Apžvelgiant 2016-uosius, netikėtumų metus, iš globalios katalikiškos perspektyvos, dėmesio centre – Bažnyčios vaidmuo „Brexit“ ir Kolumbijos taikos referendumo atveju, plintantis krikščionių persekiojimas ir besitęsiantis klero lytinių nusikaltimų skandalas.

2016 metai visame pasaulyje, taip pat ir Katalikų Bažnyčioje, buvo kupini sukrėtimų, tam tikra prasme – šie metai buvo stulbinami. Žvelgiant iš katalikų perspektyvos į tokius įvykius kaip „Brexit“ referendumas Jungtinėje Karalystėje, Trumpo ir Clinton rinkimai JAV, šešios popiežiaus Pranciškaus užsienio kelionės bei plačių diskusijų sukėlęs jo dokumentas apie šeimos sielovadą „Amoris Laetitia“, naujų kankinių skaičiaus išaugimas įvairiose pasaulio vietose, nuostabą keliantis visur juntamas tikėjimo atgimimas, galime teigti, kad pastarieji 12 mėnesių atnešė tiek „siužeto posūkių“ ir netikėtų istorijos vingių, kad jie toli gražu pranoksta geriausią nuotykių romaną. Be to, visa tai įvyko išties.

„Crux“ apžvalgininkė Inés San Martín žvelgia į 2016 metus pro katalikiškus akinius. Tad kokie besibaigiantys metai buvo Katalikų Bažnyčiai pasaulyje? Rytoj kviečiame skaityti jos apžvalgą, pristatančią popiežiaus Pranciškaus, šiais metais atšventusio savo 80-ąjį gimtadienį, metus.

Be galo sudėtingas uždavinys atrinkti 2016 metais pasaulio scenoje vykusias istorijas, kurios katalikams buvo svarbiausios, – labiausiai todėl, kad pretendenčių eilė – begalinė.

Pavyzdžiui, tęsiasi karai ir žiebiasi nauji konfliktai Sirijoje, Irake, Centrinėje Afrikos Respublikoje, Pietų Sudane, Nigerijoje ir Jemene, kur, Jungtinių Tautų duomenimis, šešiems milijonams vaikų gresia bado mirtis. Karo žiedas smaugia ir Kolumbijos taikos procesus, kurie galėtų užbaigti pusšimtį metų trukusią nesantaiką.

Vis dėlto yra įvykę keletas svarbių postūmių, kurie, istorijai atsigręžiant atgal į 2016 metus, bus prisimenami arba bent turėtų būti prisimenami kaip lūžio momentai.

 

„Brexit“ ir taikos susitarimo atmetimas Kolumbijoje

Tikriausiai pirmasis tikras 2016 metų politinis sukrėtimas buvo Jungtinės Karalystės birželio referendumas, kuriuo pritarta išstojimui iš Europos Sąjungos. Jis buvo suprastas kaip Europos katalikų pralaimėjimas, – juk pastarieji ilgą laiką veikė dėl kontinento vienybės.

Pagalvokime, pavyzdžiui, apie vokiečių politiką Robertą Schumaną, vieną iš ES steigėjų, kuriam pradėtas kanonizacijos procesas.

EPA nuotrauka

Likus mėnesiui iki balsavimo, popiežius Pranciškus nusprendė pasitraukti iš debatų, pabrėždamas būtinybę atsižvelgti į kiekvienos tautos „suverenitetą“. Tačiau matant, kaip stipriai jis akcentavo, jog visuomenėms svarbu statyti tiltus, o Europai svetingai priimti migrantus, balsavimą, kurį ne mažiau kurstė ir nenoras priimti į Europą iš Afrikos ir Artimųjų Rytų atvykstančių pabėgėlių, ne vienas Vatikane suprato kaip nesėkmę.

Birželio pabaigoje, grįždamas iš Romos po savo viešnagės Armėnijoje, jau referendumui pasibaigus, Pranciškus kalbėjo apie „nesklandumus didžiosios sąjungos funkcionavime“ ir kvietė suteikti „daugiau nepriklausomybės bei laisvės kiekvienai ES šaliai“.

„Sugalvokite kitokią sąjungos formą, būkite kūrybingi“, – sakė jis žurnalistams, atmesdamas galimybę ją visiškai išardyti. ES krizė, anot Pranciškaus, nereiškia „kad mes galime išmesti kūdikį kartu su nešvariu vandeniu“.

