Tekstas buvo publikuotas 2016 m. lapkričio mėnesio „Artumoje“.

Naujasis literatūrinės Nobelio premijos laureatas legendinis bardas Bobas Dylanas savo žymiausią dainą yra pavadinęs „Belsti į dangaus duris“ (Knocking on Heavens Door). Prašymo malda yra savotiškas beldimas į dangiškas duris. Beldžiamės į jas vedami įvairių intencijų ir tikslų, tačiau lankydamiesi Mišiose nesunkiai pastebime, kad jos dažniausiai būna aukojamos už išėjusius į amžinybę. Tačiau ne kunigai sugalvoja Mišių intencijas, bet patys tikintieji prašo melstis viena ar kita intencija. Vadinasi, melstis už gyvųjų reikalus nėra įpročio. Vertėtų pasigilinti, kuo Bažnyčia grindžia savo priesaką primindama užtarimo maldos svarbą.

Tikrasis Užtarėjas

Visų pirma prisiminkim kai kuriuos Naujojo Testamento teiginius. Laiške žydams, kuris apmąsto Kristaus-Kunigo slėpinį, pabrėžiama, kad Jėzus amžinai gyvas ir užtaria savo žmones (plg. Žyd 7, 25), kad Jis tai daro, stovėdamas prieš Dievo veidą (ten pat 9, 24). Apaštalas Paulius taip apibrėžia tikėjimo turinį: „Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus“ (Rom 8, 34).

Apaštalas Jonas rašo, kad „mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų“ (1 Jn 2, 1). Tad apaštalas Jonas vadina Jėzų Užtarėju. Graikiškame tekste vartojamas žodis parakletos, kuris ketvirtoje Evangelijoje lietuviškai verčiamas kaip Globėjas. Šis žodis yra toks talpus prasmių, kad jį turėtume apsvarstyti išsamiau.

Ką jis reiškia? Parakletos kyla iš veiksmažodžio parakalein. Dažniausia šio veiksmažodžio reikšmė yra pasikviesti ką nors į pagalbą, pvz., kaip asistentą ar konsultantą. Būtent šia prasme graikai jį dažnai ir vartojo. Graikų istorikas Ksenofontas (apie 430–354 m. pr. Kr.) pasakoja, kaip persų karalius Kyras pasikvietė (parakalein) Klearchą į savo palapinę kaip patarėją, nes jį gerbė ne tik karalius, bet ir graikai.

Žodis parakletos pasyvia forma reiškia būti kažkieno pasikviestam, o aktyvi jo prasmė – padėjėjas, rėmėjas, o dažnai ir liudytojas, laiduotojas, teisminis gynėjas. Žydų filosofas ir istorikas Filonas Aleksandrietis (25 m. pr. Kr.–50 m. po Kr.) aprašo istoriją, kaip žydų vyresnieji jautė valdytojo priespaudą ir nusprendė pateikti skundą Romos imperatoriui. „Mes turime, – jie rašė, – rasti galingą užtarėją (parakletos), kuris imperatorių Gajų palenktų mūsų naudai.“

Žydai taip pat priėmė šį žodį ir vartojo jį gynėjo, advokato, kaip priešingybės prokurorui, prasme. Tarp rabinų buvo paplitusi tokia patarlė apie Dievo teismo dieną: „Žmogus, kuris laikosi įstatymo, gaus parakletą, o tas, kuris pažeidžia įstatymą, gaus prokurorą.“ Pasak jų, auka už nuodėmę yra žmogaus parakletos prieš Dievą.

Šis žodis buvo taip plačiai paplitęs tuo metu, kad jis tiesiogine forma buvo įtrauktas į kitas kalbas. Naujajame Testamente žodis parakletos buvo paliktas sirų, egiptiečių, arabų ir etiopų vertimuose. Taip šis žodis pateko ir į krikščionių žodyną. Juo yra vadinama ir Šventoji Dvasia.

Apibendrindami čia galime įžvelgti ankstyvosios Bažnyčios tikėjimo kontūrus. Juose Jėzus Kristus yra gyvas ir užtaria savo Bažnyčią. Ne kartą Naujajame Testamente sutinkame mintį, kad Jėzus yra žmonių bičiulis ir gynėjas. Neįmanoma manyti, kad Jis gyveno žemėje, prisiėmė mirtį ant kryžiaus ir tuo baigėsi Jo santykiai su žmonėmis. Jis vis dar visa širdimi mumis rūpinasi. Kristus užtaria mus, Jis – draugas, kiekvieno mūsų gynėjas, padėjėjas ir globėjas. Nors Jo atpirkimo darbas yra baigtas, tačiau Jėzaus nuolatinis užtarimo tarnavimas tiems, kurie yra išgelbėti Jo Auka, toliau bus tęsiamas tol, kol kiekvienas atpirktas asmuo saugiai pasieks dangišką laimę.

Melstis už kitą skatina broliška meilė

Bažnyčia dalyvauja savo Gelbėtojo užtarimo maldoje ir drauge su Kristumi meldžia už visą žmoniją. Veikale apie Viešpaties maldą šv. Kiprijonas (III a.) rašo, kad sakome ne „mano Tėve“, o „Tėve mūsų“; nesakome „duok man“, o „duok mums“, nes Jėzus nenorėjo, kad melstumės tik asmeniškai, t. y. kažko prašytume vien sau. Jis troško, kad vienas melstųsi už visus taip, kaip Jėzus pats savo užtarimu apima visus.

