Apie muzikos grupę „Will‘n‘Ska“, prieš susitinkant su vienu iš pagrindinių jos narių, vokalistu ir trimitininku Rafal Mikelevič, kurį draugai vadina Rapolu, turiu prisipažinti, nieko nebuvau girdėjusi, o pastangos surasti informacijos apie juos internete buvo bevaisės – lietuvių kalba nė vieno interviu, tik gana kuklus prisistatymas Facebook paskyroje. Ir taip yra tikrai ne todėl, kad ši grupė būtų visiškai nežinoma, niekam neįdomi, o jų dainų niekas neklausytų.

Tačiau apie viską nuo pradžių.

Grupės Will'n'Ska nariai

Nuolat ieškantys ir atviri pokyčiams

Pastarieji metai, anot grupės vokalisto ir trimitininko Rapolo, grupės gyvenime buvo gana ramūs, nes Ernestas, grupės gitaristas, kuris visus į šią grupę ir subūrė, devynis mėnesius tarnavo kariuomenėje ir laisvo laiko turėdavo tik savaitgaliais. Visi grupės nariai arba mokosi, arba dirba, susiderinti visiems tinkamą laiką nelengva, tad koncertinė veikla buvo šiek tiek pristabdyta. Vis dėlto grupė sako pajautusi, jog pankroko stiliaus muzika, kokią jie kuria ir atlieka, Lietuvoje nėra labai populiari, o Lenkijoje minėtasis stilius turi senas tradicijas ir daugiau klausytojų.

Šį spalį „Will‘n‘Ska“ minės savo ketverių metų gimtadienį. Nors grupės veikla prasidėjo susibūrus keturiems vaikinams, Rapolas sako, kad kompanija visuomet buvo atvira pokyčiams ir vis norėjusi daugiau pučiamųjų garso, tad šiuo metu grupę sudaro jau šeši nariai: Rapolas (vokalas ir trimitas), Ernestas (gitara), Ab (bosinė gitara), Danielius (būgnai), Dariuš (saksofonas) ir mažasis Danielius (trombonas).

Nors pokalbio pradžioje Rapolas užsiminė, kad grupė groja pankroką, tačiau iš tiesų ji atvira pasikeitimams ir vis dar ieškanti stiliaus. Beveik visi nariai prieš susiburdami grojo kitose grupėse, o ir kiekvienas iš jų, Rapolo nuomone, mėgsta skirtingas roko muzikos atšakas, todėl ir jų bendra kūryba yra įvairi, o laikui bėgant pastebi, kad šiek tiek keičiasi ir kiekvieno iš jų skonis. „Turime dainų ir reggio, ir ska, kur įterpiame daug pučiamųjų, stiliaus, tad negalėčiau sakyti, kad esame tik pankroką grojanti grupė. Bet ta energija, kuria dalijamės ant scenos, iš tiesų yra pagrindinis „prieskonis“ ir labai pankrokiškas, energetiškas.“

Rafal Mikelevič

Rapolas džiaugiasi grupės narių kitoniškumu ir sako, kad būtent Ernestas, kuris visus ir subūrė, prie to „labiausiai prisidėjo“: „Ernestas sugebėjo surasti tikrai itin muzikalius, įdomius žmones, tačiau mėgstančius labai įvairią muziką, todėl pradžioje nemažai laiko skyrėme vien tam, kad išgirstume vienas kitą, susigrotume“, – pasakoja Rapolas. Prieš tai grupės nariai nebuvo pažįstami, tačiau juos visus vienija vienas dalykas – lenkų kalba. Visi, išskyrus Rapolą, yra vilniečiai, baigę lenkakalbes mokyklas ir šeimose kalbantys taip pat lenkiškai.

