Dr. Norbertą Černiauską labiausiai žavi tie studentai, kurie dalyvauja platesnėje akademinėje-visuomeninėje veikloje. E. Kurausko nuotrauka

„Prieš sužinodamas apie geriausio dėstytojo apdovanojimą kaip tik buvau perskaitęs interviu su rašytoju Valdu Papieviu, kuris, gavęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją, prisipažino, kad toks įvertinimas jam yra „ir džiaugsmas, ir didelė atsakomybė, nerimas dėl ateities“. Negaliu savo įvertinimo sugretinti su V. Papievio apdovanojimu, tačiau jausmas buvo/ yra labai panašus. Tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi, bet kartu šį „titulą“ priimu ne tik kaip pastangų pripažinimą, bet ir kaip tam tikrą įvertinimą avansu, kuris itin įpareigoja“, – sako geriausias VU Istorijos fakulteto dėstytojas lektorius dr. Norbertas Černiauskas. Tai ne pirmas jo darbo pripažinimas – 2015 m. per Istorijos fakulteto dienas jaunajam istorikui taip pat skirtas metų dėstytojo apdovanojimas.

Kaip pats rinkotės, ką studijuoti? Kodėl pasukote į istorijos lankas?

Pasirinkimas nebuvo dramatiškas. Jau mokykloje buvau apsisprendęs, kad Vilniaus universitete studijuosiu istoriją. Mokykloje šis dalykas gerai sekėsi, buvo malonu, įdomu mokytis. 11-oje klasėje atsirado pagundų pasukti Karo akademijos link, bet jos greitai išsisklaidė. Žinoma, istorijos studijos mokykloje ir universitete kardinaliai skiriasi (iki šiol išlikęs stereotipas apie istoriją kaip „datų mokslą“), todėl ir pačiam teko įdėti nemažai pastangų, kad pabėgčiau nuo mokyklinio istorijos supratimo ir pasukčiau į tikrąsias istorijos lankas.

Dėl savo pasirinkimo niekad nesigailėjau. O visiems, abejojantiems dėl studijų krypties, visuomet patariu rinktis tai, kas patinka. Didelis vargas studijuoti tą, kas ne prie širdies.

Ar sunku studentus sudominti istorija? Kaip tą darote?

Daugelio sudominti istorija nereikia, nes dauguma į mūsų fakulteto studijų programas (istorijos, kultūros istorijos ir antropologijos ar archeologijos) stoja tikslingai, su mažesne ar didesne motyvacija. Tačiau daugiau dėmesio galbūt tenka skirti tam, kad studentai susidomėtų dalykais, iš pirmo žvilgsnio esančiais „šalia“ istorijos. Pavyzdžiui, kad antrakursiai, studijuodami XIX–XX a. sandūros emigraciją iš Lietuvos, žinotų ne tik pagrindinius emigracijos procesus, jų padarinius, istoriografijos pozicijas, bet ir būtų susipažinę su Uptono Sinclairo romano „Džiunglės“ kontekstais, apskritai gebėtų istoriko įrankius panaudoti plačiau, norėtų daugiau improvizuoti.

Kokie studentai Jus žavi? Kokie nuvilia?

Labiausiai žavi tie, kurie į studijų objektą žiūri ne tik kaip į konkrečius dalykus (seminarus ar įvertinimus), bet ir dalyvauja platesnėje akademinėje-visuomeninėje veikloje: domisi, seka, aptarinėja ir patys įsilieja į įvairias kultūrines ar politines diskusijas, kitaip tariant, yra pradedantys visuomenės stebėtojai ir kritikai. Nuvilia dar pasitaikantys kompiliatoriai ir plagiatoriai, tie, kurie universitetinį mokymosi procesą supranta tik kaip formalių atsiskaitymą, kaip studijas „dėl popieriaus“. Laimė, tokių sutikti tenka vis mažiau.

Kokios Jūsų paskaitos, seminarai? Gal per juos taikote kokius nors specialius metodus?

Negaliu išduoti (šypsosi). Jokios specialios metodikos netaikau, tiesiog stengiuosi nuolat atnaujinti patį procesą: galbūt nelabai pavykusį konkretų seminarą kitame semestre pakeisti kitu ar patobulinti jo formatą, sukonkretinti neaiškią ar įterpti naują temą, dalį medžiagos būtinai susieti su viešosios erdvės aktualijomis (jei įmanoma), atrasti optimalią atsiskaitymo formulę. Žinoma, pagrindinis principas – būti savikritiškam. Po kiekvienos paskaitos pasirašau pažymį – esu parašęs ir labai gerų, ir ne tokių puikių, kurie ne vieną valandą ar dieną vis primena apie save, taip paskatindami stiprinti silpnesnes paskaitų vietas.

Kiek Jums svarbus neformalus bendravimas su studentais? Ar jo daug Istorijos fakultete?

Neformalus bendravimas leidžia pajusti, kuo studentai domisi, užsiima, be studijų, pažinti platesnį jų interesų lauką – tai ne tik tiesiog įdomu, bet ir kartais padeda studentui atrasti mėgstamą tyrimų temą arba tiesiog apsikeisti požiūriu, idėjomis. Nuolatinis keitimasis idėjomis apskritai yra vienas svarbiausių studijų proceso elementų. Kadangi Istorijos fakultetas yra vienas mažesnių, natūralu, kad neformalaus bendravimo čia daugiau. Ir studijų procesui, ir pačiai bendruomenei tai didžiulis pliusas.

