Prieš daugiau nei trejus metus onkologinė operacija privertė mane stabtelėti. Dabar jau galiu lyg iš šalies pažiūrėti į savo buvusią bei esamą situaciją, galvoti apie panašaus išmėginimo asmenis.

Kokia savijauta sužinojus diagnozę? Sunku būtų ją apibrėžti, kadangi dirglumas, mąstymas tik apie ligą nepasiduoda objektyvesniam apibūdinimui. Tik po truputį, po truputį susitaikai su tuo, kas įvyko.

Kas labiausiai trikdė? Kitų noras paguosti. Nesmagu buvo girdėti tokius patarimus: „Viskas bus gerai – pamatysi“, „Tik nereikia galvos nuleisti. Tai ne katostrofa. Negražu liūdėti“, „Kitiems būna dar blogiau! Daugiau optimizmo! Galvok apie alternatyvius gydymo metodus!“

Supranti, kad žmonės nori padėti, tačiau tipiški sakiniai, paauklėjimai paprasčiausiai vertė užsidaryti. Nelabai suprantu, kodėl kai kam atrodo, jog būtinai tokiu metu reikia guosti, patarinėti. Kita vertus, jaučiu, kad atsirastų ne vienas, kuris net įsižeistų, jeigu tai jam pasakytum. Kaip drįsta, koks išpuikęs, aš stengiuosi, o čia...

Arba netiesiogiai, gal net žaismingai tau primenamas ironiškas Vlado Šimkaus eilėraštis „Ligonių lankymo dienai“:

Vadinasi, jūs gyvas? Ir puiku.

Pripaisto žmonės nebūtų dalykų.

Tokie paguodos žodžiai tik patvirtina nuojautą, kad išradingi guodėjai, vertintojai yra poetiški.

Kurie priėjimai įsiminė?

Bičiulio, kuris pakliuvo į Santariškes bene prieš dešimt metų, skambutis:

– Ateik pas mane rytoj. Išvirsiu gardžios kavos, pasėdėsim.

Paaiškino tai, ko kitas, neišgyvenęs tokios ligos, paprasčiausiai nesuprastų. Apramino, sustiprino.

Profesorės, kuri man dėstė universitete, ramus kalbėjimas – tada vis galvodavau, kad empatija turbūt įgimtas dalykas. Arba ir taip: jei kitas yra svarbus, sugebėsime tinkamai reaguoti, tinkamu būdu padėti.

Santariškėse prieš operaciją nesmagu. Man atrodo, tokioje ligoninėje turėtų būti daugiau psichologų.

Po operacijos – nuostaba: mokydamasis iš naujo vaikščioti sustojęs įsižiūri, kas yra už lango; žvaigždžių spindėjimas kerintis, skausmingas. Regis, Santariškėse jos neturėtų būti tokios gražios. Vėliau, jau vėliau galvodavau ir apie Damoklo kardą (kaip teigia mitas, tironas valdovas pasodina Damoklą greta, bet virš jo galvos ant ašuto pakabintas aštrus kardas). Galvojimas apie ligą ir tokiu aspektu labai įvairiai keisdavosi, tačiau nepraėjo...

Pripranti prie visko – net ir tokia banali mintis šįsyk nėra banali. Žinai, kada laukia kraujo tyrimai, nerviniesi, lauki atsakymo, apsidžiaugęs vėl kelis mėnesius esi ramus. Ar tikrai ramus? Man sunku pasakyti. Regis, pasąmonėje žinojimas, kas prieš trejus metus atsitiko, gyvas visą laiką. Gal tik modifikacijos kinta. Kuo toliau, tuo mažiau kreipi dėmesį į save kaip ligonį ar jau ne ligonį. Nors... nuvažiuojame į literatūrines popietes netoli Alytaus. Laukiame pradžios. Aktorė Gražina Urbonaitė, ištraukusi termosą, gražų puodelį, pasiūlo kavos. Geriame kavą, aš staiga aktorei pasakau, kad jaučiuosi nekaip, nes man atrodo, jog dabar neturiu teisės dalyvauti jokiuose renginiuose, nes mano gyvenimą reguliuoja dvi esminės padalos: anksčiau ir dabar. Atvirkščiai, man sakoma ramiu, maloniu balsu, atvirkščiai, dabar dar dažniau turėtumėte tai daryti.  Ką noriu darsyk pakartoti? Kad man neaišku, kaip žmonės išmoksta pajausti kitą, padėti jam specialiai lyg ir nesistengdami. Kava prieš valandą, skirtą Kristijonui Donelaičiui, įsiminė ir sustiprino. Pamenu, apie tai galvojau taip pat, ko gero, banaliai: kuo didesnis žmogus, tuo jis paprastesnis, geresnis, tad ir poveikis ilgam išlieka. Bet aš mokytojas (buvęs?), todėl net tokiomis akimirkomis save kankinu: ar / kaip įmanoma kitus priartinti prie altruistinio žingsnio, ką daryti, kad mažėtų abejingumo, pašaipų. Pašaipų? Tiesą pasakius, šiuo metu man lyg ir aiškūs tokie dalykai. Gal kad jau nebedirbu, gal kad bendrauti jau nesu įpareigotas. Matau tą patį: ir tuos, kurie iš kitų tik juokiasi, o save giria, ir tuos, kurie tyliai kenčia, ir tuos, kurie kuo ramiausiai lipa kitiems per galvas. Žeidžia įvairiausios akcijos, ypač vaistinėse. Jaučiu, kad esame vaistų imperijos įkaitai. Bet vertinimas kinta: tai yra gyvenimo niuansai, tai galbūt yra žmonių pasirinkimai, tai savęs stiprinimo kontekstai. 

