Henrikas Vaitiekūnas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Daugeliui Lietuvos žmonių Henrikas Vaitiekūnas pažįstamas iš televizijos ekrano. Jį vadina televizijos žurnalistu. Kaip jis pats teigia, televizijai atidavė, o aš sakyčiau, paaukojo 30 metų. Tie žmonės teisūs, vadindami H. Vaitiekūną televizininku. Tačiau nemažai žmonių poną Henriką pažįsta ir kaip itin gabų spaudos atstovą. Juk jo žurnalistinio darbo biografija prasidėjo būtent spaudoje: „Komjaunimo tiesos“, „Valstiečių laikraščio“, provincijos laikraščių redakcijose. Ir tik po to jis, gavęs nemažą dozę laikraštininko nuodų, pasidavė televizijai. Man, spaudos atstovui, labai gaila, kad ten ponas Henrikas nuklydo. Jis galėjo labai sėkmingai ir toliau arti spaudos dirvonus, bet Vaitiekūnas nebūtų Vaitiekūnas, jei kaskart neišbandytų naujo amplua. Matyt, toks jau neramus kolegos gyvenimo būdas lėmė, kad net keturias specialybes – žurnalistiką, teisę, lietuvių kalbą ir literatūrą, bibliotekininkystę – studijavo. Bet tai ir neįkainojama patirtis žurnalistui. Kaip ir perskaitytos knygos, kuo platesnis realaus gyvenimo pažinimas.

Seniai pažįstu poną Henriką. Gal jam nepatiks, kad taip jį tituluoju. Švelnia ironija patrauks mane per dantį. Taip, toks jau Vaitiekūnas – jis ir šposininkas, ir kitokio sąmojo skleidėjas. Su juo niekada nenuobodu. Kartais oratoriniai jo gebėjimai gali išversti iš koto. Bet nereikia galvoti, kad H. Vaitiekūnas norėtų vesti šou laidas. Žiūrovai jį įsiminė esantį rimtų laidų (Labas rytas, Laisvės alėja, Laba diena, Lietuva ir daugelį kitų) vedėją. Būtent laidų, kurios įdomios, turi išliekamąją vertę, puoselėja prigimtines žmogaus vertybes. Gal per skambiais žodžiais apibūdinau pono Henriko vestas laidas. Galima ir paprastai: kiekviena jo laida (bent man) – tarsi kasdienio gyvenimo gaivaus šaltinio gurkšniai. Primena gimtinės šaltinio skonį. Ir žinau, ne man vienam, nes jo laidos nesumeluotos, gyvenimiškos, paprastos. Kaip ir jis pats paprastas gyvenime – šiltas, dėmesingas, įsiklausantis į kito nuomonę, punktualus, duoto žodžio besilaikantis bičiulis. Jam paprasta, nebaisu paskambinti ir paklausti: „Pone, Henrikai, kada susitinkame ir kur gersime kavą?..“

Esate klaipėdietis, kas Jus paskatino važiuoti į tolimąjį Vilnių studijuoti, dirbti žurnalistinį darbą?