Po kiek laiko, dar nenudžiūvus rašalui nuo skyrybų tarp JK ir ES raštų, Pranciškus publikavo vaizdo įrašą, kuriame perspėja, kad Europa šiandien atrodo statanti „politinio ir ekonominio savanaudiškumo sienas, nepaisydama pagarbos kiekvieno asmens gyvybei ir orumui“.

Neminėdamas „Brexit“, popiežius pasakė, kad Europos vienybės dvasia šiandien „reikalinga labiau nei bet kada anksčiau“.

Kalbėdamas apie kontinento ateitį, tuo metu, kai tokios šalys kaip Vokietija ir Prancūzija baiminosi dėl galimo domino efekto po JK sprendimo, Pranciškus sakė, kad tam, kad Europa taptų „tautų šeima“, reikia „vėl iškelti į centrą“ žmogaus asmenį.

„Tai turėtų būti atviras ir svetingas kontinentas, nuolat kuriantis bendro darbo būdus, kurie apimtų ne vien ekonomiką, bet ir socialinę bei kultūrinę plotmę“, – sakė jis.

Ne vienas katalikų hierarchas griebė jautį už ragų ir „Brexit“ temą aptarė tiesiogiai.

Vestminsterio arkivyskupas (JK) kardinolas Vincentas Nicholsas pasisakė iškart po balsavimo, atsiliepdamas į daugybę ksenofobinės pakraipos incidentų šalyje.

„Rasizmo, nepakantos kitiems įsiplieskimas yra dalykas, kurio mes privalome netoleruoti, – teigė jis. –Turime pasakyti, jog tai paprasčiausiai nepriimtina humaniškoje visuomenėje ir nepakanta niekada negali būti žadinama ar skatinama.“

Kardinolas taip pat sakė, kad „kiekvienas lyderis privalo apmąstyti mūsų nesugebėjimą išgirsti bei suteikti balsą tiems, kurie jaučiasi bebalsiai“, pridurdamas, kad „mūsų tikslas privalo būti mūsų bendras gėris, visų gėris – neišskiriant nei vieno“.

Europos Bendrijos Vyskupų konferencijų komisijos pirmininkas, kardinolas Reinhardas Marxas rezultatą įvertino kaip „apgailėtiną“. Pabrėždamas, kad ES buvo „bendruomeniškumo ir solidarumo projektas“, vokiečių kardinolas sakė, kad „sąmoningas nario pasitraukimas yra skausmingas, ir visi jaučia to pasekmes“.

„Kai kuriose šalyse augantis nacionalizmas negali vėl tapti pretekstu ideologiniams apribojimams, priešiškumui ir nesantaikai. Kaip Bažnyčia, mes įsipareigosime tam visomis jėgomis“, – sakė jis.

Žvelgiant iš tolo, spalio referendumas Kolumbijoje dėl taikos susitarimo, kurį pasirašė prezidentas Juanas Manuelis Santosas ir Revoliucinės armijos pajėgos (FARC) galėtų atrodyti visiškai nereikšmingas. Tačiau jis būtų galėjęs nutraukti šešis dešimtmečius trukusį karą, pareikalavusį 220,000 gyvybių.

Tarp kitų aukų yra ir du katalikų vyskupai, 85 kunigai, aštuoni vienuoliai ir vienuolės bei du seminaristai, – visi jie buvo nužudyti pradedant 1984-aisiais. Daugybę metų Kolumbija buvo laikoma pavojingiausia pasaulio šalimi kunigams.

Katalikų Bažnyčia Kolumbijoje suvaidino svarbų vaidmenį atkuriant pasitikėjimą tarp buvusių priešų, tačiau kai buvo pranešta apie taikos susitarimą, jis buvo sutiktas atsargiai. Kaip Tunkos arkivyskupas Luisas Augusto Castro vienąkart pasakė: „Vienas dalykas yra sustabdyti karą... o visai kas kita – atkurti taiką.“

Taip pat ir Pranciškus buvo esmingai svarbus žaidėjas šiame taikos susitarime ir toliau dirbo prie jo, net kai tauta balsuodama spalį pasakė „ne“ pirminiam susitarimui.

Kampanija, rėmusi taikos susitarimo atmetimą, turėjo keletą svarbių elementų, tačiau Santoso opozicijai vadovavo buvęs Kolumbijos prezidentas Alvaro Uribe. Tarsi įteikdamas ankstyvą Kalėdų dovaną šaliai, kuri godžiai laukia pranešimų apie galimą popiežiaus vizitą 2017-aisiais, Pranciškus sugebėjo abu priešininkus pasikviesti pokalbiui pas save. Gruodžio 16 d. įvyko 25 minučių susitikimas.

