Ketvirtokai pakeliui į pamokas tarėsi: „Kas mums svarbiau – mokykla ar Lietuva?“ – „Lietuva“, – nusprendė ir važiavo iš Justiniškių saugoti Aukščiausiosios Tarybos 7-uoju troleibusu iki Žvėryno, po to – pėsčiomis. Pakeliui labai įdomu – barikados, buldozeriai, autobusai, blokai. Per blokus galima perlipti, jei jie neapkabinėti spygliuota viela. Jei apkabinėti – irgi galima perlipti, bet draskosi rūbai. Ten tarsi nelabai linksma Kalėdų mugė – daug laužų, barška puodai – vyrai pilsto arbatą, atsistoji į eilę, o kol lauki, praeinančios tetos duoda sumuštinių. Namuose nebuvo alkio, bet čia, aikštėj, sumuštiniai ir arbata, sakytum, toks didelės pagarbos ženklas, laikinas priėmimas „į suaugusiuosius“: „Ateikit, vaikai, pasišildyti.“ Visi sargai, saugoję Aukščiausiąją Tarybą, eidavo pasišildyti. Vieni pasaugo, kiti šildosi, geria arbatą, valgo. O eilėje prie arbatos išvis visi kartu lygiomis teisėmis stovi. O ir pilstantiesiems arbatą visais smagu, ir sumuštinius dalinantiems.

Prie Tarybos pastato sukabinta vaikų piešinių paroda – daugiausia su Gedimino bokštu, trispalvėmis, Vytautu Landsbergiu. Šitie vaikinai irgi piešiantys, tik ne visų mokytojai tokius dalykus pastebi ir pasirūpina, kad piešiniai atsidurtų parodoje tokioje svarbioje vietoje. Todėl praėjus pamokų laikui grįžę namo irgi pripieš, o ryt vėl eis Lietuvos saugoti, ir patys pakabins savo piešinius. „Kokie vaikai, tikri vyrai, tokie ir turi Lietuvą saugoti“, – minios aikčiojo.

Namuose piešė Gorbačiovą, trispalves, užrašus „Red army go home“. Kitą rytą mokinukai vėl iš Justiniškių važiavo saugoti Lietuvos. Prie Tarybos, kur buvo vaikų piešinių paroda, naujiems piešiniams ten visai nebuvo vietos, todėl savus buvo galima pakabinti truputį toliau ant dygliuotos tvoros.

Prie laužo visi dainavo dainas, o vienam vaikinui ant įkaitusios skardos išsilydė sportinių batų padai.

Kartais rytais (savaitgalį) vienas vaikų su tėvu 5-6-tą važiuodavo iki spaustuvės senamiestyje (nes Spaudos rūmai buvo užimti), ten duodavo daug laikraščių, juos veždavo prie Aukščiausiosios Tarybos gynėjams skaityti. Tėvas dalino vienoj pusėj, vaikaas – kitoj. Su kokiu džiaugsmu žmonės ėmė tuos laikraščius. Grūdo į kišenes pinigus, saldainius. Sušilti buvo galima grįžti į automobilį, iš kurio vairuotojas pardavinėjo tuos pačius laikraščius. Dalintojai dalino, o vairuotojas pardavinėjo. Viena moteris vaiką net subarė, kodėl ji iš automobilio laikraštį pirkusi, o šis dabar dykai duoda.

Po Sausio 13-osios mokytoja klasėje  ant stalo uždegė žvakę ir kažką nedrąsiai liūdnai dainavo. Mokinių daug neatėjo, o kitus ir per pamokas atėję tėvai išsivesdavo. Vaikinai po pamokų važiuodavo į Karoliniškes prie bokšto, bet jau nebe saugoti, o žiūrėti į kareivius ir tankus.

Visi viską žinodavo – vos ne kasdien po naują valstybę Lietuvą pripažindavo. Su didele meile tas šalis minėdavo, išskirtinai pirmąsias – skandinavus ir Moldovą. Prasidėjo karas Irake. Žmonėms norėjosi, kad kuo plačiau apie Lietuvą pasaulis kalbėtų ir užtartų, todėl tas Irakas visai nei šiaip, nei taip atrodė. Televizija ėmė rodyti puikius filmukus, bet prieš ir po jų kalbėdavo okupantai, o šių nekentė visi – ir vaikai, ir suaugusieji. Bet filmukus, tiesa, vis tiek kai kurie pasižiūrėdavo.

Atšilus ketvirtokai ėjo į Vilbarą leisti vieno jų dėdės iš JAV atsiųstų 10 dolerių. Ten visko buvo – limonado skardinėse (!!!!), kramtomųjų gumų, televizorių. Su limonadais ir kramtomosiomis gumomis (be televizorių) ir toliau eidavo prie Aukščiausiosios Tarybos, ten Lietuvos kariai netoli Geležinio Vilko tilto įsirengė saugos postą. Duodavo palaikyti šautuvą, pasimatuoti kepurę, o šie kareiviams – kramtomųjų gumų ir limonado iš skardinių. Kariai duodavo dažų ir leisdavo rašinėti ant barikadų (vienas rašinėjo hieroglifus, kad ateityje turistai manytų, kad čia buvo atvykę indėnai saugoti Aukščiausiosios Tarybos), drožinėjo „nunčiakus“. Dar vėliau vieną tų karių pašovė.

Gal perdedu, bet atrodo, kad net troleibusų vairuotojai elgdavosi kaip žmonės. Tarybą saugojo lenkai, rusai, ukrainiečiai, estai, latviai, kas tik nori. Šventasis popiežius vėliau pasakojo tomis dienomis meldęsis už Lietuvą. Mažą, truputį sutrikusią ir piktą, bet labai gerų žmonių šalį. Kur visi buvo didvyriai – žuvusieji, sužeistieji, nežuvusieji ir nesužeistieji. Pilstę arbatą, vairavę greitąją, dėl pateisinamos priežasties praleidinėję pamokas, ar prie televizoriaus meldęsi už Landsbergį ir Eglę Bučelytę. Man tai gražu.