Viena daina – kelios kalbos

Vaikinas pasakoja, kad mėgsta dainuoti vilnietiška kalba, kuri šiek tiek skiriasi nuo literatūrinės lenkų kalbos, nes, anot jo, yra nemažai įsiterpusių rusiškų žodžių, o ir kai kurių žodžių galūnės šiek tiek nukarpomos. Kažkada Rapolui kilo idėja kurti dainas, kuriose dainuotų keliomis kalbomis, ir nusprendė, kad būtent tokia daina galėtų būti apie Vilnių, su kurio pavadinimu susijęs ir grupės pavadinimas: „Willinska“, galima sakyti, reiškia „vilnietiškas“. Nors iš tiesų pavadinimą kūrėme prie angliško žodžio „will“ (liet. valia, noras) pridėję žodelį „ska“ (muzikos stilius)“, – apie pavadinimo kilmę pasakoja Rapolas.

Dainoje apie Vilnių vaikinams labai norėjosi atskleisti šio miesto multikultūriškumą: „Keista, kad lietuvišką posmelį pasisekė parašyti labai greitai, o su lenkišku buvo sunkiau, bet idėjos įgyvendinimas ėjosi kaip per sviestą, kai susėdome ir šio darbo ėmėmės visi drauge – daina tiesiog „išsprūdo“ iš mūsų. Iki šiol ja labai džiaugiamės, o ir klausytojai ją labai teigiamai sutiko“, – apie vieną populiariausių grupės dainų „Multikultūra“ pasakoja jis.

Pokalbio metu Rapolas bent keliolika kartų su šypsena veide paminėjo, kad Vilnius – jo svajonių miestas ir jį labai myli. Anot jo, nuostabu, kad po šio miesto stogu taikiai sugyvena įvairios kultūros, labai skirtingi žmonės.

„Būna, žmonės atvažiuoja į Vilnių ir stebisi, kad kažkas kalba rusiškai, kažkas lenkiškai ar lietuviškai. Dažnai žmonės bendraudami kalba vienas viena kalba, kitas – kita. Galbūt iš kitų šalių ar miestų atvažiavusiems tai gali pasirodyti keista, tačiau, kai gyveni Vilniuje ar Vilniaus krašte, tai atrodo visiškai natūralus dalykas – tiesiog taip yra. Visi gyvename toje pačioje šalyje ir ją kuriame, tad neskirstau žmonių į lenkus, lietuvius ar rusus dėl to, kad jie kalba ta kalba, nes tai susiformavo istoriškai, kaip ir mano šeimoje, kurioje ir seneliai, ir tėvai gimę ir augę Lietuvoje. O pirminė mūsų grupės idėja ir buvo skleisti žinią apie skirtingas kultūras, dainuoti skirtingomis kalbomis. Tokia mūsų kasdienybė – gyvename toje pačioje šalyje, bet esame skirtingi. Ir mūsų muzika yra apie tai. Nejaučiame jokių nepatogumų dėl kalbos ar tuo labiau kalbos barjero“, – dalijasi vaikinas.

Apmaudu, kad Lietuvos lenkų ir lietuvių santykiai apipinti mitais

„Maždaug prieš metus koncertavome Gdanske, ir buvo toks keistas nutikimas. Nuvažiavome į Westerplatte, vietą, kur prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ir ten buvo suvenyrų kioskeliai, o Ernestas, mūsų gitaristas, yra labai draugiškas ir visur randa draugų, tai užsišnekėjęs su vienu pardavėju pakvietė jį atvažiuoti į Vilnių, o jis sako: „Ne ne, aš į Vilnių nevažiuosiu, ten lenkų nemėgsta.“ Juokinga, nes Vilniuje dažnai girdžiu, kad į Lenkiją žmonės nenori važiuoti, nes ten neva lietuvių nemėgsta“, – sako Rapolas.

