Taip pat skaitykite: 2016-IEJI: NETIKĖTUMŲ METAI KATALIKŲ BAŽNYČIAI PASAULYJE

Nuo pat pontifikato pradžios Pranciškaus fotografijos daugybę kartų puošė pirmuosius dienraščių puslapius, žurnalų viršelius, tad atrinkti svarbiausius 2016-ųjų įvykius atrodo beveik neįmanoma užduotis. Pradedant Gailestingumo jubiliejaus paskelbimu, baigiant spaudos konferencijomis lėktuve po kiekvienos iš šešių užsienio kelionių, kuriose visada būdavo paliečiamas labai platus temų laukas, popiežius nuolat tapdavo naujiena, nekalbant jau apie asmeninius vienam iš žurnalistų duotus interviu. Viename iš paskutiniųjų – popiežius, pavyzdžiui, pabrėžė kvietimą žiniasklaidai liautis mėgautis purvu.

Vis dėlto pamėginkime, padalydami viską į keturias kategorijas: popiežiaus kelionės, Pranciškus ir pabėgėliai, „Amoris Laetitia“ ir Bažnyčios valdymas.

 

Popiežiaus kelionės

Nors Pranciškus nėra didelis kelionių mėgėjas, 2016-aisiais jis išvyko iš Italijos daugiau kartų, nei buvo numatyta – iš viso užsienyje lankėsi šešis kartus vien per 2016-uosius.

Metai prasidėjo vizitu į Meksiką, kur jis ne tik pagerbė Gvadalupės Mergelę, abiejų Amerikų globėją, bet kaip piligrimas apkeliavo šalį nuo šiaurės iki pietų, atkartodamas tūkstančių imigrantų maršrutą į Jungtines Valstijas.

Kelionė prasidėjo Meksiko mieste, iš kur Pranciškus nuvyko į kriminalinio pasaulio rankose esantį ir visiškai nuskurdintą Ekatepeko kvartalą, kur jam būdingu asmeniniu stiliumi įspėjo apie „turtų, tuštybės ir puikybės“ pagundą. Po to popiežius keliavo į pietus, į Čiapo valstiją, kur yra daugiausia šalyje čiabuvių gyventojų. Čia jis reikalavo teisingumo Meksikos čiabuvių bendruomenėms.

Pakeliui į Moreliją, žinomą kaip Meksikos „žudikų sostinę“, nuolat kontroliuojamą narkotikų prekeivių, Pranciškus ragino jaunimą prisiminti, kad Jėzus niekada nekviestų jų tapti žudikais.

EPA nuotrauka

Galiausiai, Siudad Cuárese, esančiame prie JAV–Meksikos sienos, padarė pareiškimą apie imigrantų žmogiškąjį orumą, kalbėdamas per Mišias, kuriose kartu su juo meldėsi keletas amerikiečių vyskupų.

Ištisą skyrių vertėtų skirti prieš kelionę į Meksiką padarytai pertraukai užsukant į Kubą, kur jis pasirašė istorinę deklaraciją su Rusijos Ortodoksų patriarchu Kirilu, sutvirtindamas ekumeninių santykių tarp Vatikano ir Kremliaus ištisų dešimtmečių įdirbį.

Tačiau Meksika buvo tik viena apaštalinė kelionė. Balandį jis lankėsi Graikijos Lesbo saloje. Birželį vyko į Armėniją, kur dar kartą paminėjo magiškąjį žodį „genocidas“, kalbėdamas apie turkų vykdytą armėnų žudymą per Pirmąjį pasaulinį karą ir keletą kartų kalbėjo apie tai, kodėl ekumenizmas yra svarbus.

EPA nuotrauka

Liepą jis vyko į Krokuvą, kur kartu su dviem milijonais jaunų žmonių aplankė šventojo Jono Pauliaus II ir šventosios Faustinos Kowalskos tėvynę, dalyvaudamas keliaujančiame katalikų jaunimo festivalyje – Pasaulio jaunimo dienose.

Lenkijoje Pranciškus aplankė liūdnai pagarsėjusią Aušvico koncentracijos stovyklą, iš kur jis visam pasauliui pateikė galingą „žmogaus žmogiškumą žmogui“ pamoką, susitikdamas su 25 „Tautų teisuoliais“.

