Kun. Leopoldas Scheifele OFM. Fotografijos autorė – Evgenia Levin.

Bernardinai.lt

Autorius yra vokietis pranciškonas, ilgus metus tarnaujantis Lietuvoje. Lietuvos Šv.Kazimiero provincijoje atsakingas už pranciškoniškasias studijas. Kun. Leopoldas Scheifele yra pranciškoniškų šaltinių ir teologijos žinovas.

Kalėdų depresija

Kartą, dar Vokietijoje, ir tai buvo Bamberge, viename iš gražiausių mūsų miestų, man Kalėdų laiku teko aukoti Mišias Gailestingumo seserų vadovaujamoje nervų klinikoje. Jau prieangyje man šoko į akis toks plakatas, skelbimas, apie „Kalėdų depresiją“. Kas ji tokia, ir kodėl? Iš tikrųjų, Kalėdų reklama spaudžia, slegia daugelį žmonių. Ką reikia nupirkti, kiek pinigų reikia išleisti, kad žmona ir vaikai būtų laimingi ir patenkinti savo tėčiu ir vyru. Kita šios depresijos priežastis dar sunkesnė: kas neturi šeimos, kas vienišas gyvena, dar sunkiau pajus savo vienišumą. Kaip Raineris M. Rilkė kartą savo eilėse rašė: „Kas dabar yra vienišas, toks jis bus ilgą laiką“ – gal iki gyvenimo pabaigos, kol toks žmogus dar drįsta gyventi.

Man, kunigui, prieš pat Mišių celebraciją, šis skelbimas apie Kalėdų depresiją tiesiog nusileido į širdį. Kiek metų man reikėjo Kalėdų laiku iškentėti tokią depresiją! O mano Kalėdinių depresijų priežastį lengva pavadinti, tam gelminės psichologijos man nereikia: tai yra ši schizofreninė komunikacija per Kalėdų Mišias: aš noriu skelbti nuostabų Dievo pasirodymą, atsidavimą žmonėms, prakartėleje ir ant altoriaus –o kiek iš „vadinamų tikinčiųjų“ nori tik „parduotuvinės“ nuotaikos?

Mano brolis, vyresnysis, deja, jau miręs, buvo nelabai laimingai vedęs – žmona labai vertino materialius dalykus, „pirkti ir turėti“ jai buvo viskas! Mano brolis buvo tiesiog „turintis“, o žmonos Kalėdų norus, laukimus ir jam ne visada buvo lengva patenkinti. Ilgus metus žmona sunkiai sirgo, o jis pavyzdingai rūpinosi sava žmona, ligone. Jai mirus, po tinkamo liūdėjimo laikotarpio, mano brolis vedė dar kartą –visiškai kitokią moterį. Vestuvės buvo gruodžio 13 d., greitai Kalėdos. O kaip dabar – po vestuvių išlaidų – su Kalėdų dovanomis? O jų visai nereikia! Mes, – sakė „garbaus amžiaus jaunoji“, dovanojame vienas kitam savo laiką! – „Ačiū Dievui!“ – į tai sakė mano brolis, pagaliau yra baigta ši kalėdinė „medžiagų kova“ – šitaip irgi jam baigėsi Kalėdų depresija!

 

Laikomas laikas

Kartą, per atostogas, Fiusene tai buvo, pažįstamame turistiniame centre, bet ten yra ir pranciškonų vienuolynas – taigi ten, knygyne, nusipirkau Augustino „Confessiones“ („Išpažinimus“), dvikalbį leidimą (vienuolyne tokio neturėjo). Jau šią knygą turėjau rankoje, ir ateina į knygyną mergytė, padavėjos prašydama: „Ar Jūs dar turite praėjusios savaitės ,Laiką‘“ (t. y. „Zeit“, garsus savaitraštis; buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Schmidtas ilgą laiką buvo jo leidėjas). O aš įsiterpiau: „Aš jums galiu pasakyti, kur liko praėjusios savaitės laikas! Čia apie tai parašyta: Augustino „Confessiones“, 11-oje knygoje, maždaug taip (mano žodžiais): ateinančio laiko dar nėra, atėjęs laikas yra praeinantis, praėjęs laikas – lyg nebūtų buvęs. – Laiko negali laikyti!

Laiko pobūdis man dar daugiau aiškėjo iš fenomenologijos studijų. Trumpai, su Emanueliu Levinu, apibendrinčiau (vėl mano žodžiais ): laikas yra sąmonės funkcija; reikia išnerti iš bendro judėjimo, eismo, triukšmo srauto, jūros, atsiskirti nuo visko, kas tik yra („il y a“). Tik tada, kai kitam („kitajam“) žiūri į veidą, ir jei labiau nori pats numirti negu jį nužudyti – tada laikas yra gyvas. Dar kitais žodžiais: kalendorius ir istorijos knygos yra lyg kapinės, mirusių dienų ir metų kapinės – gyvas yra tik „kitojo“ priėmimo veiksmas.

