaunimas juk išvytas į užsienį. Daugelyje didesnių vietovių liko tik viena ar dvi karvės, taigi šiandien net ir kaime jau sudėtinga rasti natūralaus pieno. Pagal statistiką, tik per pastaruosius ketverius metus karvių skaičius sumažėjo beveik 18 proc. 1991 m. karvių šalyje buvo 850 tūkst., dabar – 316 tūkst. Apskritai sumažėjo visų galvijų skaičius. Antai dar 1991 m. Lietuvoje buvo beveik 2,5 mln. galvijų, liko apie 670 tūkst. Buvęs žemės ūkio ministras prof. Vigilijus Jukna pripažino, kad tai neigiamai veikia visą žemės ūkio gamybą, toks neigiamas procesas turi net socialinės reikšmės: mažėjant laikomų gyvulių skaičiui, mažėja valstybės pajamos, mažėja darbo vietų.

Rašytojas koreguotų savo kūrybą

Mūsų kaime vyksta sveiku protu nesuvokiami reiškiniai: baigiama naikinti kaimo gyvastis – smulkieji ūkiai, kaimą per pastaruosius du dešimtmečius sukrėtė didžiausia pastarųjų dviejų šimtmečių emigracija. Kitaip tariant, Lietuvos kaimas neteko kelių šimtų tūkstančių jaunų žmonių. Patys darbščiausi, dar norėję dirbti žemę buvo išvaryti iš savo sodžių, priversti duoną sau ar savo šeimai uždirbti Airijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitur, kur jie bent laikinai tapo reikalingi. Lietuvai jų nereikėjo...

Mūsų literatūros patriarchas rašytojas Jonas Avyžius, kuris bene labiausiai išaukštino ir apraudojo Lietuvos kaimą savo romanuose Kaimas kryžkelėje ir Sodybų tuštėjimo metas, šiandien, jei būtų gyvas, tikriausiai parašytų naują romaną. Neabejoju, kad jau kitu pavadinimu, pavyzdžiui, Ištuštėjusio kaimo sodybose arba Petrai, nesikaukime dėl vienos kaime likusios moteriškės... Kas atsitiko, kad taip neatpažįstamai pasikeitė mūsų kaimas? Nereikia viešai skelbti, kad taip nėra, kad kaimą gelbėja įvairiausios programos, tokios kaip LEADER. Net ir mažai mąstantis žmogus supranta, kad skirta sauja skatikų negali išgelbėti kaimą, jei jam jau reikia milijardinių investicijų. Dažniausiai tokios programos gelbėja tik saujelę žmonių, neretai seniūno partiniu principu suburtas vadinamąsias kaimo bendruomenes. O kur dauguma kitų kaimiečių: pamirštų, paniekintų, išsižadėtų? Daugiau kaip prieš dvidešimt penkerius metus atkūrėme Nepriklausomybę, tačiau tada net negalėjome susapnuoti, kad po gero dešimtmečio Lietuvoje neliks net kaimo kryžkelėje, o ištuštėjusias sodybas savaitgaliais ar šventadieniais geriausiu atveju užpildys į jas atvykę vilniečiai, kauniečiai – buvę vienkiemių vaikai ar šiaip turtingi miestiečiai, nusipirkę gražų gamtos kampelį Dzūkijoje, Žemaitijoje ar Aukštaitijoje. Nors tai yra gerai, kadangi miestiečiai dažniausiai gražiai sutvarko sodybas, ir vietinius gyventojus paakina gražiau tvarkytis. Bet apie tai – tarp kitko.

Tarsi nebeliko, ką ir gelbėti

Išanalizavus visų Lietuvos valdžių vykdytą politiką kaimo atžvilgiu, šiandien nereikėtų stebėtis, kad Lietuvos kaimą ištiko savotiškas škvalas. Skaudžiausiai arba labiausiai kaimas nukentėjo ir ištuštėjo būtent per pastaruosius dešimtmečius. Paradoksalu, bet šventa tiesa, kad darbščiausi mūsų kaimo jaunuoliai į užsienius pabėgo ne dėl svetimų valdymo, o dėl savų priespaudos, bukumo, negirdėjimo, korupcijos. Visi buvę žemės ūkio ministrai žadėjo kaimą išsaugoti, gelbėti. Tačiau taip stropiai jį gelbėjo, kad nūnai tarsi nebeliko, ką ir gelbėti...