Baigiantis Pasaulio jaunimo dienoms, popiežius Pranciškus daugiau nei dviejų milijonų žmonių minią, susibūrusią Krokuvos prieigose, ragino nepasiduoti tiems, kurie nori pateikti nejautraus Dievo paveikslą ir tikėti Dievo gailestingumo jėga.

Paskutiniame 2016 metų ketvirtyje ekumenizmas ir religijų dialogas vėl tapo svarbiausia popiežiaus kelionės tema, Pranciškui rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje lankantis Gruzijoje ir Azerbaidžane, o lapkritį – Švedijoje, kur buvo minimas protestantų reformacijos 500 metų jubiliejus.

Popiežius Pranciškus Azerbaidžiane

EPA nuotrauka

Azerbaidžano katalikų bendruomenė tokia mažutė, kad jeigu ne Pranciškaus tarpreliginio dialogo siekis, būtų galima sakyti, kad pigiau jau būtų buvę juos visus nuskraidinti į Romą, nei popiežiui atvykti čia.

Ir vėl būtų galima atskirai kalbėti apie pokalbius su žurnalistais skrydžio metu, kai popiežius atsakė į klausimus apie Trumpą, Sandersą, islamiškąjį fundamentalizmą, katalikų apologetiką LGTB bendruomenės atžvilgiu, moterų kunigystę ir dar daugiau.

 

Popiežius Pranciškus ir pabėgėliai

Gerai žinoma, kad Europos migrantų krizė, laikoma sudėtingiausia nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, nuo pat pontifikato pradžios buvo pagrindinis popiežiaus Pranciškaus, imigrantų sūnaus, socialinis rūpestis.

Jei reikalingi įrodymai jo rūpinimuisi tais, kurie pabėgo iš karo alinamų kraštų nuo persekiojimų, bado ar visų šių dalykų, prisiminkime jo vienos dienos kelionę į Graikijos Lesbo salą, iš kurios į Romą jis išsivežė tris pabėgėlių šeimas.

Prieš kurį laiką jis buvo stabtelėjęs Siudad Chuarese, mieste prie JAV–Meksikos sienos, prabėgus keletui valandų po to, kai – atsakydamas į klausimą apie Donaldą Trumpą – kalbėjo, jog politikai, norintys statyti sienas, nėra krikščionys.

EPA nuotrauka

Vien per pastaruosius keturis mėnesius jis kartojo, kad pabėgėlių priėmimas apsaugo nuo terorizmo. Teigė, jog baimė yra prastas patarėjas šalims, siekiančioms apibrėžti savo imigrantų ir pabėgėlių politiką, ragino žmones atsikratyti praeities abejingumo, kai kalbama apie jų sudėtingą situaciją, kadangi tokia dalia gali „ištikti ir mus, arba mane“, ir „veidmainiais“ vadino krikščionis, kurie atstumia pabėgėlius.

Rugsėjį Vatikanas paskelbė, kad Pranciškus kuria naują mega-tarnybą „Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasteriją“, kurios uždavinys – ginti į visuomenės pakraščius išstumtų asmenų teises ir „siekti neįkainojamo teisingumo, taikos ir kūrinijos apsaugos gėrio“.

Pranciškus visus nustebino prisiimdamas sau tiesioginę atsakomybę už pabėgėlius. Galima būtų argumentuoti, kad tai nieko naujo, juk Pranciškaus pirmtakai, tiek šv. Pijus V, tiek ir Pijus XII, pabėgėliams atvėrė Vatikano duris ir/arba popiežiaus vasaros rezidenciją.

Atsižvelgiant į statistiką – nors popiežius ragino katalikus sprendžiant šią krizę galvoti apie veidus, o ne apie skaičius – didėjantis Bažnyčios susirūpinimas migrantais ir pabėgėliais nėra visiškai nereikšmingas. Lapkričio 20 d. duomenimis, mažiausiai 4 500 žmonių nuskendo Viduržemio jūroje, mėgindami pasiekti Europą.