Vilniuje atsiradau taip, kaip sostinėje atsirado 99 proc. vilniečių, kurie nėra vilniečiai, o atvažiavusieji. Kaip ten sako: Lietuvoje yra kaimiečiai ir vilniečiai. O vilniečiai tie, kurie yra iš kitur. Kito klausimo pusė – žurnalistika. Tai ilga istorija. Manau, kad ta žurnalistika turi būti užprogramuota žmoguje, kai gimsta. Tolimais jaunystės metais, pirmąkart neįstojęs į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos, turėjau grįžti į Klaipėdą. Tuomet man buvo tik aštuoniolika metų. Įsidarbinau Klaipėdos kojinių fabrike. Gal todėl, kad šis fabrikas buvo šalia mano namų. Dirbdamas tiekimo skyriuje važiavau į komandiruotes – Maskvą, kitus Rusijos miestus. Turėjau rūpintis, kad fabrikui nepritrūktų anglies, specifinių dalykų – antai kojinių mezgimo adatų. Tuomet, stovėdamas traukinyje iš Vilniaus į Maskvą, galvodavau, kad tarsi ir viskas gerai mano gyvenime. Bet mintyse norėjau į tokias komandiruotes važiuoti ne kaip fabriko, bet kaip laikraščio redakcijos atstovas. Kur kas įdomiau būtų. Vis labiau kirbėjo galvoje tokios mintys. Ir štai jau iš tų komandiruočių vieną kitą vaizdelį parsiveždavau, visa tai suguldydavau į popierių. 1967 m. pirmoji mano publikacija pasirodė tuometiniame laikraštyje Tarybinė Klaipėda. O kai pradedi rašyti, spausdintis, tuomet ir užvaldo viena mintis – žurnalistika. Nusprendžiau vėl studijuoti šią specialybę. Tėvai, kaip pirmąsyk, taip ir antrąkart labai nusiminė: pasakė, kad labai jau prasta mano pasirinkta specialybė, neteisinga, meluoti daug reikia. Tačiau jie netrukdė man rinktis gyvenimo kelią.

Tėvai buvo senų įsitikinimų?

Jie buvo tikri lietuviai. Kai susiruošiau į Vilnių, tėvai man pasiūlė sostinėje aplankyti tolimąjį mamos giminaitį – Lietuvos mokslų akademijos prezidentą Juozą Matulį. Matyt, manė, kad jei aplankysiu garsų giminaitį – lengviau įstosiu į žurnalistiką. Priėmė mane Mokslų akademijos prezidentas. Paklausė: „Tai kur, jaunuoli, stosi?“ Atsakiau, kad į žurnalistiką. „A, tai melagiu nori būti?“ – netikėtai iš garbaus žmogaus išsprūdo neįprasti tarybinei santvarkai žodžiai.

Taip ir pasakė?

Taip ir pasakė. Tai buvo gūdžiais tarybiniais laikais... Vis dėlto pasiryžau stoti į žurnalistiką. Bet pamatęs, koks į šią specialybę konkursas, supratau, kad galiu neįstoti. O jei neįstosiu – grėsė tarnyba sovietinėje kariuomenėje. Todėl ilgai nesvarstęs, kad būtų lengviau, tame pačiame universitete pasirinkau bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę. Įstojau. Tačiau ne bibliotekininkystė traukė. Pasimokęs dvejus metus šios specialybės grįžau į savo svajonę. Vėl ėmiau rašyti. Nuo tada savo ateitį susiejau tik su žurnalistika.

Jums gyvenimas atseikėjo labai daug gražių dalykų: neužmirštamą kūrybinį polėkį televizijoje, įsimintinas prasmingas akimirkas įvairių leidinių redakcijose. Kur labiausiai atsiskleidėte – televizijoje ar spaudoje?

Manau, trisdešimt metų, atiduotų televizijai, viską pasako. O spauda buvo savotiškas tramplinas, nuo kurio įšokau į televiziją. Iš principo nepamirškime, kas tuo metu buvo televizija. O ji, kaip mes dainuodavome, – geriausia televizija Lietuvoje, nes buvo vienintelė... Jeigu manęs klaustų, kas aš esu, atsakyčiau, kad – žurnalistas. O jeigu klaustų, koks žurnalistas, atsakyčiau – televizijos. Nors dabar jau nesu žurnalistas, dirbantis televizijoje, bet, manau, yra keletas institucijų, iš kurių gyvenime neišeinama. Tai – žurnalistika, saugumas, medicina. Antai daktaras, išėjęs į pensiją, ir lieka daktaru. Manau, ir aš likau žurnalistu.

Vis dėlto ne televizijoje savo žurnalistinį kelią pradėjote?