Po operacijos susidurdamas su sveikųjų ne visai adekvačia reakcija pagalvodavau: „Jie supras tik tada, kai patys atsidurs Santariškėse.“ Vėliau dėl tokio mąstymo tapo nesmagu: juk aš nenoriu, kad žmonės ten atsidurtų, tegu gyvena, kaip kas nori. Bet vėliau prisideda ir skausmingas suvokimas, jog sveikiesiems su sergančiais artimaisiais nėra lengva. Auganti kaltės kupra.

Detalė: kurį laiką bijojau Vilniaus – jis man asocijavosi tik su Santariškėmis. O dabar ne? Aprimo pojūčiai, bet, manau, ta pati asociacija išliko.

Man artimas žmogus patarė:

– Stepai, pamėgink kiekvieną dieną pamatyti ką nors gražaus.

Kadangi tikiu šiuo žmogumi, ėmiausi tokios mankštos. Beje, filologai elgiasi dar kitaip: ne tik pamato, bet ir užrašo. Pasirodo, per dieną pastebi daugiau nei vieną gražumą. Žinoma, kuo toliau, tuo sunkiau buvo išgyventi vis skirtingas spalvas ar jų atspalvius. Bet juk svarbu jausmo, mąstymo judėjimas ne tik apie savo ašį. Kai šitai atsitinka, ne vienam palengvėja.

Gyvenu Utenoje, prie Utenėlės. Žiūrėjimas į upelį, įsivaizdavimas, kaip jis plaukia į Vyžuoną, labai šviesus. Utenėlė kaip galimų pokalbių dalyvė. Ji turi girdėti ir mano monologus, gražių pojūčių hiperbolizavimą.

...Atostogoms parvyksta buvęs mokinys, o dabar dviejų jau suaugusių sūnų tėvas, Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijos tikybos bei Lietuvos istorijos mokytojas Nerijus Rastenis. Skambutis:

– Ruoškitės kelionei.

Kur nors pusdieniui išvykstame.

O kelionės su dukra ar sūnum po Aukštaitiją – kokios jos dabar įsimintinos, kokios įsimintinos... Kaip gera apie jas galvoti.

...Vyžuonose teka Vyžuona. Vienoje upės pusėje gyveno Bronius Radzevičius, kitoje – Antanas Masionis. Prieš operaciją kalbinau Radzevičiaus seserį, Masionio brolį – įsivaizdavau tokių pokalbių knygelę. Tada suvokiau, kad romaną „Priešaušrio vieškeliai“ kai kas priima vos ne kaip dokumentinę knygą. Paprašiau Stasio Masionio, kad parašytų apie šio kūrinio prototipus. Neseniai gaunu laišką, siunčiu jį Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui. Man labai smagu.

...Vaikščiojimai, vaikščiojimai – kokie jie yra gražūs. O koks mielas galvojimas sugrįžus...

...Mano (!) upė mato mane, rašantį „Utenos apskrities žinioms“, – susikaupusį, ramų, tikintį šio veiksmo prasmingumu. Mato skaitantį knygas, kurios brandino paauglystę, jaunystę.

---

Dabar pagalvojau: o gal buvimas šalia Utenėlės nutolina nuo Santariškių? Man regis, visgi ne - skausmo, apatijos irgi dar daug. Gal kol kas.