Tačiau Pranciškus padarė daugiau nei tik ragindamas kiekvieną katalikišką instituciją Europoje, nuo bažnyčių iki vienuolynų, priimti bent po vieną pabėgėlių šeimą: jis tapo lyderiu ieškant sprendimų pamatiniams dalykams, sukeliantiems pabėgėlių krizę jų kilmės šalyse: tokiems kaip klimato atšilimas, skurdas, karas ir ginklų prekyba.

 

Amoris Laetitia“

Balandį pasirodęs popiežiaus Pranciškaus apaštalinis paraginimas „Amoris Laetitia“ yra maždaug pustrečio šimto puslapių dokumentas, apibendrinantis du audringus vyskupų sinodus šeimos tema, vykusius 2014 ir 2015 metų spalio mėnesiais.

Dokumente popiežius gana tiksliai paliečia kiekvieną temą, susijusią, kaip jis teigia, su tuo, ką „krikščionys skelbia apie šeimą“: nuo imigracijos iki gender teorijos, iki dialogo šeimų viduje iššūkio ir poreikio nuodugniau ruošti jaunimą šeimai bei labiau palaikyti jaunas sutuoktinių poras jų bendros kelionės pradžioje.

Deja, didžioji dalis diskusijos, aptariančios dokumentą, krypsta į aštuntą skyrių, kuris tarp kitų temų aptaria sielovadinį rūpinimąsi katalikais, kurių santykiai yra nereguliarūs, ypač tais, kurie yra išsiskyrę ir sudarę antrą civilinę santuoką.

Kalbant šia tema, galima sakyti pažodžiui, jog velnias slypi detalėje 351 išnašos, kuri sako, kad išskirtiniais atvejais žmonės tokiose situacijose gali gauti leidimą priimti sakramentus.

Nuo pat dokumento paskelbimo vyskupai pradėjo leisti gaires, kuriose pabrėžiama, kad Bažnyčios įsakymai ar mokymas apie santuokos neišardomumą niekaip nepasikeitė, skelbdami, kad jų vyskupijose išsiskyrę ir antrą santuoką sudarę katalikai negali priimti sakramentų, nebent jie „gyvena kaip brolis ir sesuo“.

Kiti užėmė laisvesnę poziciją, pavyzdžiui, Buenos Airių arkivyskupijos vadovas, pasisemdamas padrąsinimo iš popiežiaus.

Rudenį keturi kardinolai popiežiui Pranciškui pateikė dubia, „taip“ arba „ne“ atsakymo reikalaujančių klausimų apie „Amoris Laetitia“ reikšmę rinkinį. Iš pradžių ši užklausa buvo privati, bet, kai Pranciškus delsė atsakyti tiesiogiai, kardinolai klausimus paviešino.

Vienas iš laiško autorių, amerikiečių kardinolas Burke nuėjo taip toli, kad leido suprasti, jog tuo atveju, jeigu popiežius neišsklaidys to, ką kardinolai apibūdino kaip „sumaištį“ ir „pasimetimą“, kylančius iš Paraginimo, sulauks tam tikros rūšies viešo pakoregavimo ar priekaišto, visiškai pateisinamų susidariusioje situacijoje.

Popiežiaus šalininkai ne kartą pabrėžė, kad Pranciškus į dubia iškeltus klausimus išties atsako, pavyzdžiui, palaikydamas Argentinos vyskupo poziciją, tačiau kiti argumentuoja, kad nutekintu laišku paremto gairių juodraščio nedera laikyti popiežiaus magisteriumo dalimi.

Nesvarbu, kad ir ką teigtų abi pusės, reikalas toli gražu neatrodo išspręstas ir naujienų ciklai susiję su šia tema, be abejonės, dar ilgai tęsis ir 2017-aisiais.

 

Bažnyčios valdymas

Kai 2013 metais broliai kardinolai išrinko popiežiumi Jorge Mario Bergoglio, atvirai reiškusį nepasitenkinimą romaniško stiliaus rūmų politika, jie žinojo, kad viena iš jo palaikymo prielaidų kaip tik ir rėmėsi Bergoglio turimu tiesioginiu patyrimu, kokia neveiksni ir lėta Vatikano biurokratija gali būti pašaliniams.

Štai kodėl iškart po išrinkimo jis sukūrė devynių kardinolų patarėjų grupę – C9, kad ši padėtų jam reformuoti Romos kuriją. Grupę sudarė visų žemynų, išskyrus Antarktidą, atstovai, turintys skirtingą teologinį foną.