Tai reiškia, kad kiekviena užtarimo malda yra dalyvavimas amžinajame Kristaus užtarime. Taip pat tai ir priesakas krikščionims melstis vieniems už kitus. Tačiau dar yra svarbu suprasti ir tam tikrus užtarimo maldos principus.

Kadangi malda nėra magija, tai meldžiantis už kitus neturi reikšmės nei maldos trukmė, nei jos turinys. Neretai įvairios maldingumo praktikos apibūdinamos kaip „galinga malda“. Neretai įsivaizduojama, kad ilgos maldos valandos išprašo iš Viešpaties reikalingų malonių. Deja, nėra tokios maldos, kurią sukalbėjus atsivertų dangaus durys, nėra tokio maldų kiekio, kurį „apiforminus“ galima džiaugtis, kad tikrai esame išklausyti. Jei taip būtų, jei Dievą „palenktų“ viena ar kita malda, tuomet būtume magijos akivaizdoje, o stebuklingų formulių kartojimas įkalbėtų Dievą elgtis pagal besimeldžiančiojo įnorius.

Toks vaizdinys kertasi su krikščioniška maldos samprata, kurios esmė – laisvas Dievo sprendimas. Jis vadinamas malone, kuri nėra pelnoma ilgais maldos budėjimais ar tam tikrų sakinių ištarimais. Dievas, kuris yra mūsų Tėvas, pats sprendžia, ko kam reikia, Jis nėra kažkoks šykštuolis, kurio širdį turime sugraudinti ar įkalbėti atidaryti malonės lobyną. Jėzus yra sakęs: „Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Mt 6, 8).

Tuomet, atrodytų, pagrįstai galima klausti, kodėl reikia Dievo kažko prašyti, melsti kitiems žmonėms malonių? Jis nėra paveikiamas, Jis žino, ko mums reikia, Jis yra dosnus Tėvas, kuris prašančiam kiaušinio savo vaikui neduos akmens ar gyvatės (plg. Lk 11, 12).

Užtarimo malda stiprina mūsų teologines dorybes ir Bažnyčios bendrystę. Todėl vaizdžiai galėtume tarti, kad ji yra maloni Dievui.

Užtarimo malda stiprina mūsų tikėjimą. Meldžiamės už kitus vedami tikėjimo, kad Viešpats gali įsiterpti į konkrečią situaciją, kad Jo valia viešpatauja visur. Užtardami kitus liudijame Dievo akivaizdoje, kad jie yra verti Jo malonės. Užtarimo malda taip pat liudija, kad ant Kristaus kryžiaus išlietas kraujas nėra pralietas veltui, bet yra malonės versmė, gaivinanti teisiųjų gyvenimus.

Užtarimo malda stiprina mūsų viltį. Melsdamiesi už kitus išreiškiame viltį, kad ateitis bus geresnė, kad ji Dievo rankose ir priklauso nuo Jo. Dažnai meldžiamės dėl situacijų, kurios žmogišku požiūriu atrodo beviltiškos. Tuomet melsdamiesi parodome, kad esame savo viltį sudėję į Viešpatį ir Jo veikimą, nes žmogiški ištekliai yra išsemti. Kaip teigia psalmininkas, „Keliu akis į kalnus – iš kur ateis man pagalba? Pagalba man ateina iš Viešpaties, kuris padarė dangų ir žemę“ (Ps 121, 1–2).

Užtarimo malda stiprina mūsų meilę. Šv. Tomas Akvinietis atkreipia dėmesį, kad privalome trokšti gėrio ne tik sau, bet ir kitiems, nes to reikalauja meilės, kuria esame susieti su artimaisiais, prigimtis. Todėl melstis už kitus yra, pasak jo, broliškos meilės bruožas. Mylėti reiškia linkėti didžiausio gėrio kitam. Užtarimo malda yra palaiminimas, t. y. linkėjimas kitam laimės. Maldoje už kitą slypi šis linkėjimas. Todėl, pavyzdžiui, kai meldžiamės už priešus, atliekame meilės veiksmą, nes savo priešams linkime gerų dalykų.

Kitas Bažnyčios mokytojas, šv. Jonas Auksaburnis, komentuodamas Mato Evangeliją, sako: „Melstis už save verčia būtinybė, o už kitą skatina broliška meilė.“ Užtarimo malda, kylanti iš broliškos meilės, yra nesavanaudiškas, kilnus ir pranokstantis save veiksmas.

Gal esate susidūrę, kad charizminio atsinaujinimo renginiuose grupė žmonių, pasirengusių maldos tarnystei, meldžiasi už sunkumų patiriančius. Visais atvejais kalbama apie tą pačią užtarimo maldą, tik kita, regima, labiau apčiuopiama forma – asmeniškai, rankų uždėjimu?

Tad malda už kitus yra visokeriopai naudinga. Ji skatina mus neapsiriboti vien savo poreikiais, bet belsti į dangaus duris, kad jos plačiai atsilapotų mūsų sesėms ir broliams.

Artuma logotipas