Deja, kiek laiko mes tik laukiame – o jo nelaikome! Tada: „Mes laukiam, Viešpatie, tavęs“, – tik kaip? Ne kartą sakiau: šis laukimas nėra tuščias, o pilnas – malonės pilnas! – Dar kitaip: Viešpaties laukimas, sąmoningas, intensyvus – vienintelis laikas, kurio mes nemetame lauk; kurį mes laikome, kuris mus laiko – ir tai ne tam tikrą laiką, o amžinai!

 

Kalėdų dovanos

Kada vaikai gali prašyti ir laukti dovanų? Šiandien – daug kartų! Vaikų gimtadienis jau yra lyg „valstybinis veiksmas“; ar dėl gero elgesio jie nusipelnė atlygio – duok, Dieve! Pirmajai Komunijai besiruošiantis vaikas kartą pripažino, kad kas Sekmadienį eina į Mišias, nes močiutė žadėjo dovanoti dviratį, kai išlaikys Komunijos egzaminą. O kas dar suskaičiuos progas, arba atvejus, kai vaikai prašo, netgi reikalauja dovanų?

Praeityje, ir ne tik „seniai seniai“, vaikai ne taip jau dažnai galėjo prašyti, laukti dovanų. Pagal tradiciją tai gražiai galiojo kaip teisė ir buvo vadinama vaikų „teise pageidauti“ (vokiečių kalba labai gražu: „Heische-Recht“). O katalikų kraštuose tai buvo galima šv. Mikalojaus dieną – primenant, kai šitas mielas vyskupas nuostabiai padėdavo daugeliui žmonių, ypač vargšiems vaikams. Paskui atsirado daktaras Martynas Liuteris, ir šventųjų nebegalėjo būti, bent protestantų kraštuose; tada ten „mielas Jėzus kūdikis“ vaikams turėjo atnešti dovanas. Šios istorijos ironija yra tokia, kad dabar viso pasaulio vaikai laukia „kalėdų senelio“, „tėvelio šalčio“ – o kas jis toks? Teisingai, kaip mes sakome, „katė vėl vaikščioja ant senų kojų“. – Visi tie tėveliai , seneliai ir „Santa“ – tai yra šv. Mikalojus, sekuliarizuotu įvaizdžiu.

O dabar, mieli vaikai ir suaugusieji, leiskite man pasiginčyti su daktaru Martynu: tegul šventas ir mielas vyskupas Mikalojus toliau atneša savo dovanas – ne tiek pagal mūsų vaikų ribotus nuopelnus, kiek pagal Dievo neribotą dosnumą. O Jėzus Kūdikis pats yra didžiausia, gražiausia, mieliausia dovana! – Kartą, ne kartą, kaip prefektas mažųjų seminarijoje sakiau: „Kol vaikai dar gali džiaugtis vienu obuoliu – tol pasaulis nežus!“ – Ir mano „užaugintiniai“ sutiko!


Žaisti kortomis – nuodėmė?

Sekmadieniais šeimoje mes žaisdavome kortomis: tėtis, trys broliai. Ir iš pinigų! Viens, du trys – centai („Pfennige“). Tai buvo labai įdomus (reikia galvoti, reikia skaičiuoti!) ir ramus užsiėmimas; tik jaunausias iš brolių (tai aš) kartą ašarą liejo, kai pralaimėjimas jau viršijo dvidešimt centų. Motina per visą šį laiką toliau mezgė broliams kojines, kiekvienam iš eilės. Koks – visa tai – krikščioniškas užsiėmimas!

Kai mes (aš ir Clausas, keli jį pažįsta) jau buvome „du broliukai kunigai“, sykį kartu pradėjome pastoraciją naujojoje parapijų sąjungoje. Nebuvo lengva sukurti naują struktūrą, bet – laimingas atvejis! – per pirmuosius tris mėnesius nereikėjo nieko laidoti. Buvo jau gruodžio mėnuo, kai mirė pirmas iš parapiejiečių; netrukus po jo dar vienas, ir dar vienas. Jie buvo vyrai, draugai – žaidimo kortomis mėgėjai. – Ir mums pasidarė aišku: vienas šaukia kitą, ir per Kalėdas vėl nori žaisti kartu kortomis – koks dangiškas užsiėmimas!

Nesenai atradau internetiniame laikraštyje tokį „nuotraukinį juoką“: tai buvo, kai popiežius Pranciškus aplankė popiežių emeritą Benediktą, ir šis – „kalbamojoje pūslėje“ – naujam popiežiui sakė: „Dabar ir tu atsistatydink – tada mes, trys popiežiai, galėsime žaisti kortomis!“ – Koks šventas šventenybių užsiėmimas!

Kalbos redaktorė Ona Daukšienė