Laba diena. Pradedu rašinėlius apie Europos kelius. Tai (keliai, ne rašinėliai) įdomu todėl, kad normalus vairuotojas šalį, nebūtinai joje viešėdamas, pažįsta pirmiausia pagal juos. Ir todėl, kad jie yra be galo skirtingi – ilgainiui važiuodamas atpažinsi, kad važiuoji Lenkijoje ar Serbijoje ne vien iš kelio ženklų, bet iš vairuotojų elgesio, asfalto ir dar iš ko nors. Todėl parašysiu detalių, iš ko galima atpažinti, kurioje šalyje esi, jei netyčia neveiktų navigacija, ar šiaip.

Norėjau pradėti nuo Serbijos, tačiau teisinga būtų pradėti nuo Lenkijos, nes Lenkija yra pakeliui. Dar teisingiau būtų parašyti apie Lietuvos kelius, bet tai galima ir pačioje pabaigoje. Be to, vairuotojai Lietuvoje dažniausiai ir taip žino, kad važiuoja Lietuvoje, net nenaudodami navigacinės įrangos. Esu anksčiau svarstęs pradėti rašyti apie Prancūziją arba Austriją, bet pirmoji yra komunistinė, o antroji atidavė Golovatovą, jos pačios pirmos atiduotų ir mus, todėl yra nevertos, kad kas nors ką nors kada nors pradėtų nuo jų.

Prieš keliolika metų mintis apie tranzitinę ar tiesiog kelionę į Lenkiją sukeldavo didelį nusiminimą, galėčiau lyginti su mintimi apie planuojamą dantų gydymą. Nėra paprasta vairuoti vilkikų asfalte įspaustomis vėžėmis, lenkti vilkikus, jei galvoji, kad skubi, ar stabdyti kas kelis kilometrus įvažiuojant į gyvenvietes. Pirmus šešiasdešimt kilometrų iki Augustavo. Toliau kelias truputį praplatėdavo iki beveik trijų juostų abiem kryptimis – pilnos dvi ir po pusę iš šonų. Taip broliai lenkai skubantiesiems galėdavo užleisti kelią, „pasislinkdami“ į dešinę. Toks mandagumas buvo taip netikėtas ir malonus, kad apvažiavus automobilį norėjosi dėkoti mojant ar mirksint avariniu signalu. Dar ir dabar norisi. Po daugybės kelionių atradimas – važiuojant nuo Vilniaus iki Varšuvos nėra prasmės skubėti, lenkti vilkikus ar kitus automobilius, nes dažniausiai pirmoje didesnio miesto sankryžoje vis tiek sutiksi prieš dvidešimt minučių aplenktąjį. Be to, nuo Augustavo iki Balstogės kelias jau geresnis, kartais net greitkelis (o turbūt greitai ir visai vien greitkelis bus).

Kelionė automobiliu per Lenkiją su vienu garbiu profesoriumi visai apvertė požiūrį: grįžtant nuo Balstogės (iki tol ją vadinau Bjalystoku) jis šaukte šaukė: tai juk mūsų žemė!!! Balstogė, Augustavas, Seinai!.. Nuo tada net ir bjauriuosius Lazdijų pasienis–Augustavas kilometrus važiuoju kur kas lengviau. O ir broliai lenkai jau pradžioj malonūs – vos keli kilometrai už sienos kavinėje ir meniu pateiks, ir kalbins lietuviškai. Ir dar daug kilometrų po to daugybė lietuviškų reklaminių iškabų. Kas kad dėl verslo, bet lietuviai taip nedaro.

Balstogė ir Augustavas nėra labai gražūs miestai, bet man malonu, nes ten mūsų žemė. Nuo Balstogės iki Varšuvos pastaraisiais metais visai smagu važiuoti – greitkelių daugėja, ir tuoj ten bus visai puikus kelias. Tiksliau – smagiau, kad tas kelias bus geras, nes šiuo metu reikia pervažiuoti ilgas remontuojamas atkarpas (tai reiškia, kad šiuo metu nieko ten smagaus, nes remontuojamu keliu reikia važiuoti lėtai).

