Nors mano vaikystėje per šv. Kalėdas nei namuose, nei mokyklose niekas prakartėlių nestatydavo, bet bažnyčiose, man atrodo, niekada nebuvo nutrūkusi įspūdingų prakartėlės sustingusių scenų tradicija. Kone kiekvienoje bažnyčioje abstulbindavo nepakartojamos, unikalios, pasakiškos instaliacijos, su šviečiančiom žvaigždėm, gyvo vandens kaskadom, tikrom samanom ir palmėm, judančiom avytėm su piemenėliais, nusilenkiančiais trimis karaliais ir t.t. Jau studijų laikais su draugais mėgdavom po Kalėdų apeiti pagrindines miesto bažnyčias ir pasigrožėti nepakartojamu prakartėlių grožiu. Dabar ši tradicija vis labiau įeina ir į mūsų namus, kiemus, mokyklas, gatves – vis arčiau mūsų kasdienybės, vis labiau į mūsų tarpą, kaskart žadindama giliausius jausmus, kviesdama pastebėti mūsų tarpe esantį mažumą ir trapumą ir nepamiršti giliosios Kalėdų prasmės.

Vilniaus rajono Riešės gimnazijoje pamačiau net 58 skirtingiausias prakartėles, kurios atvyko iš 20-ies Vilniaus ir Vilniaus rajono mokyklų. Tikybos mokytoja Agnė Pujanauskienė jau šeštus metus organizuoja prakartėlių konkursą „Pats gaminu prakartėlę“, ir kasmet jis vis daugiau sutraukia mokyklų ir vaikų, norinčių dalyvauti.

Gimnazijos fojė visi norintys gali apžiūrėti prakartėles, paliesti figūrėles rankomis, išnagrinėti, kaip ten viskas sukurta, sukonstruota, o čia pat, sukritus ant minkštų krėslų, gali pasigrožėti ir pasvajoti. Na, ir kūrybiški vaikai – iš ko gi tik nesugalvoja prakartėles sukonstruoti: ir iš lego, ir iš plastelino, modelino, popieriaus, iš medžiagėlių, iš porolono, tešlos, numezga iš siūlų ir t.t. Tiek idėjų gali pasisemti – prakartėlė tikrai neišsemiamas kūrybiškumo šaltinis.

magnificat vaikams logo