Grupės vokalistas mano, kad visi šie įsitikinimai gimsta dėl įvairių kalbų, kuriose pilna melo, straipsnių, kurie kiršina žmones, nes juose teigiama, kad kažkas kažko nekenčia, ar keistų politikų kalbų, sprendimų ir dėl to, kaip kartais tendencingai tuos politikų sprendimus žiniasklaida paaiškina visuomenei. Todėl, anot jo, labai svarbu būti kritiškiems ir mokėti atsirinkti informaciją.

Vaikinas apgailestauja, kad žiniasklaida dažniau pastebi ir atkreipia dėmesį į neigiamus dalykus, susijusius su lietuvių ir Lietuvos tautinių mažumų santykiais, todėl žmonės ir įsivaizduoja, kad lenkai nekenčia lietuvių ar atvirkščiai.

Grupės Will'n'Ska nariai

Nors Rapolas pripažįsta, kad situacijų būna įvairių, tačiau dažniau, laimei, grupei tenka susidurti su pozityviais, kažką gero besistengiančiais pamatyti žmonėmis. „Kartais, besikalbant lenkiškai su bičiuliais, tenka išgirsti ir nemalonių replikų, priekaištų, kad „esame Lietuvoje ir turime kalbėti lietuviškai“, esame girdėję ir klausimų, kodėl dainuojame lenkiškai ar kitomis kalbomis, tačiau jei sugebėjome laimėti „Metro rock battle“ konkursą, dainuodami dažniau lenkiškai nei lietuviškai, vadinasi, tokia muzika kažkam yra reikalinga“, – dalijasi Rapolas.

Bekalbant vaikinas atsiminė dar vieną istoriją apie tai, kaip vienos pirmųjų kelionių su sporto mokyklos komanda į Švediją metu vienas vaikinas, vos tik jiems susipažinus, paklausė, ar jis lenkas. „Kai pasakiau, kad taip, jis atsakė, kad nemėgsta lenkų, o kai paklausiau, kiek jis jų asmeniškai pažįsta, atsakė, kad esu pirmasis jo sutiktas. Tos stovyklos metu mes labai susidraugavome ir keletą metų paskui išlikome labai gerais draugais, susitikinėdavome net ir baigę sporto mokyklą, o ir dabar labai gerai sutariame. Manau, kad visi tokie įsitikinimai dažnai būna neparemti asmenine patirtimi“, – atsiminimais grupės vokalistas.

Rapolas teigia, kad grupės veiklos pradžia buvo nuspalvinta labai gražiomis patirtimis: „Pavyzdžiui, kažkada grojome Kaune ir pradėję dainuoti lenkiškai galbūt kažkiek keistai pasijutome, nes publika šiek tiek nuščiuvo, pasikeitė. Bet viena maloniausių akimirkų buvo tuomet, kai pasibaigus koncertui prie mūsų priėjo žmogus, paspaudė ranką ir pasakė: „Neįsivaizduoju, apie ką dainavote, bet žiauriai gerai pavarėt. Taip ir toliau!“ Mes su grupe ir norime skleisti meilę ne skirtingoms kalboms, o muzikai ir dalintis idėja, kad skirtinga kalba neturi tapti žmones skiriančiu, vienus išaukštinančiu, o kitus – žeminančiu dalyku.

Gyvenimas kaime ir mieste – kaip du skirtingi pasauliai

Rapolas gimė, augo ir baigė lenkakalbę mokyklą Buivydžiuose, mažame miestelyje, esančiame apie 50 kilometrų nuo Vilniaus, prie pat Baltarusijos sienos. „Nuo vaikystės žinojau, kad važiuosiu gyventi į Vilnių, nes ir miestas man labai patiko, ir savarankiškas gyvenimas, kuriam tėvai visuomet pritarė. Vilniuje gyvenu jau šešerius metus ir jaučiuosi čia savas, man šis miestas labai patinka“, – sako jis.