Vairuotojų kultūringumas labai panašus į lietuvių vairuotojų (išskyrus tą minėtą „pasislinkimą“ į dešinę, kad galėtų apvažiuoti – taip lenkai leidžia dažniau), tačiau keliais važiuoja nesuskaičiuojama daugybė vilkikų. Tai gali varginti, nes siauresniame kelyje vilkiką aplenkti nėra paprasta, o jei jų daug – ir neprasminga – rizikuosi savo ir keleivių sveikata, o gal gyvybe, bet greičiau neatvažiuosi. O per stiprų rūką (taip dažnai būna rudenį) ar, pavyzdžiui, naktį, kai matomumas labai nedidelis, paskui vilkiką važiuoti yra dargi saugiau – jis „saugo“ nuo priešais važiuojančiųjų ir taip pat prastai matančiųjų ir rodo kelią. Lenkijoje nereikia skubėti. Gal ir apskritai nereikia skubėti, šito aš nežinau, bet Lenkijoje tikrai nereikia skubėti. Jei vilkikų vairuotojai kada ir piktina (ypač kai jų labai daug), važiuojant per Lenkiją yra užtenkamai laiko matyti ir suprasti, kad dažniausiai šie tiesiog dirba savo darbą. Ir dažniausiai nevažiuoja tyčia per lėtai, kad jus paerzintų, ar trukdo lenkti, kad papramogautų. Neretai jie, iš aukštai matydami daugiau kelio, netgi posūkių signalais parodo, kada lenkti yra saugu, o kada nevalia. Visai pasikliauti šiais ženklais irgi nereikia, nes pasitaiko, kad ir vilkikų vairuotojai ne viską mato. Pažįstu žmonių, kurie kur kas greičiau gali automobiliu nuvykti nuo Vilniaus iki Varšuvos. Tai geri žmonės, nepaisant to, kad dažnai jie automobiliais skrieja kartu su savo vaikais ar kitais artimaisiais. Tuo keliu tiesiog nereikia skrieti. Nes ir atvažiavę į Varšuvą net valanda greičiau, tą valandą turbūt sugaiš po to ir nelabai maža rizika nėra verta tos valandos, nebent važiuotum į AC/DC koncertą (važiavau, atvykom kaip tik „ant pirmos dainos“), tuo atveju galima šiek tiek parizikuoti ir vaikų, ir artimųjų sveikata, nes AC/DC yra neblogas estradinis ansamblis.

Apskritai – važiuoji keliu, o ten – vos miestelis – ir iškabos, vienos iškabos. Negaliu garantuotai sakyti, bet gal tokia valstybė, todėl ir nepatiria krizės, nes ten VISI kažkuo verčiasi ir, panašu, jokiomis aplinkybėmis nepriverstum jų turėti nedarbo rūpesčių. Gal jie ir zyzia ko nors tarpusavy, bet pakeliui rodosi tik darbštumas. Tiesa, nemažai tiltų ten stato viena lietuvių bendrovė, tai šiek tiek malonu (reklaminiai stendai keliuose). Ir dar vienas įdomumas – daug nebaigtų ar pradėtų statyti namų, kurių skirtingos dalys mūrytos skirtingų spalvų plytomis. Esu porąsyk vairuodamas bandęs juokauti: „Tai lenkiukas gudrus – stato kaime bažnyčią, pasivagia dešimt plytų, dar dvidešimt iš kaimyno, dar dvidešimt nusiperka, ir tada stato namą.“ Pirmą sykį juokavau improvizuodamas, o antrąjį – jau specialiai, kaip seniau sugalvotą juoką (tik vaidinau, kad čia dabar sugalvojau) sakiau. Tiesa, be manęs daugiau niekam nepasirodė šis juokas labai juokingas.

Lietuvį sutikti kelyje į Varšuvą nėra džiaugsmas ar staigmena, išskyrus, jei ko bjauraus vairuodamas nepadaro – automobilių lietuviškais numeriais labai daug. Tai nėra labai svarbi informacija, tačiau gali būti, kad kitąsyk minėsiu, kur sutikti lietuvį yra smagu, todėl reikalinga tai pasakyti ir dabar.