Spaudoje. Komjaunimo tiesos, Valstiečių laikraščio redakcijoje. Ypač įsiminė darbas kaimui skirtame laikraštyje. Kaip ten patekau? Buvo taip. Kartais užeidavau pas savo draugą (dabar jau amžinatilsį) poetą Algirdą Verbą, dirbusį šiame laikraštyje. Ten susipažinau su tuomečiu Mechanizacijos skyriaus vedėju Jonu Švoba (irgi jau amžinatilsį). Buvau rašęs į šį laikraštį. Matyt, palikau neblogą įspūdį. Todėl ir pakvietė mane dirbti į šio laikraščio redakciją. Žinoma, teko dirbti įvairiuose spaudos baruose. Ir Tarybinėje Klaipėdoje, ir Vakarinėse naujienose, ir kitur. O daug vėliau buvau ir Lietuvos radijo ir televizijos savaitraščio Kalba Vilnius vyriausiasis redaktorius. Bet jei kurio žmogaus paklaustų, iš kur pažįsta Vaitiekūną, niekas nesuabejotų, kad tai yra televizijos žmogus. Juk jai atidaviau net tris dešimtmečius. Bet, kaip įprasta Lietuvoje, niekas man ačiū nepasakė. Tyliai užvėriau televizijos duris.

Su kokiu leidinio redaktoriumi ar vadovu buvo lengviausia ir sunkiausia dirbti?

Tų vadovų mano gyvenime buvo nemažai. Su kiekvienu jų sieja tam tikri prisiminimai. Gerai pamenu darbą tame pačiame Valstiečių laikraštyje. Ten ne Jonas Švoba ar Algirdas Verba lėmė, kad dirbčiau šioje redakcijoje, o redaktoriaus pavaduotojas Juozas Oguzas (irgi jau amžinatilsį). Jis buvo ideologinis redakcijos darbuotojas. Žodžiu, viską lėmė redakcijoje. J. Oguzas, prieš priimdamas mane dirbti į Valstiečių laikraštį, pirmiausia paskambino į Komjaunimo tiesos redakciją, pasiteiravo apie mane. Gavo tokį atsakymą, kad jo mano naujasis šefas nesuprato. Pasikvietė mane į kabinetą ir sako: „Tu man paaiškink, ką reiškia toks atsakymas: „Geras vyras, bet reikia laikyti ant lenciūgo...“ Ir aš sakau, nežinau, ką reiškia? „Tai gal šnapsą geri?“ – ir žiūri redaktoriaus pavaduotojas man į akis. „Ne, – sakau, – negeriu šnapso.“ O jis man: „Jei negeri, tai nepriimsime.“ „Geriu, geriu“, – greitai sumečiau atsakymą, nors tuomet iš tikrųjų nevartojau alkoholio. Dar truputį J. Oguzas paegzaminavo mane, jauną žmogų, ir priėmė. Ir jeigu šiandien kas paklaustų, kas yra pirmasis žurnalistikos mokytojas, atsakyčiau, kad Juozas Oguzas.

Tačiau teko iš kolegų girdėti, kad Juozas Oguzas buvo savotiškas žurnalistikos mokytojas... Turėjo keistą įprotį perrašinėti visų korespondentų medžiagą. Gerai ar blogai parašytas. Sakėte, kad tas vadovas kartą ir savo kažkada rašytą straipsnį perrašė... Neatpažino savo rašinio... Kaip iš tikrųjų buvo?

Taip, jis perrašinėdavo visų Valstiečių laikraščio žurnalistų straipsnius. Tada dar ranka rašytus. Vieną kartą jam pakišome, atrodo, prieš penkerius metus jo paties rašytą straipsnį – perrašė ir šį...

Toks buvo žmogaus įprotis?