Paklaustas, kaip prisimena vaikystę ir jaunystę, praleistą mažame miestelyje, Rapolas prisipažįsta, kad visuomet svajojo gyventi Vilniuje, tačiau sentimentus gimtinei jaučia: „Buivydžiai yra kaimas. Jame nelabai yra užsiėmimų ir manau, tai didžiausia problema, su kuria susiduria mažuose miesteliuose ar kaimuose augantys jauni žmonės. Pavyzdžiui, kiek pamenu, tuo metu, kol ten gyvenau, nebuvo nė vieno žmogaus, kuris mokėtų groti gitara, todėl išmokau pats, nors nevadinu savęs labai geru gitaristu – išmokau tiek, kiek man reikia kokiai nors melodijai ar pagroti tiesiog sau. Žinoma, vyksta tam tikri popamokiniai užsiėmimai, buvo galima žaisti tinklinį, tačiau to negana. Nebuvo nei sporto, nei muzikos mokyklos, tad tenka važinėti į gretimai esančias didesnes gyvenvietes. Man pasisekė, kad Buivydžiai yra vos dvidešimt kilometrų nuo Nemenčinės, tad ten muzikos mokykloje baigiau trimito klasę ir užsiiminėjau sportu Vilniaus rajono sporto mokykloje, ir mes, kaip biatlonininkai, sportavome Nemenčinėje. Tad gyvenimas kaime yra tikrai kitoks nei mieste, tačiau Buivydžiai labai gražus, gamtos apsuptas miestelis. Kaime visada yra ką veikti, o ypač vasarą, kai daug darbų. Vaikai turi galimybę augti prie viso to prisiliesdami ir, sakyčiau, augti labai savarankiškais žmonėmis“, – atviravo jis.

Rapolas tikina, kad kaime visi vieni kitus pažįsta, todėl gali būti tikras, jog nė viena išdaiga ar dingimas iš namų neliks nepastebėtas – visi viską mato ir žino. „Iš tiesų, kiek pamenu, augau tikroje bendruomenėje. Daug kas grįžę iš Vokietijos, Šveicarijos ar Austrijos su nuostaba pasakoja, kokie ten žmonės mandagūs – sveikinasi net prasilenkdami kalnuose. O man net nereikėjo užsienio, kad tą patirčiau – Buivydžiuose irgi visi sveikinasi! Nors ir už šimto metrų savo kieme vaikščiotų žmogus, vis tiek tau pamojuos, jei pamatys“, – dalijasi Rapolas.

Nors kaime gyvenimas visiškai kitoks nei mieste, Rapolas tikina, priprasti prie didelio miesto tempo ir dydžio nebuvo sudėtinga, nes apie gyvenimą sostinėje svajojo nuo jaunystės, be to, teko nemažai keliauti sportuojant ir su tėvais, tad pamatęs daug pasaulio vaikystėje, neįsivaizdavo savo gyvenimo Buivydžiuose. Be to, Vilniuje vaikinas turėjo daug draugų, tad vienišas tikrai nesijautė.

Augo girdėdamas beveik vien lenkų kalbą

Rapolas baigė lenkakalbę mokyklą Buivydžiuose, bažnyčioje Mišios vyko tik lenkų kalba, šeimoje taip pat bendravo lenkiškai, o dabar ir grupės „Willinska“ visi nariai tarpusavy bendrauja šia kalba. Išmokti kalbėti lietuviškai visai be jokio akcento, vaikino nuomone, tikriausiai padėjo muzikos ir sporto mokyklos, kuriose tekdavo bendrauti daugiau lietuviškai, o vėliau atsirado ir lenkų kalbos nemokančių draugų.

