Kosto Kajėno nuotr.

Jungtinių Tautų 2016 metų duomenimis, nuo karo Sirijoje pradžios iš jos pabėgo arti penkių milijonų žmonių, daugiau nei 6 milijonai paliko namus ir pasklido po visą pilietinio karo zoną. Tų pačių JT žiniomis, karo zonoje konflikto pradžioje gyveno apie 5.6 milijono vaikų. „Eurostat“ duomenys rodo, kad 2015 metais Europos Sąjungoje  prieglobsčio ieškojo 88 400 nepilnamečių (iki 18), neturinčių jokios suaugusiųjų palydos. Tai buvo 4 kartus daugiau nei 2014-aisiais. Beveik pusę iš jų sudarė afganai, 16 procentų – sirai. 

Šiuo metu Graikijoje yra įstrigę apie 66 000 pabėgėlių, daugiausia iš Sirijos, Afganistano ir Irako. 26 400 iš jų yra vaikai ir nepilnamečiai. Iš jų 3 464 – „niekieno“. O visoje Europoje jau pamesta ir pamiršta daugiau nei 10 000 mažųjų karo aukų, ir tik per vienus – 2016 metus. Turint galvoje, kad pačioje pabėgėlių migracijos pradžioje niekas neregistravo nei vaikų, nei suaugusiųjų, manoma, kad dingusių be žinos vaikų skaičius siekia 25–30 tūkstančių.

Kad ir kokia šaltakraujiška būtų statistika, šiuo atveju ne tik skaičiai, bet ir žodžiai „niekieno“, „mažosios karo aukos“, „pamesti“ turėtų paliesti kiekvieno širdį. Tačiau prie tikro siaubo dar nepriėjome.

Kiek, pavyzdžiui, Graikijos sienas kirtusių vaikų šiandien gali save vadinti laimingais? Tie, kurie su tėvais pasiekė savo svajonių šalis – Vokietiją, Švediją, Angliją. Tačiau daugybė tų, kurie sugebėjo ištrūkti, visai gali būti, yra apleisti, pamiršti, dar blogiau, skriaudžiami arba išnaudojami.

Daugeliui mūsų tikriausiai sunku suvokti balsu raudančio tėvo emocijas. Negirdime mes tos raudos, bet to ir nereikia. 2015 rugpjūtį ši sirų šeima atsidūrė pasaulinės spaudos akiratyje, kaip tikrosios humanitarinės krizės atspindys. Nuotrauka, kurioje iš džiaugsmo verkia vaikus apsikabinęs tėvas, pagaliau su visa šeima pasiekęs Koso salos sausumą, sugraudino ne vieną. Šiandien ši mokytojos ir mechaniko šeima jau gyvena ir dirba Vokietijoje. Sunku suvokti, kad žmogus, praradęs turtą, namus, savo šalį ir visą savo gyvenimą. yra laikomas laimingu. Bet daugeliui dar tik keliaujančių siaubingu ir pavojingu pabėgėlių keliu ar tebegyvenančių karo zonoje Laith Majir yra tikras laimės kūdikis, o kartu viltis, kad galimybė gyvenimą pradėti nuo nulio kitur – yra. O jeigu ne galimybė pačiam, tai bent galimybė ir viltis vaikams.

Dar laimingais tikriausiai galima vadinti apie 40 vaikų, gyvenančių specialiame Amygdaleza pabėgėlių stovyklos skyriuje. Visas centras yra lygiai toks pat kalėjimas, kaip ir visose kitose Graikijos žemyne bei salose įkurtos stovyklos, galbūt tik šiek tiek saugesnis. Čia gyvena apie 300 pabėgėlių, tačiau tik čia „niekieno vaikai‘ yra atskirti nuo suaugusiųjų, galima sakyti, apsaugoti nuo jų.

Dar labai laimingi turėtų jaustis 18 jaunuolių iš Pakistano, Afganistano ir Sirijos, kurie rado saugų prieglobstį su Nepilnamečių Priežiūros Asocijacijos (Society for the Care of Minors) pagalba. Jie turi normalius namus, šiltą maisto ir net porą savanorių, kuriuos gali vadinti mama ir tėčiu. „Mes mylime Graikiją, – sako jie, žaisdami futbolą, – žmonės mums čia labai geri.“

Pernai 71 vaikas ar nepilnametis iš Graikijos buvo perkeltas į kitą šalį, kurioje jų laukė giminaičiai arba tėvai. Daug be suaugusiųjų priežiūros užregistruotų vaikų turi bent vieną giminaitį kurioje nors ES šalyje.