Neretas į Varšuvą važiuoja pro Lomžą – nelankiau šio miesto, tik pravažiuodamas, – didelis ir turėtų būti gražus miestas.

Varšuvoje, beje, irgi labai gera. Kaip kokiam Kaune. Tik dideli labai kamščiai. Nepamenu, kodėl parašiau „irgi“. Ten jau visai užsienis, ir kavinėje galima nevaidinti lietuvio, ir kad „čia mano žemė“. Jie malonūs, kai kur skaniai gamina ir pas juos važiuoja koncertuoti AC/DC ir Manu Chao. Tą reikia vertinti. Kad pajustumei Lenkijos miestų didumą, būtina patekti į transporto kamščius. Tai ir kelia įspūdį, ir nuramina. Sykį važiuodamas per Varšuvą kartu su vienu garbiu profesoriumi naudojau telefono Nokia navigaciją. Ten kalbanti moteris neskubėjo ir dažniausiai nespėdavo perspėti apie posūkį iki jo pravažiavimo. Galiausiai ėmėm taip klaidžioti, kad tai užtruko gal porą valandų, ir mano pakeleivį netikėtai išvedė iš kantrybės. Jis ginčijosi su navigacijos moterimi, barėsi ir šaukė: „Kodėl mus veži ten, kai saulė leidžiasi priešingoj pusėj, juk mūsų tėvynė – ten!!!“ Tai buvo vienas įspūdingesnių mano pasiklydimų ir pamąstymų apie kryptis bei tėvynę. Niekada taip tvirtai nesuvokiau šio žodžio. Todėl važiuodamas per Varšuvą visuomet galvoju, kur yra mano tėvynė.

Nuo Varšuvos – pasaka (gyvenime nesu vartojęs tokio pasakymo). Pirmiausia, tai akivaizdžiai prasisklaido vilkikai, nes jie neretai važiuoja skirtingomis kryptimis.

Jei važiuosi į Berlyną, puikus ir brangus (mokamas) greitkelis. Dar pakelyje galima važiuoti pro milžinišką Vroclavą (teko pravažiuoti tik autobusu), o netoli sienos – Poznanę – irgi didelė ir su gražiu Senamiesčiu. Kokia didelė yra Lenkija. Ir kokie dideli jos kai kurie miestai. Visai pasienyje – Trakų didumo miestelis Kostšynas prie Odros – įsivaizduokite, ten kasmet vyksta Woodstocko muzikos festivalis, į kurį susirenka beveik milijonas žmonių! Įsivaizduokite: Trakuose vienu metu yra milijonas žmonių! Truputį susispaudę ir mandagiai prasilenkdami telpa milijonas žmonių. Prieš festivalį (tai nėra festivalio reklama, matyt, Lenkijoje ir kitur Europoje jų ir daugiau panašaus gausumo rengiama) daug valandų automobilių spūstyse visi kantriai važiuoja ir „spaudžiasi“ į miestelio parkingo vietas, vėliau išsisklaido, o per koncertą vėl susirenka. Mūsų proporcijomis tai kaip didžiausi kada vykę renginiai Vingio parke, padauginus iš dešimties ir perkėlus į Trakus. Labai didelė šalis yra Lenkija. Įsivaizduokite sau, tai kažkada buvo ir Lietuva, ir dar prašė atsiųsti kokį lietuvį pakaraliauti.

Kažkur tarp Čekijos, Vokietijos ir Varšuvos yra miestas gražiausiu pavadinimu – Bydgoščius (pavadinimo reikšmė turėtų būti panaši į „būk svečias“). Nieko nenutuokiu apie šį miestą, gal jis net ir negražus, tačiau pravažiuodamas kelio nuorodas į jį visuomet labai noriu. Man atrodo, kad ten gyvena labai geri broliai lenkai ir, jei kada nuvykčiau, visuomet rasčiau ir patalą švariai paklotą, ir stalą vaišėmis nukrautą. Su draugu Rimvydu net kelissyk bandėme planuoti Naujųjų sutikimą ten – vien dėl šio pavadinimo – buvo toli, nevažiavom. Manau, kad reikia nuvykti, kai taip gražiai kviečia.