Na, buvo įsitikinęs, kad tik jis gali geriau parašyti. Žodžiu, visi rašo gerai, bet jis – geriausiai... Šiaip būtų sunku įrodyti, ko jis mane išmokė. Gal davė bendrą žurnalistikos supratimą. Gal tą nuojautą, kas yra žurnalistika. Beje, Valstiečių laikraščio redakcijoje buvo ir kitas labai svarbus žmogus – redaktorius Jurgis Karosas. Su juo irgi susijusi viena įdomi istorija. Pamenu komandiruotę į labai garsų Radviliškio Draugo kolūkį. Jam tada vadovavo socialistinio darbo didvyris Algirdas Malinauskas. Pravėriau kolūkio pirmininko duris, o jis, pamatęs, kad atvažiavo jaunas žurnalistas, kaip jis mėgdavo sakyti, pacanas, pasakė, jog neturi laiko su manimi kalbėti. Aš jam sakau: „Esu iš Valstiečių laikraščio. „Ne, ne, – jis man, – aš dabar su Mečislovu Gedvilu šnapsą geriu...“ Iš tikrųjų prie stalo sėdėjo, atrodo, tuo metu švietimo ministro pareigas ėjęs M. Gedvilas. Palikau juos. Susiradau keletą kolūkio mechanizatorių, melžėjų, kurie buvo nepatenkinti pirmininku. Kolūkiečiai išsakė man visus pirmininko griekus. Apie tai parašiau straipsnį.

Po savaitės buvo išspausdintas Valstiečių laikraštyje. Jau tą pačią dieną, tik pasirodžius straipsniui, prie redakcijos pastato sucypė juoda Volga. A. Malinauskas – tiesiai pas J. Karosą. Kolūkio pirmininkas iš karto redaktoriui: „Ką sau leidžiate!?“ Pasikvietė mane. Ėmė skaityti mano straipsnį, kuriame aprašyta vagystė, girtavimas, kiti kolūkio griekai. Redaktorius ir klausia Malinausko: „Ar buvo taip?“ A. Malinauskas prisipažino: „Buvo.“ Redaktorius jam tada ir drėbė: „Tai ko tu nori – eik iš mano kabineto!“ Tai buvo neapsakomai drąsus redaktoriaus poelgis. Juk iš savo kabineto išvarė socialistinio darbo didvyrį, vieną geriausių Lietuvos kolūkių vadovų. O kas svarbiausia – apgynė mane – visiškai žalią, neapsiplunksnavusį žurnalistą!

Beje, iš redaktorių, kurie man paliko neišdildomą įspūdį, paminėčiau ir Komjaunimo tiesos redaktorių Vilhelmą Chadzevičių (irgi amžinatilsį). Jis įskiepijo vieną tokią mintį, kurios pats gal nėra garsiai ištaręs, bet davė suprasti: aš esu redaktorius, tu esi medžiagos autorius, tad mes esame lygūs ir nuspręskime, kaip čia toliau darysime. V. Chadzevičius labai pasitikėjo žurnalistais. Televizijoje toks redaktorius buvo Anatolijus Beriozovas. Jis ėjo Lietuvos televizijos Panoramos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigas. Atrodo, spaudoje buvau šį tą įvaldęs, supratau, kas yra sakinys ir žodis, o pirmąsyk pravėręs televizijos redakcijos duris – nieko nežinojau. Iš karto mane A. Beriozovas išvarė į darbą – gatvę. Buvo daug sniego, o jis man sako: „Padaryk kažką, papasakok, kaip žmonės savaitgalį ilsisi.“ Išėjau į gatvę be televizijos kameros, tik su užrašų knygele, parkeriu kišenėje. Sužinojau, kiek slidžių parduota, dar kažko, pakalbinau studenčiokes iš M. K. Čiurlionio gatvėje esančio bendrabučio, parašiau puslapėlio apimties žinutę. A. Beriozovas man sako: „Kuo informaciją dengsim?“ Nesupratau, ką reiškia dengsim... Tuomet jis man paaiškino: „Ką vaizde rodysim?“ Atsakiau – nežinau. Tuo pokalbis ir baigėsi. Žiūriu vakare televiziją – 18 val. per žinių laidą diktorius už kadro skaito mano tekstą, iliustruotą gražiomis nuotraukomis, kuriose matosi slidininkai, kiti žavūs žiemos vaizdai. Tokia buvo pradžia televizijoje.