 

Smurtas prieš krikščionis

Nors ši tema tapo aktuali kur kas anksčiau ir, be abejonės, tokia išliks dar kurį laiką, keletą smurto prieš krikščionis atvejų privalu prisiminti.

Pradedant pastarojo meto įvykiu, kai gruodžio 11 d. per sekmadienio Mišias sprogimas koplyčioje netoli pagrindinės Egipto koptų krikščionių katedros užmušė 25 žmones ir sužeidė kitus 49, vienoje iš mirtiniausių pastarojo meto atakų, nukreiptų prieš religinę mažumą.

Artimuosiuose Rytuose, ypač Sirijoje ir Irake, mirties statistika yra kur kas aukštesnė ir virtualiai neįmanoma jos užfiksuoti. Tačiau kai kurios vyriausybės, tarp kurių ir JAV, pripažino, kad „Islamo valstybė“ (ISIS) vykdo genocidą prieš krikščionis ir kitas mažumas, tokias kaip jazidai.

Islamistai išniekino bažnyčią Lahore

Nors tai ir nesukėlė jokių staigių pokyčių JAV užsienio politikoje, nė per nago juodymą nepajudino pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų priėmimo, toks fenomeno įvardinimas vis tiek yra svarbus, nes tiek vidaus, tiek tarptautiniai įstatymai reikalauja, kad genocido veiksmai būtų tiriami, o už juos atsakingi asmenys įvardijami bei teisiami.

Smurtas religiniu pagrindu yra kasdienybė ne vienoje Afrikos valstybėje.

Rugpjūtį naujasis Nigerijos Boko Haram grupuotės vadovas prisiekė išžudyti visus krikščionis šalyje. Grupė islamo ekstremistų nužudė tūkstančius krikščionių ir musulmonų, įvykdė begalę išpuolių krikščionių bažnyčiose, mečetėse ir net miesto turgavietėse. Paskutinė ataka, gruodžio 11 d. buvo įvykdyta pasitelkus dvi savižudes mergytes – 7 ir 8 metų, kurios kartu su savo gyvybėmis nusinešė dar dviejų asmenų ir sužeidė 17.

Situaciją sunkina dar ir tai, kad grupuotė, anksčiau apsiribojusi vien Nigerija, plečia savo veiklą į kaimynines šalis tokias kaip Nigeris ir Čadas.

Nors mažiau matomų, tačiau pasitaikė keletas antikrikščioniško nusiteikimo atvejų Indijoje, kur gynėjų grupės užfiksavo per dieną vidutiniškai po vieną fizinio smurto protrūkį prieš krikščionis pastarąjį dešimtmetį.

2016 metų pabaigoje krikščionių labdaringos organizacijos paskelbė apie premjero Narendra Modi priekabiavimą.

2008-aisiais rytų Indijos Kandhamal regionas tapo barbariškiausio 21 amžiaus pradžios antikirkščioniško išpuolio liudytoju: ištisas dienas trukusi smurto orgija po savęs paliko daugiau nei 100 skurdžiai gyvenusių ir daugiausiai beraščių krikščionių lavonų, o daugiau nei 50 tūkstančių jų pabėgo slėptis į gretimus miškus.

Nieko nekeičia faktas, kad išpuoliai prieš krikščionis pasireiškia ne tik tose šalyse, kur jie sudaro visišką mažumą ar neaiškią daugumą.

Liepos mėnesį garbaus amžiaus kunigas Jacques Hamelis šiaurinėje Prancūzijoje buvo nužudytas aukodamas Mišias, po to, kai 40 minučių buvo laikomas įkaitu kartu su keletu kitų, tarp kurių ir dvi vienuolės.

Hamelis nėra vienintelis kunigas, brutaliai nužudytas šiais metais. Mažiausiai penki kiti prarado savo gyvybes smurtinėmis aplinkybėmis, o apie kunigą Tomą Uzhunnalilį, salezietį iš Indijos, vis dar nieko nėra žinoma, po to, kai kovo mėnesį jį pagrobė Jemeno ekstremistai.

Rugsėjį 81-erių metų amžiaus vienuolė buvo pagrobta ir išprievartauta Bolivijoje, spėjama, kad tai padarė nusikalstama grupuotė besikėsinanti į katalikams priklausančias žemes.

Be to, buvo nužudytos mažiausiai penkios vienuolės ir du katalikų Carito darbuotojai, ir tai rodo, kad Azija šiuo metu yra pavojingiausias kontinentas. Vienas pasaulietis buvo nužudytas Sirijoje, vienuolė – Filipinuose, o keturios vienuolės Jemene – per išpuolį, kurio metu buvo pagrobtas Uzhnunnalilis.

Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie šias keturias seseris vienuoles, priklausiusias Motinos Teresės įsteigtam ordinui, kaip apie „abejingumo kankines“, teigdamas, kad „tokie yra šiandienos kankiniai... jie išliejo savo kraują už Bažnyčią, tačiau apie juos nerašo laikraščiai, tai jokia svarbi naujiena“.

Remiantis  2016 metų religinės laisvės ataskaita, kurią sudarė tarptautinės popiežiškosios labdaringos organizacija „Pagalba stokojančiai Bažnyčiai“ (Kirche in Not“), yra labai išaugęs priešiškumo jazidams, krikščionims, bahajų, žydų ir Ahmaddiyya grupės musulmonams aktų dažnumas ir intensyvumas – tą rodo ekstremistų smurto prieš religines mažumas reportažų tomas.

 

Klero lytiniai nusikaltimai

Dar viena 2016-aisiais besitęsianti istorija Katalikų Bažnyčioje – skandalas, susijęs su tuo, kaip buvo tvarkomasi, – tiksliau, nesugebama tvarkytis – su klero atstovų galimai įvykdytais seksualiniais nusikaltimais. Buvo atskleista ir keletas naujų atvejų – ypač besivystančiose šalyse.

Nors pasirinkimas yra slegiančiai didelis, retai kuri situacija sužadino tokį rezonansą, kaip Guamo (JAV sala) istorija, kai 71 metų amžiaus arkivyskupas Anthony Apuronas buvo apkaltintas išnaudojęs mažiausiai penkis patarnautojus 1960–1970 m. laikotarpiu. Birželį Vatikanas jį suspendavo, praėjus porai mėnesių po kaltinimų pasirodymo.

Nepilanamečių apsaugos komisija Vatikane.

Spalį popiežius Pranciškus paskyrė Detroito vyskupą augziliarą Michaelį Jude Byrnesą vadovaut Bažnyčiai Guame. Po mėnesio Byrnesas paskelbė, kad vyksta kanoninis tyrimas prieš jo pirmtaką, kuris buvo aukščiausias salos katalikų vadovas beveik tris dešimtmečius.

Naujienos apie klero atstovų lytinį piktnaudžiavimą iškilo ir Lotynų Amerikoje. Atvejis, kuris vis dar vystosi Mendozoje, popiežiaus Pranciškaus gimtojoje Argentinoje, susijęs su dviem kunigais, kurie kaltinami išnaudoję mažiausiai 22 vaikus, kuriais rūpinosi klausos sutrikimų turinčius jaunuolius ugdžiusioje mokykloje.

Balandį Urugvajaus vyskupai įsteigė telefoninę liniją, suteikiančią galimybę kunigų lytinio piktnaudžiavimo aukoms pranešti apie save. Susitikę plenarinėje sesijoje lapkritį vyskupai paskelbė, kad tokiu būdu išaiškėjo dešimtys piktnaudžiavimo atvejų.

Prancūzijoje kardinolas Philippine Barbarinas buvo apkaltintas slėpęs lytinius nusikaltimus tarp skautų, tačiau rugpjūtį prokuratūra įrodymus atmetė.

Tuo metu kai globaliu mastu pateikiami vis nauji kaltinimai, Vatikane popiežius Pranciškaus įsteigta Nepilnamečių apsaugos komisija juda pirmyn.

Vasarį vienas iš jos narių, pats patyręs piktnaudžiavimą, Peteris Saundersas paliko komisiją, taip išreikšdamas nepasitikėjimą Pranciškaus ketinimais rimtai žiūrėti į kaltinimus. Laiške, kurį publikavo „Catholic Herald“ birželį, jis teigė, kad nors buvo raginamas atsistatydinti, jis tik išeina „akademinių atostogų“.

Nepaisydama metų pradžios sukrėtimo, komisija toliau žengia konkrečius žingsnius, siekdama užkirsti kelią klero atstovų lytiniams nusikaltimams. Rugsėjį ji pasiekė rimtą pergalę, kai visi į Romą atvykę naujai paskirti vyskupai privalėjo dalyvauti savaitę trukusiuose mokymuose, kuriuos vienas iš jų pavadino „vyskupų naujagimių karinio parengimo stovykla“.

Gruodžio pradžioje komisija paleido savo internetinį puslapį, iš kurio galima parsisiųsti prevencines gaires, kurias kiekviena vietos Bažnyčia turėjo paruošti 2011 metais.

Pagal „Crux“ parengė S. Žiugždaitė