Sausio 18-25 dienomis Bažnyčios liturginiame kalendoriuje meldžiamasi už krikščionių vienybę. Istorijos bėgyje krikščionybė išgyveno skaudžių skilimų, kurių pagrindinė priežastis glūdi žmogaus nuodėmingume, dažnai besislepiančiame po politiniais ar ekonominiais motyvais. Krikščioniškuose kraštuose tikintieji buvo beveik apsipratę su šiuo blogiu, o misijose krikščionių susiskaldymas kėlė didžiulę grėsmę Kristaus Evangelijos plėtrai.

Misijas vykdė ne tik katalikai ar stačiatikiai, bet taip pat ir įvairios protestantų bažnytinės bendruomenės, todėl krikščionybę norintiems priimti pagonims buvo nesuprantami misionierių tarpusavio ginčai dėl tikėjimo. Tad krikščionių vienybės ilgesys ir ekumeninio judėjimo ištakos 19 amžiaus pabaigoje kilo misijų kraštuose. Žymiai vėliau Vatikano II Susirinkimas rašys: krikščionių pasidalijimas „atvirai prieštarauja Kristaus valiai, ir yra papiktinimas pasauliui, ir kenkia šventam uždaviniui skelbti Evangeliją visai kūrinijai“ (UR 1).

Su šiuo sunkumu susidūrė ir garbingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis. Būdamas Bikavos klebonu (Latvija) 1909 m. kun. Teofilius tėvų prašymu pakrikštijo silpną kūdikį iš kaimyninės Dricanų parapijos. Kūdikio mama buvo stačiatikė, o tėvas – katalikas. Caro įstatymai griežtai draudė katalikų kunigams krikštyti kūdikį, kurio bent vienas tėvų nėra katalikas. Apie įvykusį krikštą netrukus sužinojo ir valdžios atstovai, kurie patraukė nepaklusnų kunigą baudžiamojon atsakomybėn. Teisėjas kunigo klausė:

– Ar žinojai, kad kūdikio motina yra stačiatikių tikėjimo?

Kun. Teofilius atsakė:

– Taip, bet taip pat žinojau, jog kūdikis yra silpnas, ir aš privalau pasirūpinti, kad jis nemirtų be krikšto.

Nesupratęs tokio kunigo pasiteisinimo, 1910 m. Rezeknės apylinkės teismas nuteisė kun. Teofilių vieneriems metams nelaisvės, leidžiant bausmę atlikti uždarame vienuolyne. Taip Teofilius atsidūrė prie Šv. Kotrynos bažnyčios esančiame vienuolyne Peterburge. Bausmės esmė buvo ta, kad kunigas buvo nušalintas nuo bažnytinių pareigų, privalėjo nuolat būti vienuolyno teritorijoje ir negalėjo viešai vadovauti pamaldoms. Teofilius pirmą kartą buvo teisiamas dėl krikščionių nevienybės ir dėl to, kad žmogaus išganymą – Krikštą iškėlė aukščiau siaurų konfesinių bei civilinių įstatymų suvaržymų. Juk „Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių“ (Apd 5,29).

Kun. Teofilius teismo nuosprendį apskundė, dėl ko bausmė jam buvo sumažinta iki šešių mėnesių. Po bausmės atlikimo jis buvo paskirtas Šv. Kotrynos bažnyčios Peterburge vikaru. Nors dėl krikščionių susiskaldymo kun. Teofiliui teko pirmą kartą patirti laisvės apribojimą, tačiau jo gyvenimas vedė link glaudesnės vienybės su kitų krikščioniškų tikėjimų išpažinėjais. Vėliau, patekęs į lagerį bei kalėjimus, jis sutikdavo kitų krikščioniškų konfesijų išpažinėjų ir jų dvasininkų, tarp kurių daugiausia būdavo stačiatikiai, tačiau pasitaikydavo ir protestantų. Teofilius patyrė, jog įkalinimas ir bendras vargas suvienija žmones. Tad kodėl negalėtų vienyti krikščioniškas tikėjimas? – Į šį klausimą atsako Vatikano II susirinkimas, į kurį garbingasis arkivyskupas Teofilius buvo kviečiamas, bet taip ir nespėjo nuvykti:

„Nėra tikro ekumenizmo be vidinio atsivertimo. Juk vienybės troškimai kyla ir bręsta iš dvasios atsinaujinimo, savęs išsižadėjimo ir dosnios meilės. Todėl reikia melsti dieviškąją Dvasią nuoširdaus savęs išsižadėjimo, nuolankumo ir romumo tarnaujant bei didžio broliškumo kitiems malonės“ (UR 7).