Beje, apie kitus savo redakcijos šefus nelabai ką galėčiau pasakyti. Esu televizijoje turėjęs tokių vadovų, su kuriais dirbau dešimt metų ir kurie nėra matę nė vieno mano reportažo. Tikriausiai iš viso nežiūrėjo televizijos... Galvojau, kaip tai gali būti. Bet redakcijoje mane ramindavo: „Jei kas bus blogai, informuos...“

Jau daugelį metų žaviuosi Jūsų publicistiniais rašiniais – turite savitą stilių, platų akiratį, meistriškai valdote žodį. Jūsų publicistiką, kad ir neparašytumėte savo vardo ir pavardės, nesunkiai atpažinčiau, pasakyčiau, kad rašo Vaitiekūnas. Yra nemažai ir kitų plunksnos brolių ir seserų, kuriuos vertiname už savitą stilių. Bet jie jau nueina ar nuėjo nuo žurnalistikos arenos. Kodėl nūnai stingame įtaigaus publicistinio žodžio? Kitaip tariant, kodėl primiršti apybraižos, esė ir kiti žurnalistikos žanrai?

Ilgas klausimas ir labai trumpas atsakymas – nereikia. Žinoma, ne skaitytojui, o redaktoriams. Jeigu jūs šiandien pabandysite atnešti redakcijai rašinį apie tai, kad viename ar kitame rajone atidarė naują polikliniką ir kad joje dirba visiškai neblogi gydytojai – būsite išgrūstas pro duris...

Redaktoriams reikia kitokios informacijos: kad poliklinikos kampas būtų įskilęs, per sienas varvėtų lietus, daktaras imtų kyšius ir būtų šarlatanas. Tik tokį rašinį publikuos. Dėl savo stiliaus. Nežinau. Žmonės sako, kad galima atpažinti Vaitiekūno stilių. Į vieną tinklaraštį, sutaręs su jo redaktoriumi (jo pavardė gerai žinoma Lietuvoje), pusantrų metų pasirašinėjau straipsnius moteriška pavarde. Prie kiekvieno mano straipsnio buvo dedama iš užsienio spaudos paimta gražios moters nuotrauka... Net pusantrų metų pasirašinėjau moterišku slapyvardžiu, kol straipsnių komentaruose pasipylė įtarimai – labai panašu, kad čia Vaitiekūnas rašo... Buvau demaskuotas. Beje, mano straipsniai su moteriška pavarde buvo skaitomi.

Jei kalbėtume plačiau apie stilių – vėl tenka prisiminti Juozą Matulį. Kai savaitraštį Gimtasis kraštas buvo nuspręsta išleisti su priedu anglų kalba, jame buvo įdėtas mano interviu su J. Matuliu. Aišku, parašiau lietuviškai, interviu buvo išverstas į anglų kalbą. Matyt, tiksliai išvertė, nes Lietuvos mokslų akademijos prezidentas, perskaitęs publikaciją, pagyrė: „O, su stiliumi parašyta, o tai kiti atneša rašinius be stiliaus!“ Ir dabar pagalvoju – koks jis buvo teisus. Juk tai, ką šiandien skaitome interneto portaluose, rašiniai be stiliaus. Aš, ko gero, atpažinčiau, kur rašo Rimvydas Valatka. Ką dar? Bijau, bet nerandu antros pavardės. Viskas kitur vienoda.

Dabar, dėstydamas studentams, pasakau tokį dalyką: pažįstu labai daug televizijos žurnalistų (ir ne tik televizijos), kurie rengia reportažus – juose viskas teisinga: yra pradžia, kulminacija ir pabaiga. Ir žodžiai teisingi, lietuviški. Bet be galo tai neįdomu, nes padaryta be stiliaus. Darbas – fabrikinis, konvejerinis, o ne autorinis. Šiandien tos autorystės trūksta. Kartais studentai paklausia: „Tai ko jūs norite mus išmokyti?“ Atsakau, kad rašyti jūsų neišmokysiu, bet gyvenkite, kalbėkite, darykite taip, kad būtų įdomu jūsų pašnekovui. Ir kai su ta intencija rašau straipsnį ne sau, o kažkam, ir noriu, kad jam būtų įdomu, tai ir pavyksta. Yra šiandien tokių redaktorių, kurie įsižeidžia, kai paklausiu, kam skirta tavo televizijos laida, tavo straipsnis? Kas yra jo adresatas? Jie man atsako: visi... Visi – tai yra niekas. Tu turi žinoti, su kuo kalbi. Vienaip kalbėti su ministru ir visiškai kitaip su benamiu prie geležinkelio stoties. Bet abiem atvejais turi išlikti tuo pačiu žmogumi.

