Neteko girdėti, kad kas būtų suskaičiavęs, kiek pinigų Europos Sąjungoje skurdu garsėjanti Lietuva skiria savo šventiniams malonumams. Kitaip tariant, kiek sunkiai uždirbtų eurų lietuviai su malonumu paleidžia į orą.    

Dar kartą įsitikinau: Lietuvoje „žiauriai“ populiarūs fejerverkai. Pas mus užsukę užsieniečiai, o ir savi emigrantai ne veltui stebisi jų gausa ir dažnumu. Valstybinės šventės, Joninės, Žolinė, miestų gimtadieniai, įvairiausi jubiliejai, asmeninės sukaktys, vestuvės, Kalėdos, Naujieji metai. Ak jau tie Naujieji...

Petardos pradeda sproginėti prieš porą dienų. Paskutiniąją metų dieną jaunimėlis smaginasi mėtydamas jas praeiviams po kojomis. O Naujametę naktį Lietuvos miestus ištinka tikra apokalipsė. Skirtingai nuo civilizuoto pasaulio, kurio didmiesčiuose fejerverkų šou yra dažniausiai valstybės ir municipalitetų griežtai reglamentuoti, vienoje vietoje sukoncentruoti prestižiniai renginiai, tampantys švente milijonams gyventojų ir televizijos žiūrovų, skirtingai nuo daugumos Vakarų provincijų, kur fejerverkai apskritai retenybė, mūsų miestuose ir miesteliuose jie naudojami masiškai, stichiškai, neprognozuojamai ir su nenuspėjamomis pasekmėmis. Laimė, jeigu apsiribojama viena kita nutraukta plaštaka, vienu kitu gaisru ar išdaužtais langais.

Kiekvieną tokią naktį tauta yra pasidalijusi į dvi dalis. Vieni fejerverkus perka ir jais visus esą džiugina, kiti bando džiaugtis, grožėtis ir nesiliauja stebėjęsi, kaip gerai gyvena lietuviai. Tarkim, Panevėžyje sutinkant Naujuosius metus, gerą pusvalandį griaudėjo tiek įspūdingų ir galingų saliutų, kad miestas paskendo dideliame smogo debesyje. O toji miestelėnų dalis, kuri iš ankstesnės patirties nedrįso palikti savo namų ir butų, toli gražu ne tik grožėdamiesi stebėjo žaižaruojančias ir neretai labai pavojingomis trajektorijomis skriejančias ugnines dangaus puošmenas.

Baisus triukšmas, sproginėjimai, dūmai gal ir netrukdė įmigusiems kūdikiams, o kokia toji naktis buvo, pavyzdžiui, šunims, niekada nesužinosime. Bet susidūrusieji žino, vaizdas būna kraupus. Gyvūnai, ypač laikomi pririšti arba voljeruose, eina iš proto. Kaip tai žaloja jų psichiką, galime tik spėti. Mano namai nėra labai sandarūs, tai kol turėjau šunį, fejerverkų metu gulėdavau greta, jį visą virpantį ir cypiantį apsikabinusi ir visaip ramindama.

Žinoma, augintiniai neturi būti kliūtis žmonėms džiaugtis savo gyvenimu. Ir ne apie juos kalba. Bet ar nėra taip, kad fejerverkai, petardos, šaudymai, vizualizuoti sprogimai, kaip ir su tuo susiję kompiuteriniai žaidimai kai kuriems žmonėms yra tarsi koks poreikis – išsilieti, išreikšti save taip kaip moki, nes kitaip nemoki?

Kaip šventės forma ir neretai pagrindinis akcentas – fejerverkai labai senas ir pripažintas visame pasaulyje. Bet labai norėčiau, kad ji ir būtų sušiuolaikinta, suvalstybinta, taptų visapusiškai pasaulietinė ir saugi.

Būtų mano valia, individualioms šventėms su fejerverkais, kaip renginiams, piketams, eitynėms ir pan., išdavinėčiau individualius leidimus. Jeigu būtų mano valia, fejerverkus naudoti per valstybines,  tautines, svarbiausias metų šventes leisčiau tik savivaldybėms ir seniūnijoms tam numatytose vietose numatytu laiku. Visi norintieji prisidėti (tie, kurie dabar asmeniškai leidžia dešimtis ir šimtus eurų kiemuose ir gatvėse leidžiamiems fejerverkams, petardoms, savadarbėms „grožybėms“) galėtų pervesti pinigus į specialų fondą. Savivaldybė dargi pagarsintų kaip rėmėjus.

Žinoma, gali nutikti taip, kad tie fejerverkų šou būtų kuklesni. Bet užuot aukoję trumpalaikiam malonumui, galbūt miestų ir gyvenviečių žmonės verčiau pagalvotų apie ilgesnę proginę savo namo ir gatvės puošybą. Šiais metais Panevėžys buvo pilkas kaip niekada. Buvo gražu ir šventiška tik Laisvės aikštėje. Bet net ir joje daugybė langų, balkonų, vitrinų buvo tarsi juodosios kosmoso skylės. Gamta per šias Kalėdas ir sutinkant Naujuosius metus pašykštėjo sniego baltumo ir natūralaus šventinio spindesio. O mes, žmonės, jai ir sau menkai tepadėjome. Tesukėlėme fejerverkų karą be nugalėtojų ir pergalių džiaugsmo.