Jūsų veikla ir darbai, apdovanojimai laužo stereotipus apie patriotizmą, kurį dauguma suvokia galbūt tiktai kaip gražų kalbėjimą, o ne konkrečius veiksmus. Kas Jums yra patriotizmas?

Dalį savo visuomeninės veiklos įvardyčiau net ne kaip patriotizmo sklaidą, o tiesiog siekį pademonstruoti, kad ši sąvoka nėra tik su išskirtinėmis asmenybėmis susijęs veiksmas ar jausmas, neliečiama ir kažkur šalia, „ne man“ skirta tema. Man patriotizmas yra iniciatyvumas ir atsakomybės jausmas supančios bendruomenės, savos valstybės atžvilgiu.

Esate vienas projekto-konkurso „Praeities stiprybė – dabarčiai“ iniciatorių. Kaip jis atsirado ir kokią žinią neša jaunajai kartai?

Idėja gimė Istorijos fakulteto aplinkoje įvertinus tai, kad daugelis panašių konkursų mokiniams Lietuvoje skirti konkrečiai informacijai išmokti, atkartoti, o ne kūrybiškai, kritiškai ir šiuolaikiškai pažvelgti į svarbius šaliai praeities įvykius. Vis labiau akcentuojame, kad mokiniai atlikdami užduotis suprastų, kad praeityje didūs, žinomi ir įdomūs veiksmai, lėmę valstybingumo raidą, buvo atliekami visoje Lietuvoje įvairių žmonių, kad istorija yra ne tik vadovėliuose, sostinėje, o čia pat, visi gali tapti jos kūrėjais, dalyviais. Džiugu, kad pernai prie Istorijos fakulteto (kartu su Krašto apsaugos ministerija ir Istorijos mokytojų asociacija) idėjos prisijungė ir konkurse dalyvavo per 500 mokinių iš visos Lietuvos.

Kaip kilo „Trakinių partizanų“ idėja? Kokia veikla užsiimate?

„Trakinių partizanų“ kodinis pavadinimas (jungia rudeninį festivalį ir pavasarinę akademinę dieną) vienija būrelį bendraminčių, daugiausia istorikų, siekiančių aktualinti Lietuvos karo su SSRS (1944–1953) atminimą, per partizanų istoriją sudominti kuo daugiau žmonių valstybingumo stiprinimo, asmeninės laisvės ir atsakomybės, kritiškumo, pilietiškumo temomis. Norime naujausius istorikų tyrimus plačiau paskleisti visuomenėje, papasakoti apie dramatišką, pilną nuotykių ir drąsių sprendimų partizanų kasdienybę. Kita vertus, „Trakinių partizanų“ festivaliuose siekiame atrasti santykį tarp kokybiškos intelektinės informacijos ir prasmingo pasibuvimo gamtoje.

Kas Jums apskritai yra istorija? Ar ją galima pavadinti darbu, susipinančiu su gyvenimo būdu?

Istorija – tai ne tik tiesos, atsakymų paieškos, siekis laiko tėkmėje suprasti save ir aplinkinius, bet ir savotiškas nuotykis, intelektinis detektyvas. Dėstymas – rimtas darbas, kuris beveik sutampa su gyvenimo būdu. Tarp visiško susitapatinimo tenka palikti mažą barjerą, kuris neleidžia susiliejusiam darbui ir hobiui išaugti į kokius nors „maniakiškumus“ (šypsosi). Kol kas bet kokius pastarojo simptomus „gydau“ bėgdamas ilgesnes distancijas.

Jeigu turėtumėt burtų lazdelę ir galėtumėt vienu mostu nusikelti į bet kurį istorinį laikotarpį, kas tai būtų per laikotarpis ir kodėl?

Iškirtinio noro neturiu, o jei apie tai pagalvoju – dažniausiai tai būna skirtingos vietos ir epochos. Šiuo metu labiausiai norėčiau bent porą valandų nepastebimai pavaikščioti po 1938 m. Kauną. Tiesiog smalsu, kokiomis temomis žmonės kalbėjosi ir kiek buvo panašūs į mus. Nusikėlimas būtų naudingas ne dėl kokių nors ypatingų žinių ar faktų patikrinimo, bet tiesiog dėl vaizduotės sužadinimo. Manau, kad tarp visų istoriko dirbtuvėlėse sudėliotų įrankių vienas svarbiausių yra išlavinta vaizduotė – tam burtų lazdelės ar laiko mašinos labiausiai pagelbėtų.

Dr. N. Černiauskas Istorijos fakulteto bakalaurantams dėsto Lietuvos rezistencijos istoriją 1944–1953 m. (kartu su Dainiumi Noreika), Lietuvos gyventojų emigraciją XIX a. pab. – XX a. pr., su kolegomis veda praktinį tiriamąjį bakalauro seminarą. Magistrantams su dr. Valdemaru Klumbiu ir dr. Tomu Vaiseta skaito XX a. sociokultūrinės ir kasdienybės istorijos kursą.

VU naujienos