Noriu kalbėti apie neprarasto laiko akimirkas. Tai nieko bendro neturi su Marcelio Prousto romanų Prarasto laiko beieškant ciklu. Tai kasdienybės laiko – ilgo greito eskalatoriaus – gedimai. Gedimai? Tas laikas toks, kaip anekdote apie indėną, susimokėjusį taksistui už atvežimą į nurodytą vietą, bet negalintį išlipti iš automobilio: mat taip greitai važiuojant jo siela atsilikusi, tad reikia palaukti, kol dabar pasivys.

Man atrodo, kad esu tokiame pat laike, kuriame išlaukiu ir išgyvenu tą vidinį, nepaprastai tylų, gelmėse įsukantį susitikimą su savimi. Kai namuose visiškai tylu ir vaikščiodama girdžiu savo žingsnius, o virtuvėje tiesiai į ausį staiga, atrodo, per garsiai sutrata šaldytuvas. Sustoju prie lango ir laukiu. Delnais remiuosi į palangę. Stebiu pareinančius –išeinančius daugiabučių gyventojus, – jie eina kaip minutės. Nuplaukiančius debesis – kaip valandas. Galvoju apie laukimą: laukiu, ir vakar čia lygiai taip pat stovėjau ir laukiau; kai važiavau į darbą, laukiau stotelėje, laukiau parduotuvės eilėje prie kasos, o prieš pusantrų metų visą savaitę laukiau mylimo žmogaus, kol sugrįš; pavasariais laukiu, kol sugrįš gandrai; kadangi per miestą jie nesugrįžta, parašau seneliui laišką į kaimą: ar sugrįžo?.. Ir tą akimirką atrodo, kad visas gyvenimas yra vien laukimas. Pagaliau visa šventa istorija yra apie laukimą; atrodytų, kad žmonės pašaukti laukti. Laukė pranašai, atėjo Jėzus, paskui išėjo, ir mes vėl likome laukti kito Jo atėjimo.

Bet į kiemą įsuka geltonas mokyklinis autobusėlis ir mano laukimas trumpam sustoja. Leidžiuosi į pirmąjį aukštą pasitikti. Kieme asistentas, jau iškėlęs iš autobusėlio, vežimėliu atveža devynmetį berniuką. Jis nevaikšto. Cerebrinis paralyžius. Šis raidos sutrikimas įsiveržia į mažo žmogaus vystymąsi nėštumo, gimdymo arba pirmųjų po gimimo mėnesių metu ir dėl įvairių priežasčių pakenkia smegenų dalį, atsakingą už organizmo judesius. Todėl smegenys pradeda siųsti klaidingus signalus raumenims, dėl ko šie būna labai įtempti arba suglebę. Tuoj pusmetis, kai šis berniukas ir jo cerebrinis paralyžius vežimėlyje gyvena mano namuose. Tėvas numiręs, o mamą per priklausomybes ir paskui jas besivelkančias kvailas pasekmes išvežė į Panevėžio moterų kalėjimą. Mokykloje kažkurį rytą eidama į klasę vesti pamokos, sutikau gretimos antrokų klasės auklėtoją: pasiguodė, kad nežino, kaip tam berniukui padėti, taip staiga nutikus. Nebuvo sunku pasiūlyti, tiesiog širdis ir galva jau ne sykį apie tai buvo pagalvojusios: galiu priimti, kol mama išeis į laisvę.

Taip jis ir apsigyveno mano namuose. Dabar kiekvieną dieną tarp keturių ir penkių sustingstu prie lango. Į butą įstūmusi vežimėlį padedu nusirengti, kepu blynus pavakariams ar šiaip ką, klausausi linksmų ar liūdnų istorijų iš jo gyvenimo mokykloje: kažkas prajuokina arba suerzina, o gomuryje sukruta virpulėlis ir nuslysta žemyn, – taip to vaiko gyvenimas kasdien vis giliau įsismelkia į manąjį ir tampa svarbus, užima vis daugiau vietos. Dėl ribotų jo galimybių judėti esu jam reikalingesnė, dažnai turiu būti arti, liesti, kelti, aprengti nejudančias kojas – tas nuolatinis sąlytis suaugina, susaisto.Vis mažiau galiu ir noriu išeiti iš namų, vis rečiau suskamba telefono skambutis, per šį nejudantį berniuką pati sustoju ir vis labiau atrandu laukimo prasmę ir savastį.

Ir vis labiau stebiuosi, kaip tai, kas silpna, kas yra negalia, pabudina mano švelnumo ir meilės galias.