Kiekvienąkart, kai Lietuvoje keičiasi valdžia, naujas žemės ūkio ministras (gal tai lietuviška tradicija?) negailestingai sutaršo buvusiojo veiksmus. Gerai pamenu, kaip energingai tai darė konservatorius dr. Vytautas Knašys, socdemas Vytautas Einoris, pagaliau valstietė prof. Kazimira Prunskienė, konservatorius Kazys Starkevičius, o vėliau – ir prof. Vigilijus Jukna. Tiesa, pastarasis, palyginti su ankstesniais žemės ūkio ministrais, gana saikingai ir trumpai velėjo K. Starkevičių. Labiausiai konservatorių ministras buvo kritikuotas dėl Lietuvoje katastrofiškai sumažėjusio gyvulių skaičiaus. Kas atidžiai stebėjo K. Starkevičių ketverius jo vadovavimo Žemės ūkio ministerijai metus, matyt, nepaneigs, kad jam valdant buvo dar labiau stiprinami Lietuvos stambieji ūkiai. Kitaip tariant, mūsų šalyje galutinai įsitvirtino ir įsiviešpatavo vadinamieji latifundininkai, lietuviškai – naujieji dvarininkai, o smulkieji dar labiau merdėjo, bankrutavo. Dėl stambiesiems sukurtų išskirtinių sąlygų žemės ūkyje (kiek anksčiau panašūs procesai vyko ir Lietuvos pramonėje, prekyboje, paslaugų sektoriuje) Lietuvos kaimuose ėmė dominuoti monopolijos. Monopolijos žemės ūkyje aktyviausiai pradėtos kurti, kai Žemės ūkio ministerijai vadovavo K. Prunskienė, o baigtos – vadovaujant K. Starkevičiui. Teigiama, kad buvęs ministras K. Starkevičius yra nuoširdus, paprastas ir geras žmogus. Taigi, kas jam šovė į galvą (gal kas privertė?) sugalvoti supaprastintą ES ir nacionalinio biudžeto paramą įsigyti modernią vakarietišką techniką tik stambiesiems ūkininkams, atidėti žemės pardavimą ES šalių piliečiams, na, ir padėti uždelsto veikimo bombą – padidinti žemės mokesčius neva apleistos žemės savininkams. Kokios K. Starkevičiaus vadovavimo žemės ūkiui pasekmės? Jau dabar galima teigti – skaudžios. Žinoma, nemažai Lietuvos stambiųjų ūkininkų, pasinaudoję supaprastinta K. Starkevičiaus parama, įsigijo brangios modernios žemės ūkio technikos. Tačiau kodėl smulkiesiems nebuvo numestas net apgraužtas kaulas?..

Pagal žemės ūkio struktūrą Lietuvoje vyrauja smulkusis ir vidutinis ūkis. Net 98 proc. įregistruotų ūkių valdo smulkieji ūkininkai ir tik 2 proc. – stambieji žemės valdytojai. Statistikos departamento duomenimis, stambiųjų žemvaldžių rankose yra net 40 proc. visos dirbamos žemės. Pasak Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininko Vido Juodsnukio, sąlygos suklestėti vadinamiesiems plačiabariams buvo idealios: ES parama pati plaukė į jų rankas, turtas garantavo bankų pasitikėjimą, geresnes produktų supirkimo kainas. Tačiau keliolika ar kelias dešimtis hektarų valdantiems ūkininkams nekliuvo beveik nieko. Gal tai – netiesa? Tokiu atveju norėčiau paklausti, kuris iš mažažemių Lietuvoje galėjo įsigyti modernų traktorių, kainuojantį daugiau kaip 300 tūkst. litų? Atsiliepkite! Netyčia pradedu mąstyti: jei jau K. Starkevičius sugalvojo supaprastintą paramą, tai gal reikėjo sudaryti sąlygas minėta parama pasinaudoti ir smulkiesiems? Bet kur tau! Argi buvęs ministras nežinojo, kad joks bankas neduos mažažemiui paskolos (nes techniką, net ir už supaprastintą paramą, ūkininkas pirmiausia turi įsigyti už savo pinigus, o tik vėliau jis gaus kompensaciją)?