C9 susitikinėja maždaug keturis kartus per metus ir kol kas apie jų darbą pasirodė ne itin daug pranešimų, susijusių su Bažnyčios valdančiojo aparato reforma, – tiek, kad kai kas ėmė teigti, jog procesas stringa.

Du pagrindiniai pranešimai buvo susiję su šiais metais sukurtais dviem skėtiniais Vatikano mega–biurais. Vienas jų skirtas Žmogaus vystymuisi, o kitas apima visa, kas susiję su šeima, pasauliečiais ir gyvybe, jam vadovauja amerikietis kardinolas Kevinas Farrellis.

EPA nuotrauka

Kardinolas Oswaldas Gracias iš Indijos, kuris yra C9 narys, patarėjų grupę apibūdina kaip „Šventojo Tėvo ministrų kabinetą“, teigdamas, kad jis tapo šio pontifikato „rezonansine dėže“ ir, nors nedaug naujienų pasigirsdavo iš jos pusės, 75–80 procentų Pranciškaus priimtų sprendimų subrendo konsultuojantis su šia grupe.

Galimas daiktas, jog vienas iš dalykų, kuriuos pastaruoju metu Pranciškus aptarė su savo „rezonansine dėže“, buvo neseniai pasirodęs Vatikano Dvasininkijos kongregacijos dokumentas, kuris atkartojo 2005-ųjų dokumentą, teigusį, jog „vyrai su giliai įsišaknijusiomis homoseksualumo tendencijomis“ neturėtų būti priimami į katalikų kunigų seminarijas, tad ir neturėtų tapti katalikų kunigais. Dokumentą pasirašė ne pats popiežius, tačiau turi jo patvirtinimą išreiškiantį antspaudą.

Galiausiai, nors, anot paties popiežiaus, tema sukėlė daugiau isterijos, nei vertėjo, negalima nepaminėti Pranciškaus sprendimo sukurti popiežiškąją komisiją išnagrinėti moterų diakonato klausimą ankstyvojoje Bažnyčioje.

Jis užsiminė apie tokios komisijos sukūrimą, Romoje susitikdamas su Moterų vienuolynų vyresniųjų grupe. Keletą dienų po to, kai buvo sakęs, kad būtų įdomu tokią komisiją turėti, popiežius žurnalistams, keliaujantiems su juo į Armėniją, prisipažino esąs nustebęs dėl itin stiprios reakcijos. „Kitą dieną atrodė, kad Bažnyčia atvėrė duris moterų diakonatui, tačiau tai nėra tiesa“, – sakė jis, teigdamas, kad pirminis uždavinys – nustatyti, koks buvo moterų diakonių vaidmuo ankstyvojoje Bažnyčioje. „Manau, kad ši tema buvo gerai išstudijuota ir nebus sunku ją vėl nušviesti“, – sakė popiežius. Komisija, kurios gretose yra ir amerikietė teologė Phyllis Zagano, žymi moterų diakonato gynėja, buvo sudaryta rugpjūčio pradžioje, o pirmą kartą susitiko lapkričio pabaigoje.

 

Benediktas XVI

Nors Benediktas XVI ir išlaikė pažadą po atsistatydinimo 2013 m. vasarį laikytis tyliai, vis dėlto emeritas popiežius įrodė, kad kiekviena taisyklė turi išimčių, leisdamas pasauliui ne viena proga pasirodyti ir kalbėti viešai jau antrą kartą per trejus metus.

EPA nuotrauka

Tai įvyko birželį, kai Vatikanas surengė 65-ųjų kunigystės metų minėjimą, kuriam vadovavo popiežius Pranciškus. Pirmą sykį istorijoje valdantis popiežius pagerbė pasitraukusįjį. Rugsėjį Benediktas tapo pirmuoju popiežiumi, pateikusiu savo pontifikato apžvalgą ir balansą vokiečių žurnalisto Peterio Seewaldo interviu knygoje. Joje Benediktas XVI atvirai pripažįsta, kad vadovavimas nėra jo stiprioji savybė, nors jis ir tapo istorinių reformų autoriumi.

Pagal „Crux“ parengė S. Žiugždaitė