Antai vieną dieną turėjau paskaitą labai keistai auditorijai – buvo susirinkę visos šalies chorvedžiai. Paskaitos tema: bendravimas, oratorystė, kaip reikia kalbėti, pažinti pašnekovą. Turėjau išaiškinti, kas tai yra. Atrodo, išaiškinau sėkmingai, nes pasakiau, kad oratorystės menas yra tas pats, kas muzikinė klausa. Susirinkusiųjų paklausiau: „Jūs susitinkate su žmonėmis, kurie turi klausą ir kurie jos neturi?“ Taigi taip yra: Dievo duota arba neduota. Tą stilių, kurį turiu (gal dabar neturiu?), bet turėjau – vis dėlto drėbtelėjo Dievas ir dar truputėlį mano tėvai, kurie leido, bet kartu iš manęs, penkiamečio, atiminėjo knygas, kad per anksti nepradėčiau skaityti. Tuomet pasislėpęs skaitydavau laikraščius, kad ir nesuprasdamas, kas juose rašoma.

Ta proga jauniems tėveliams, auginantiems mažus vaikus, noriu pasakyti štai ką: turiu du anūkus – vienas skaito knygas, kitas – ne. Ir kuris skaito – visiškai kitoks jo mąstymas, protas. Ne prastesnis anūkas, kuris ir neskaito knygų. Bet šioje sferoje, kurioje reikia rašyti, tiktai knyga duoda tai, ką turi duoti. Žurnalistikoje labai svarbus dalykas – ar su knyga užaugai, ar be jos.

1991 m. Lietuvos radijo ir televizijos Kauno redakcijoje iš kairės – Juras Jankevičius, Monika Domarkaitė, Andrius Rožickas ir Henrikas Vaitiekūnas

Kai 1991 m. Lietuvos televiziją ir radiją užgrobė sovietų kariškiai, Jūs su kolegomis, atrodo, jau po poros valandų prabilote į tautą iš neužgrobtos prie Kauno esančios Sitkūnų radijo ir televizijos stoties. Norėčiau, kad plačiau prisimintumėte anas neramias Lietuvai dienas. Apskritai, kas tuo metu vyko televizijoje?

Tai – labai jautri tema. Perversmas įvyko 1991-ųjų sausio 12-osios naktį. Tą dieną dirbau televizijoje. Bet buvau išvarytas pailsėti. Ir tos dienos vakare mane anksti pakirto miegas. Gal nuo nuovargio? Ryte atsibundu ir per radiją girdžiu – kalba Juozas Jermalavičius. Iš karto nesupratau, kas darosi... Aš pramiegojau perversmą! Čia pat kilo klausimas: kodėl man iš televizijos neskambino, nekvietė? Pasirodo, kad niekas netrikdytų mano miego, žmona buvo išjungusi laidinį telefoną... Tuomet dar mobiliųjų nebuvo. Žmonai papriekaištavau: „Ar tu supranti, ką padarei? Visi kovojo, o aš esu išdavikas. Manęs su kolegomis nėra, dabar visi mano, kad aš su Jermalavičiumi susidėjęs, su juo tanke sėdžiu...“

Baisiausiai išsigandęs, o šalta buvo, apie 20 laipsnių, sėdu į tėvo palikimą – seną, vos užsikuriantį žiguliuką ir važiuoju televizijos link. O ten, žiūriu, stovi kareiviai. Greitai įsitikinu, kad čia manęs pernelyg niekas neieško. Tokių kaip aš, televizininkų, buvo daug atvažiavusių prie Lietuvos radijo ir televizijos būstinės. Susirinkome prie bažnyčios, aptarėme situaciją. Taip jau atsitiko, kad kitą dieną išvažiavau dirbti į Kauną. Kaip atsimenu, nelabai kas norėjo važiuoti į laikinąją sostinę, televiziją. Aš pirmas pasisiūliau. Ir kai Kaune darbavausi jau savaitę ar dvi, atsirado draugų (nenoriu minėti pavardžių, jie ir šiandien darbuojasi žurnalistikoje), ėmusių man priekaištauti: „Vaitiekūnas uzurpavo Kauno televiziją, mūsų ten neįleidžia...“ Tačiau jie kažkodėl tą naktį bijojo važiuoti į Kauną, į neužimtą Sitkūnų stotį, tęsti televizijos darbą.