Rafal Mikelevič

Abu Rapolo tėvai gimę ir augę Buivydžiuose, o seneliai atvykę iš kitų miestelių, tačiau, nors visa šeima kalba lenkiškai, Lenkijoje šaknų neturi – visi kilę iš Lietuvos. Dabar į miestelį Rapolas sugrįžta gana retai, nes daug laiko atima darbas, grupės repeticijos ir koncertinė veikla, o automobilio taip pat nevairuoja, tačiau sako matantis, jog miestelis keičiasi į gerąją pusę: „Atsirado labai gražūs, nauji kultūros namai, kuriuose vis kas nors organizuojama gyventojams, be to, yra ir vieta, kur susirinkti, pasibūti. O ir pats miestelis tvarkosi, gražėja. Manau, tam įtakos turi miestelio vieta – jis nėra vienas iš pravažiuojamų, nes už jo iškart Baltarusija, tad jei jau jo link važiuoja automobilis, vadinasi, jis tikrai važiuoja į miestelį“, – pasakoja grupės „Willinska“ narys.

Lietuva – savas kampelis

Nors šiandien daugybė jaunų žmonių renkasi studijas ar tiesiog bando įsitvirtinti užsienyje, Rapolas sako, kad Vilnius jam visuomet patiko ir niekada net nebuvo kilusi mintis važiuoti gyventi į užsienį. „Atvažiavau čia studijuoti, vėliau pradėjau dirbti, o paskui susikūrė grupė. Visa tai man buvo artima ir nenorėjau nutraukti savo veiklų, ypač dėl grupės, kuri man iki šiandien labai svarbi, ir net nesvarstyčiau kažkur išvažiuoti, kol ji gyvuoja. Gal užsienis manęs itin nejaudino ir todėl, kad didelė dalis bičiulių, pažįstamų išvyko tiesiog užsidirbti, bet „arti“ nuo ryto iki vakaro tik dėl didesnių pinigų aš nenoriu, – dalijasi Rapolas. – Aš mėgstu džiaugtis gyvenimu turėdamas darbą, iš kurio galiu išgyventi, darau tai, kas man patinka šalyje, kurioje labai gerai jaučiuosi, todėl nematau reikalo ieškoti laimės svetur. Žinoma, visuomet įdomu pakeliauti ir pažiūrėti, kaip žmonės gyvena kitur, nes tai praturtina, tačiau esu lietuvis ir savo gyvenimą kuriu čia. Manau, kad, norint keisti situaciją, reikia imti ir kažką daryti, o ne bėgti geresnio gyvenimo ieškoti kitur.“

Mažuose miesteliuose jaunimui nėra nei veiklos, nei darbo

Jaunimo migracija į didžiuosius Lietuvos miestus vaikinui atrodo visiškai natūrali, nes nors jis ir svajoja apie ramią senatvę Buivydžiuose, tačiau jaunam žmogui ten beveik nėra galimybių likti: „Manau, kad juose sudėtinga, o gal, sakyčiau, net ir neįmanoma rasti darbą. Nepastatysi juk fabriko šalia kaimo, kuriame gyvena trys šimtai žmonių. Be to, liūdna, bet Lietuvos kaimai šiandien, manau, yra tikri socialinių problemų, pavyzdžiui, alkoholizmo židiniai. Su tuo reikia kovoti. Tačiau tikrai girdžiu ir matau, kad kuriasi, stiprėja mažesnių gyvenviečių bendruomenės, gražinasi savo aplinką, kuria kažką naujo, dalyvauja kultūriniame gyvenime ir pan. Mūsų karta dabar labai veržli, nori daug ką pasiekti – ir mokslo, ir darbo srityse – yra judri ir neprisirišusi, o ir trokštanti pabėgti nuo tos posovietinės tuštumos, kurios kai kuriose mažose gyvenvietėse dar likę labai daug, be to, žmonės dabar laisvi – jiems niekas neliepia nei kažkur likti ar važiuoti dirbti, kaip kad būdavo anksčiau, tad, manyčiau, jog šis judėjimas natūralus. Mieste tikrai daug daugiau galimybių. Esu įsitikinęs, kad ir kiti kaip aš svarsto apie ramią senatvę jaukioje sodyboje kaime, miestelyje ar bent jau gamtos apsuptame priemiestyje“, – svarsto jis.