Trakų Dievo Motina

Jau II amžiuje Marija figūravo maldose, pamoksluose, himnuose, apokrifiniuose raštuose, simboliuose. Trečiajame amžiuje buvo paplitusios maldos, kuriose Marija vadinta „Theotokos“ – „Dievo Gimdytojos“ titulu. Tačiau nuo IV amžiaus pradžios, po įgytos kulto laisvės, Marijai dedikuotų bažnyčių skaičius, su ja susijusių maldų ir liturgijos nepaprastai padaugėjo.

431 metais Efese vykusio trečiojo visuotinio Susirinkimo metu Marijos titului „Theotokos – Dievo Gimdytoja“ buvo pripažinta universali vertė.

Romanas Melodas, VI a. kūrėjas, Marijai, Dievo Motinai, dedikavo ne vieną savo kūrinį. Štai vienas jų, „Kalėdų stichira“:

Jėgos angeliškosios, veikite; Betliejaus gyventojai, ruoškite prakartėlę: Žodis gimsta, Išmintis apsireiškia. Bažnyčia, apkabink Jį Dievo Motinos džiaugsmui. Tautos, sakykime: Palaimintas esi Tu, mūsų Dieve naujai gimusis, šlovė Tau!.

Juozapas, matydamas dangiškąsias jėgas, kurios skubėjo pagarbinti Įsikūnijusįjį, buvo sukrėstas gimusio Viešpaties slėpinio, Išminčių, kurie su dovanomis atvyko pagarbinti Mergelės Kūdikio. Todėl jis sakė: Palaimintas esi Tu, mūsų Dieve naujai gimusis, šlovė Tau!.

Mes, kurie Kūdikio gimimu laimėjome pergalę prieš priešus, nuverčiame Belialo viešpatavimą: Kristui gimus, tironas buvo sukaustytas. Garbiname tavo įsčių vaisių, palaimintoji Dievo Motina, šlovindami Jį su tikėjimu: Palaimintas Naujai Gimusis, Sūnus Mergelės, Dievo dukters!.

Klausykite, piemenys, trimito garso: patvirtinkite, o Išminčiai, pranašystes: Žodis išties gimė, Dievas apsireiškė. Karalių dukros, įženkite į Dievo Motinos džiaugsmą. Tautos, sakykime: Palaimintas esi Tu, mūsų Dieve naujai gimusis, šlovė Tau!.

Mergelė, nepažįstanti vyro, atnešė pasauliui džiaugsmą; liūdesys dėl pirmojo tėvo Adomo baigėsi. Mergelės Kūdikis nutraukė Ievos prakeikimą. Meskite, piemenys, piemenišką fleitą, šlovinkite Betliejaus Viešpatį, kuris išperka pasaulį. Tautos, sakykime: Palaimintas esi Tu, mūsų Dieve naujai gimusis, šlovė tau!.

Kokia mirtinga išmintis gali paaiškinti Tavo gimdymą? Kaip tave vadinsime, o šlovingoji Marija? Per tave įsikūnijo Kūrinijos autorius. Būk pasveikinta, - sušuksiu Mergelei. Tautos, sakykime: Palaimintas esi Tu, mūsų Dieve naujai gimusis, šlovė tau!.

Pagarbinę Naujagimį, atsigręžiame į tą, kuri Jam suteikė gyvybę. Kalėdų ikonos centre matome Mariją, o Kūdikis tarsi už jos. Marija vaizduojama gulinti ant audeklo, ne itin prabangaus, siekiant pabrėžti Šventosios Šeimos skurdą - slėpdamiesi svetimoje šalyje, jie neturėjo net paprasto gulto, – tai kaip kontrastas pačios Marijos gimimui, kuri pasak krikščioniškų legendų, gimė gerai gyvenančių tėvų namuose.

Marija atrodo panirusi į savo mintis, siekiant pabrėžti jos pačios požiūrį į vykstančius ypatingus įvykius ir išgirstus piemenų pasakojimus. Lukas aprašo: Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje  (Lk 2, 19). Be to, Mergelė vaizduojama paguldyta priešais grotą, kur guli Kūdikis, taip pati tarsi susitapatinusi su keliu, vedančiu pas Kūdikį, lyg tapusi Vartais. Romanas Melodas savo Kalėdų himne apdainuodamas išminčių atvykimą, sako – pasiekti Kūdikį gali per Mariją:

Ji atvėrė vartus sutikdama išminčius; ji atvėrė vartus, vartus nepraeinamus, kuriuos tik Kristus praėjo; ji atvėrė vartus, kurie saugojo jos tyrumo lobį; ji atvėrė vartus, iš kurių gimė Vartai, naujas Kūdikis, Dievas buvęs prieš amžius.

Neprasprūsta aliuzija į Ezekielio viziją apie užvertus šventyklos vartus (plg. Ez 44, 2), kuri, anot Bažnyčios Tėvų, simbolizuoja Mariją.

Ikonoje Madona nežiūri į Kūdikį. Ši detalė nėra atsitiktinė ir ji sukelia nemažai svarstymų.

Pagal kai kuriuos tyrinėtojus, Marija, žinodama iš Mozės, kad niekas, pamatęs Dievą, negali likti gyvas, nedrįsta pažvelgti į dieviškojo Sūnaus veidą. Pasak kitų, ji nusisukusi nuo Jo, nes vystyklai, į kuriuos suvyniotas Kūdikis, beveik kaip įkapės, ir Marija jau nujaučia kančią ir mirtį, kurie laukia Kūdikio.

Galima taip pat manyti, kad Marija yra atsisukusi į žmonijos pramotę Ievą, pavaizduotą ikonoje: Marija yra Naujoji Ieva, Motina Naujojo Adomo. Ši daugiaprasmė interpretacija nurodo į Išganymo planą, kuris vyksta Betliejuje.

Centrinė vieta, skirta Marijai ikonoje, perteikia jos ypatingą svarbą Isikūnijime: tarp visų personažų, kurie supa Kūdikį, Marija yra didžiausia. Liturgija apibūdina ją kaip gražiausią ir vertingiausią dovaną, kurią žmonija gali pasiūlyti Dievui Jo Gimimo dieną:

Ką tau paaukosime, o Kristau, kad pasirodei žemėje kaip žmogus? Kiekvienas kūrinys, Tavo sukurtas, Tave savaip pripažįsta ir šlovina: angelai – giesme, dangūs – žvaigždės spindėjimu, išminčiai - dovanomis, piemenys – garbės himnu, žemė – grotos atvėrimu, dykuma – ėdžiomis, mes – Motina Mergele! O Dieve, kuris buvai prieš amžius, pasigailėk mūsų (Anatolijus arba Germanas iš Konstantinopolio).

Pagal Georges Gharib „Le icone di Natale“. Città nuova, 1995 parengė D. Žemaitytė