Tik Kauno redakcijos darbuotojų dėka nenutrūko Lietuvos televizijos transliacija. Tai padarė Modestas Patašius, Vidas Mačiulis, Stasys Yla, kiti kauniečiai. Jie jau buvo atidirbę tris paras, kai aš, pirmasis vilnietis, ten atsiradau. Ir tas mano išvažiavimas truko trejus metus. Ėjau Lietuvos radijo ir televizijos Kauno redakcijos direktoriaus pavaduotojo, vėliau – direktoriaus pareigas. Po to vilniečiai kolegos susigrąžino atgal į Vilnių, pasakę, kad nėra ko man sėdėti Kaune...

Dabar gal prie linksmesnių dalykų. Esu girdėjęs, kad Jus televizijos ekrane ne viena daili panelė ar moteris buvo nužiūrėjusi. Tikriausiai Jums, itin populiariam laidų vedėjui, ne taip paprasta buvo eiti į parduotuvę, koncertą, paprasčiausiai – pasivaikščioti?

Labai mėgau pačią pigiausią kepeninę dešrą. Ypač ją pirkdavau, dirbdamas ir gyvendamas Kaune. Kolegės panelės ir klausdavo: „Tai šuniukui perkate?“ „Taip, taip, šuniukui“, – atsakydavau, nors neturėjau nei šuniuko, nei kačiuko... Tai toks ir buvo panelių dėmesys. O šiaip – kadangi nesu nei išvaizdus, nei ypač vyriškas, tekdavo kovoti dėl moterų dėmesio. Pasitelkus stipriausią savo raumenį – liežuvį... Kolektyve buvo gražių vyrų, todėl mergaičių dėmesys būdavo nukreiptas į juos. Prisišliejęs prie tų gražuolių mergaičių ir vyrų užsidegdavau ir aš cigaretę. Sakau: „Parūkysiu su jumis.“ Kol surūkydavau cigaretę, žiūrėk, tie gražuoliai mergaitėms ir atsibosdavo... Jos atsisukdavo ir žiūrėdavo, ar dar kas nors šalia yra. Tuomet joms Vaitiekūnas žurnalistinių makaronų prikabindavo...

Žinoma, iki šiol turiu silpnybę labai gražioms moterims. Ilgą laiką buvo problema Vaitiekūnienei įrodyti, kad nieko su jomis nevyksta. Antai esu pasakojęs ne viename žurnale ir laikraštyje tokią istoriją: sėdžiu lauko kavinėje su jauna, gražia studente. Pro šalį eina ponia, pasisveikina. Po valandos ta ponia sugrįžta, šnekteli su manimi. Tada studentė ir paklausė: „Kas čia tokia?“ Atsakiau, kad tai mano žmona. Studentė sutriko: „Oi, oi, kaip čia dabar?“ Studenčiokei ir sakau: „Mes čia geriame kavą, ne lovoje gulime... Kas čia tokio blogo?“

Be abejo, pirmieji dešimt metų Vaitiekūnienei buvo nelengvi. Vėliau apsiprato. Žmona dabar prisimena: „Kai tu tada lakstydavai (darbas toks būdavo – ryte išeini – vėlų vakarą grįžti, o kartais ir visai savaitei išvažiuodavau), vieno būrėjo klausdavau, kada nustos mano vyras lakstyti.“ Būrėjas atsakydavo žmonai, kad, kai ateis laikas, vyras nustos lakstyti. Toks laikas ir atėjo. Dabar ji man net kartais pasako: „Gal tu kur nors eik iš namų?“ Aš dabar ištisai sėdžiu namuose. Beje, gražios moterys rašančiam žmogui visada kažką duoda – jos kaip mūzos su sparniukais...