Tai – vis klausimai buvusiam žemės ūkio ministrui K. Starkevičiui. Šiandien dar neatsakyta ir į klausimą: ar tikrai reikėjo atidėti žemės pirkimą užsieniečiams? Ar nebuvo dirbtinai išpūstas žemės pardavimo užsieniečiams baubas? Dirbdamas Valstiečių laikraštyje ir kituose leidiniuose, įsitikinau, kad norintys žemės užsieniečiai jau seniai su mūsų tautiečių pagalba nusipirko gražius, gerus jos plotus... Buvęs ministras K. Starkevičius šiuos faktus gerai žino, kad ir tokias istorijas skaitydamas tame pačiame Valstiečių laikraštyje, kuriame itin mėgo bendradarbiauti. Išpūstą baimę, neva užsieniečiai supirks geriausią mūsų žemę, neigia net buvęs kitas žemės ūkio ministras Kęstutis Kristinaitis, užsiimantis žemės sandėriais. Jis tvirtina, kad nėra tokio didelio susidomėjimo. Taigi, kokį tikslą, atidėdamas žemės pirkimą, turėjo K. Starkevičius? Dirbtinis apribojimas parduoti savo nuosavybę suvaržė konstitucines žemės savininkų teises. Toks apribojimas įšaldė esamą mažą žemės kainą. Turbūt tokio tikslo ir buvo siekiama – kaime dar labiau sustiprinti monopolininkus. Toks draudimas buvo naudingas tik Lietuvos stambiesiems ūkininkams. Man gali papriekaištauti: labai gerai, kad savi perka! Bet ar iš tikrųjų yra gerai? Iš ko mūsų stambieji ūkininkai perka žemę? Dažniausiai iš tų pačių smulkiųjų Lietuvos ūkininkų, kurių daugelis be reikiamo valdžios dėmesio jau spėjo bankrutuoti. Be to, ar valdžia žino, kiek tie patys stambieji ūkininkai moka kaimo gyventojams už hektarą išnuomotos žemės? Grašius, nors stambieji ūkininkai dar susigriebia ir neblogas tiesiogines mažažemio išmokas...

Kad iš vargšo smulkiojo ūkininko būtų atimta ir ubago lazda, sugalvojo ne kas kitas, o pats K. Starkevičius, nusprendęs neva apleistą žemę labiau apmokestinti. Nenorėdami mokėti didelių mokesčių, žemės savininkai yra ir bus priversti vėl pusvelčiui perleisti (parduoti arba išnuomoti) žemę stambiesiems Lietuvos ūkininkams. Štai jums ir vienas atsakymų variantų, kodėl K. Starkevičius padidino mokesčius už žemę. Ir vėl viskas buvo padaryta smulkiųjų sąskaita. O kaip iš pradžių (kadencijos pradžioje) žavėjo K. Starkevičiaus mintys – jis ir į kairę, ir į dešinę žėrė pažadą, kad prioritetą skirs šeimos ūkiams, t. y. smulkiesiems ūkininkams. Negalima buvo netikėti. Juk, iki ateidamas „ministeriauti“, K. Starkevičius vadovavo Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungai. Vadinasi, gerai žinojo mažažemių bėdas. Tačiau netrukus K. Starkevičius mažažemius prisimindavo vis rečiau. Važinėdamas po Lietuvos regionus, buvęs ministras nepamiršdavo akcentuoti, kad jis yra ūkininkas. Bet pamiršdavo pasakyti, kad yra stambusis ūkininkas ir kad jo žmona Kauno rajone valdo didelį ūkį. Tai taip pat galėtų būti vienas iš atsakymo variantų, kodėl K. Starkevičius viską darė stambiųjų ūkininkų labui, nors ir gražiai kalbėjo apie šeimos ūkių privalumus Lietuvoje...

Ministras ne juokais išsigando

Nūnai stambieji Lietuvos ūkininkai – ganėtinai stiprūs. Kai kuriems jų pavydėti galėtų net senbuvių ES šalių modernių ūkių šeimininkai. Iš pirmo žvilgsnio tokie faktai turėtų tik džiuginti. Tačiau vieni stambieji ūkiai neišspręs kaimą užgriuvusių socialinių, demografinių ir kitų problemų. Kur dėsime kaimo bedarbių mases? Ar ir toliau kaimą gelbėsime tik pašalpomis, nekurdami darbo vietų? Anot Agrarinės ekonomikos instituto direktorės Rasos Melnikienės, didelė dalis mažųjų ūkių (iki 10 ha) – darbdaviai: jie kuria darbo vietas, yra itin svarbūs moterų užimtumui, gerina demografinį lyčių santykį kaime. Įrodyta, kad mažieji ūkiai žemės hektarui sukuria daugiau produkcijos nei didieji. Mokslininkė pastebėjo dar vieną privalumą – skaičiuojant tam pačiam plotui, jie laiko daugiau gyvulių nei stambieji ūkiai. Šie daugiausia augina grūdus. Iki šiol smulkieji ūkiai gavo palyginti mažai ES ir nacionalinės paramos, daugiausia ją naudojo aplinkosaugos priemonėms.