Į Čekiją – panašaus bjaurumo kaip iki Augustavo kelias daug daug valandų. Pakeliui, nelabai toli sienos, yra Katovicai (ten nakvoja narsūs lietuviai, pasiryžę per dieną pervažiuoti Lenkiją). Ir vėl labai didelis miestas, su labai gražiu senamiesčiu. 

Į Krokuvą ar Ukrainą – vėl geras kelias ir netgi TIKRI kalnai prasideda. Man, pavyzdžiui, gera, kad mūsų kaimynai turi tikrus kalnus. Sykį važiavau Ukrainos link su bičiuliu gydytoju, jis net prisigėrė iš to džiaugsmo, kalnus matydamas. Ir nemažai gana juokingai apie tai juokavo. Tiesa, artėjant Ukrainos link kelias prastėjo, tas prastėjimas toks pat ir nuo Augustavo Lietuvos link.

Pakeliui į Ukrainą pamenu dar vieną didelį gražų miestą (kiek jie turi didelių ir gražių miestų!) – Žešuvą.

Pakeliui į Krokuvą yra Belovežo giria (arčiau Baltarusijos). Ten mūsų kunigaikščiai prieš didelius mūšius (ar kitu reikalu) medžiodavo ir kaupdavo maisto atsargas kariuomenei. Man tai smagu, kad mūsų kunigaikščiai ten tvarkėsi. Sandomiežo miestas. Tai lietuviškojo trikampio „Liublinas–Sandomiežas–Krokuva“ dalis, kažkuo susijusi su LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos kelionėmis bei medžioklėmis. Miestas nelabai gražus, bet Senamiestis – mažutis, gal truputį vokiškas, labai gražus ir turintis žydų restoraną, kur jie liūdnai dainuoja. Liublinas – puikus didelis miestas, taip pat turintis Senamiesčio dalykų, svarbiausia, kad ten Vytautas su Jogaila yra sprendę reikalus. Juk tai ir mūsų reikalai. Krokuvą giria ir turizmo agentūros, ten irgi mūsų miestas. O Krokuva turistams dar mielesnis miestas už Varšuvą, ten ir gražus Senamiestis, galima nelabai brangiai pavalgyti ir pernakvoti. Pro šį miestą žmonės neretai važiuoja į Slovakiją, todėl visai netrukus prasideda kalnų kalnai ir serpantinai. Visai šalia mūsų – pas kaimynus lenkus yra serpantinų. O kiti važiuoja serpantinų į Italiją. Bet jų – tikrų serpantinų – yra ir Lenkijoje.

Kalbama, kad Lenkijos pajūris ir jo miestai – įspūdingi. Todėl išvyką į juos „taupau“ išskirtinei kelionei, bet ne pravažiuoti.

Beje, dėl vilkikų – lenkai yra teisiškai numatę, kad šiems nevalia važiuoti per Lenkiją sekmadieniais. Žinoma, dalis jų vis tiek važiuoja, bet kai kurie, planuojantys tranzitą per Lenkiją, tai daro būtent sekmadieniais. Taip galima kiek greičiau pervažiuoti tam tikras kelio atkarpas. Bet man patinka ir su vilkikais. Taip aš labiau jaučiuosi grįžtantis namo arba važiuojantis į užsienį.

Dar galima skristi tranzitu per Lenkiją. Varšuvos oro uostas ilgas ilgas, ten parduoda labai brangų alų. Lenkai turi puikias savo pačių avialinijas, kurių lėktuvuose maloniai rūpinasi keleiviais.

Niekur, visai niekur per keliolika metų kelionių neteko sutikti tautinio nedraugiškumo. Vienintelį sykį netoli Čekijos sienos naktį sutikau grafičių dailininką, kuris kažką stengėsi užrašyti iš W raidės, o mane suėmė nesuprantamas siutas, spyriau jam į nugarą ir liepiau rašyti lietuviškai – iš V raidės. Nusiminęs užrašė „Varšuva“. Daugiau nacionalistų sutikti neteko.

Tai nedidelio pasakojimo apie Lenkijos kelius pabaiga. Viso gero.

P. S. Seinai, Augustavas ir Balstogė – mūsų. Profesoriau, tai Jūsų žodžiai.