Tačiau teko girdėti, kad ne viena dailioji lytis Jus buvo įsimylėjusi. Gal nežinote ar nenorite prisipažinti?

Buvo visokių momentų. Bet aš, kaip doras vyras, visada pasakydavau, kad vestuvių nebus... Iš anksto informuodavau, o visa kita – prašom... Todėl grėsmių neiškildavo.

Na, jei neiškildavo grėsmių, sugrįžkime prie Jums amžinos televizijos temos. Kaip tiesiai šviesiai apibūdintumėte dabartinės televizijos padėtį?

Komentaras apie dabartinę televiziją – yra vienas. Šiandien joje nenorėčiau dirbti. Ne todėl, kad ji bloga, kad joje dirbtų nevykę žurnalistai. Jie – visiškai normalūs žmonės. Tačiau šiandien yra kita paklausa. Anais, blogais, kruvinais, niekam nepatinkančiais laikais vis tiek televizija norėjo parodyti kažką gero, kažko pamokyti. Šiandien televizijai reikia, kad ir kaip būtų keista, kažko bjauraus ir blogo. Kartais su studentais bandome išsiaiškinti, kodėl. Priežastis labai paprasta: didžiulė masė žmonių Lietuvoje gyvena blogai. Be pinigų, be vilties. Ir jiems vienintelė viltis pamatyti, kad dar yra už juos blogiau gyvenančių. Kai jie pasižiūri laidų, kuriose pjaunamasi, mušamasi, rėkiama, pasako, kad mes dar visai neblogai gyvename. Ir tai jiems suteikia vilties... Žodžiu, kuo labiau kaimynas muša savo žmoną, tuo labiau man žmona sako, koks aš jai geras, jos nemušu... Šiaip tai jai neateitų į galvą, bet ji mato kitą – tik blogą pavyzdį. Šiandien tokia televizinė situacija.

Dabar dažnai pagalvoju: ar yra tokia televizijos laida, kurioje norėčiau dirbti. Nėra. Garsiai tai ne vienam pasakiau. Prisimenu Lietuvos televizijos direktoriaus Rimvydo Paleckio žodžius: „Tai siūlyk, atnešk, žiūrėsim“... Yra televizijoje ir kitko, ko nesuprantu. Pasižiūrėjęs kai kurias laidas, apie jas nuomonės teiraujuosi savo trečioko ir aštuntoko anūkų: ar žiūrite tą laidą? Jie – nežiūri. Klausiu studentų. Jie jos negirdėję. Klausiu žmonos. Ji sako, kad tikrai tos laidos nežiūrės. Tada klausiu senesnių už save žmonių, kurių dar vienas kitas yra, ar jie matę tą laidą? Jie irgi nenori jos žiūrėti. Tai kam tada ta televizija? Niekas nežiūri tos laidos, bet štai lietuviškas paradoksas: pradėk apie tai kalbėti – visi sako tai matę... Kurį laiką buvo madinga sakyti: aš nežiūriu televizoriaus. Na, televizorius nėra toks nusikaltėlis. Tikrai yra ką jame žiūrėti. Bet man šiandien televizijos nereikia nei kaip žiūrovui, nei kaip darbuotojui.

Po tokio Jūsų atsakymo norisi paklausti: jei galėtumėte pradėti gyvenimą iš naujo, tikriausiai nesirinktumėte žurnalistikos?

Nepradėčiau rūkyti... Kitko nekeisčiau...

Ar norėtumėte, kad bent vienas Jūsų anūkas, bent tas, kuris skaito knygas, imtųsi žurnalistikos?

Tokio blogio nelinkėčiau... Taip pat ir draugams, ir bičiuliams, ir mylimosioms. O jei galėčiau pradėti gyvenimą iš naujo – likčiau kaip musė... Žurnalistika nėra mokslas, menas. Tai yra gyvenimo būdas. Jis man tinka ir patinka.

Kalbino Česlovas Skaržinskas