Tragiška padėtis kaime nutylima

Buvęs žemės ūkio ministras V. Jukna, susipažinęs su tokia nenormalia padėtimi kaime, kai be atodairos naikinami smulkieji ūkininkai, kurių Lietuvoje dar stebuklingai išliko apie 30 tūkst., ne juokais išsigando. Ministras, tikriausiai ir kolegų užsieniečių paragintas, pažadėjo smulkiesiems ūkininkams nuo 2014 m. supaprastintą kompleksinę paramą. Tačiau pažadai ir liko pažadais... Nepagerino smulkiųjų ir vidutinių ūkininkų padėties ir žemės ūkio ministro poste buvusi Virginija Baltraitienė. Kalnus žada nuversti šiai ministerijai vadovauti stojęs Bronius Markauskas. Ar realu? Net ir nelabai išmanančiam kaimo reikalus žmogui aišku, kad realiausią tikimybę išlikti Lietuvos kaime turi tik naujieji dvarininkai. Taip pat, nereikia net abejoti, geras perspektyvas išlikti turi ir vis besiplečianti... Žemės ūkio ministerija. Pasak man pasibėdojusio vieno kaimo žmogaus, neliko žemės ūkio, bet liko Žemės ūkio ministerija. Iš tikrųjų ką jau ką, bet turime tikrai didžiulę su visokiais gausiais padaliniais valstybės instituciją. Tikėjomės (ir sveika logika tai diktavo), kad, Lietuvoje panaikinus planinę ekonomiką ir atkūrus privačią nuosavybę, valdininkų šioje ministerijoje sumažės. Kur tau! Lietuvoje taip neatsitiko. Atvirkščiai. Mūsų Žemės ūkio ministerija išsiplėtė du ar net tris kartus. Visi tai mato, bet tyli, tiek politikai, tiek ekonomistai, tiek ir mano plunksnos broliai. Kodėl tyli? Šiuo atveju gal galima būtų spėti. Ne paslaptis, kad Žemės ūkio ministerija per pastaruosius dešimt metų valdė ir valdo didžiulius europinius ir mūsų Lietuvos biudžeto pinigus. Nemaža pinigų suma skiriama ir žiniasklaidai – ES paramai propaguoti. Tačiau už šiuos pinigus buvo ir yra reklamuojama ne tik ES parama Lietuvos kaimui, bet ir nušviečiami ministrų tariamai nuveikti didžiuliai darbai. Reali, t. y. tragiška, padėtis kaime, deja, nutylima. Žinoma, buvo ir kritinių straipsnių spaudoje ir interneto portaluose. Bet, reikia pripažinti, mažai. Vis dėlto išsamaus kritinio požiūrio į Žemės ūkio ministerijos valdininkų veiklą pasigendame. Nelabai tikiu, kad ir naujaisiais 2014–2020 finansiniais metais padėtis Žemės ūkio ministerijoje pagerės. ES mūsų Žemės ūkio ministerijai šiam laikotarpiui yra numačiusi skirti dar didesnę pinigų sumą. Parama žemės ūkiui – kaimo plėtrai ir tiesioginėms išmokoms – sudarys apie 5 mlrd. eurų. Savaime suprantama, kad nemaža suma bus skirta ir reklamai. Taigi, spręskite patys, kas vėl atsitiks. Kaimas vėl ne kartą atgims, klestės... O iš tikrųjų?

Turtėja tik ministerija...

Anksčiau Žemės ūkio ministeriją gerokai pakedendavo buvusieji Žemės ūkio rūmų vadovai, žemdirbių organizacijų atstovai. Nūnai aštresnės kritikos iš šių visuomeninių organizacijų jau kaip ir nesigirdi. Kad ir kaip buvo kritikuojamas buvęs Žemės ūkio rūmų pirmininkas Jonas Ramonas, pripažinkime, kad tuo metu buvo tinkamiau atstovaujama kaimo žmonėms. J. Ramonas nebijojo, nors kartais ir tiesmukai, pasakyti valdininkams karčią tiesą. Ko išsigando dabartiniai minėtų žemdirbių savivaldos organizacijų vadovai? Gal bijo, kad Žemės ūkio rūmai iš Žemės ūkio ministerijos nebegaus finansavimo? Pasirodo, Žemės ūkio ministerija jau daug metų maitina ir Žemės ūkio rūmus. Taigi, šiandien mūsų Žemės ūkio ministerija yra galinga ir turtinga. Ši mūsų, mokesčių mokėtojų, išlaikoma valstybės institucija vis pučiasi, turtėja, o vargšas kaimo žmogelis po įvairių popierinių ministerijos ir kitų valstybės institucijų reformų tik eina skurdyn.