Kiti 1 530 yra oficialiai apgyvendinti prieglaudose, kurių Graikijoje nuo 200 per gana trumpą laiką padaugėjo iki 1 000. Dėl sunkios ekonominės padėties ten netelpantieji perkeliami į bendras stovyklas ar sulaikymo centrus. Todėl „niekieno vaikai“, priversti gyventi stovyklose kartu su suaugusiaisiais ir nėra apsaugoti nuo smurto ir išnaudojimo.

Visame pasaulyje yra vaikų, kurie bando patys pasirūpinti savimi, neretai teikdami seksualines paslaugas gatvėse ir įvairiuose rezervatuose. Tokie vaikai dėl nuolatinio skurdo virsta ne tik prekėmis, bet ir narkomanais. Daugelio jų svajonės užsidirbti pinigų, nusiųsti jų tėvams, sutaupyti savo mokslams ar nusipirkti bilietą į Vokietiją, taip ir lieka svajonėmis.

Tačiau niekas nežino, kiek nelaimingų vaikų dar nėra įregistravę savo pabėgėlio statuso prašymo, kiek jų dar net nėra palikę karo zonos, arba jau yra pakeliui iš Sirijos kokiame nors mažutėlaičiame laivelyje su padirbta gelbėjimosi liemene.

Gali būti, kad ne vieno jų laukia Alano Kurdi ir jo penkiamečio broliuko likimas. Ar dar prisimenate 2015 rugsėjo 2 dieną pasaulio spaudoje sumirgėjusią trimečio juodaplaukio vaiko, aprengto ryškiai raudonais marškinėliais, kūnelio, jūros išmesto ant Turkijos kranto, nuotrauką? Šis vaikas prisijungė prie dar 3 600 pabėgėlių, kurie išsigelbėjo nuo karo, tik pasidžiaugti tuo nesuspėjo – juos pasiglemžė Viduržemio jūra.

Penkiamečiui Omranui Daqneeshui, galima sakyti, pasisekė. Pernai pasaulinėje spaudoje mirgėjo nuotrauka, kurioje greitosios pagalbos automobilyje sėdi šoko ištiktas, dulkėmis ir krauju aplipęs vaikas, o jo veide atsispindi grynas siaubas. Jo vyresnysis broliukas per tą patį bombardavimą žuvo, tačiau kare ir maži stebuklai yra stebuklai. Omranas išgyveno ir vėl yra su savo šeima.

Alanas Kurdi ir Omranas Daqneeshas tapo Sirijos karo veidais, tokiais nuo kurių sunku nusisukti, sunku neįsiskaudinti. Deja, po Alano mirties vos per du mėnesius jūroje nuskendo dar 77 vaikai.

Deja, vaikai net ir pasiekę Graikiją ar Italiją, nėra saugūs. Paaugliai be suaugusiųjų palydos dalyvavusieji Lesbo migrantų sukilime ir perkelti į kitas stovyklas, išgąsdino prižiūrėtojus ir savanorius. Vaikai ir paaugliai, laikyti šioje stovykloje, įgijo šokiruojančiai daug tiek sveikatos, tiek psichologinių problemų. Daugelis iš jų buvo laikomi uždaryti daugiau nei 100 dienų, keturis kartus ilgiau nei yra legalu ir reikalinga tam, kad jų dokumentai būtų sutvarkyti. Kai kurie iš jų pražilo, kiti perkelti į atvirą stovyklą nedrįso išeiti iš savo palapinių, treti teigė nebeprisimenantys laivės vaikščioti.

Beglobiai vaikai tampa vis didesnė pagunda gaujoms ir lengvomis sekso vergijos ar organais prekiaujančiųjų aukomis. Net pasiekę saugias Europos šalis, bešeimiai vaikai paprasčiausiai pradingsta. Vien Švedijoje jau yra dingę apie 1 000 registruotų vaikų pabėgėlių. Kiekvieną dieną pranešama apie dešimtis naujų atvejų.

Nors kol kas oficialių pareiškimų ar skundų nėra, tačiau pabėgėlių stovykloje netoli Salonikų, kurioje gyvena apie 1 400 sirų, sklinda gandai, kad gaujos verbuoja mergaites ir berniukus. Moterys bijo naudotis viešuoju tualetu, naktį išeiti iš palapinės.

Štai ir priėjome ir prie tikro siaubo. Kol Balkanų kelias buvo atviras, daugybė vaikų buvo aptinkama miškuose. Apleisti, nusilpę arba sergantys jie buvo tiesiog paliekami nelegalių pabėgėlių gabentojų. