1970 m. Ką tik grįžę iš lagerio A. Šeduikis ir J. Volungevičius. Iš šeimos privataus albumo

Prabėgo jau 30 metų, kai 1987 m. sausio 24 d. Alvydas Šeduikis iškeliavo į Amžinybę.

Jis buvo šviesi ir vientisa asmenybė, iniciatorius ir pradininkas įvairiose dvasinio ir muzikinio gyvenimo srityse dar tada, kai Lietuvos mintis buvo sustingus... 1966 m. su pačiais artimiausiais bičiuliais parašė ir Vilniaus aukštosiose mokyklose išplatino antitarybinio turinio tekstus. Bausmė buvo nestudentiška – 5 metai Mordovijos lagerių. Iš jų sugrįžęs nebegalėjo dirbti pagal specialybę ir potraukį. Tiesa, sovietų valdžia siūlė jam pačių atokiausių kaimų kultūros namus. Tada ir nusprendė vargonuoti bažnyčioje, taip pratęsdamas šeimos tradiciją – tėvas Antanas Šeduikis jau daug metų dirbo Krosnos bažnyčioje Lazdijų rajone.

Tačiau pradžia buvo žymiai anksčiau – gražiojoje Aukštaitijoje, Zarasų krašte, Mikališkio kaime. Ši vieta jam buvo „mistinė“, kurią vėliau sapnuodavo – paprasta tėvų troba, seni medžiai, medinis kryžius po vienu jų, didžiulis miškas šalia, paslaptinga Barbonėlio laukymė, kurioje plastėjo gamtos būtybės. Jautri vaiko siela pajausdavo daugiau nei suaugusieji, paslaptinga aplinka dažnai sukeldavo ir nerimą. Todėl jau žymiai vėliau toks artimas jam tapo Vytautas Mačernis, jo vizijos, kurias išaugino rūstaus grožio Žemaitija. Alvydas lankė Poeto kapą ir sodybą gimtojoje Šarnelėje, užrašė motinos ir artimųjų prisiminimus, surado 1938 m. Židinyje paskelbtą viziją „Aš atnešiau jums saulės patekėjimą“. Taip gimė apybraiža apie mylimą poetą.

Vaikystėje Alvydas ėjo netrumpus kilometrus į Salako mokyklą: per mišką pirmyn ir atgal, taip žiemą ir vasarą. Giria buvo didelė, kartą jautė gerą kelio galą jį lydinčio vilko artumą... O didingoje Salako akmeninėje bažnyčioje vaikiškos jo rankos pagrojo iš tėvo nuklausytas Mišių dalis. Sujaudintas kunigas Papučka apdovanojo jį tuomet didžiuliu cukraus gabalu – tai buvo brangi dovana pokario vaikui. Alvydas mėgo žvejoti, ilgai išstovėdavo vandenin įsibridęs. Tai galėjo pakenkti nestipriai jo sveikatai.

Liudas Simutis, Kazimieras Skėbera, Alvydas Šeduikis. Iš šeimos privataus albumo

Baigęs Žiežmarių vidurinę, mėgino stoti į lakūnų mokyklą, tačiau medikų komisija nepraleido. Reumatas buvo anksti pažeidęs širdies vožtuvus. Dirbo Žasliuose, mokėsi tuometiniame J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume (dabar konservatorija), įstojo į Valstybinę konservatoriją (dabar LMTA). Toliau Mordovijos „universitetai“...

Lietuvoje liko ką tik gimęs sūnus. Tai buvo laikas, kai Rusijos šviesieji protai dirbo kūrikais arba kitais paprastais darbininkais lagerių zonose. Bendravimas su jais nepaprastai praturtino dvasiškai.

Grįžus iš lagerio, kurį laiką Alvydą persekiojo baimė – gatvėje, tarp žmonių. Nežinomu pretendentu į Žemaičių Kalvarijos vargonininko vietą patikėjo šviesios atminties kunigas Alfonsas Lukoševičius. Žemaičiai metus laiko tyrinėjo naują žmogų, paskui pamilo, prisirišo ir iki šiol negali suprasti, galbūt, ir atleisti, kodėl po trejų metų jų vargonininkas paliko gražiąją Marijos Šventovę.

Vargonuose. Iš šeimos privataus albumo

Keisti tai buvo gyvenimo ciklai – 3 metai Kalvarijoje, po jų Skuodas, Telšiai, Šiluva, trumpas atokvėpis Palangoje dirbant Gintaro muziejuje, ir vėl Telšių katedroje. Daugiau etapų nebuvo... Iškeliavo jis staiga, skaudžiai ir netikėtai.

Alvydas labai mylėjo vargonus, pats juos, sugedusius, sutvarkydavo, suderindavo, buvo kviečiamas jų remontuoti ir į kitas parapijas. Vietoje užmokesčio, paprašydavo senienų, tai buvo jo – muziejininko silpnybė. Buvo sukaupęs senų laikrodžių, medinių kryžių kolekcijas. Kryžiai vėliau papuošė Telšių kurijos sieną. Turėjo improvizuojančio muziko talentą, – gaila, kad per mažai tam skyrė laiko, kurį pašventė Žemaitijos vargonų registravimui, aprašymui, jų pastatymo istorijos kaupimui, gilinosi į paties instrumento veikimo principus ir jo priežiūrą. Sutvarkė vargonus ir vokiečių katalikų bendruomenės bažnyčioje Dušanbėje, kurioje darbavosi tuomet lietuviai kunigai misionieriai.

Alvydas mylėjo žmones, o už atvirą, tiesų būdą ir jų buvo mylimas. Kilęs iš Aukštaitijos, pritapo Žemaičiuose, jiems atidavė visą savo gyvenimą ir talentą. Per gyvenimo verpetus jį išvedė tvirtas būdas ir gilus tikėjimas, perimtas iš protėvių gausios šeimos tradicijų. Nuolat ugnimi liepsnojusi jo širdis per neilgą gyvenimą leido nuveikti gražių ir prasmingų darbų.

Parengė Eglė Šeduikytė-Korienė pagal Aldonos Šeduikienės rankraštį „Vyro portretas“ (1991 m.)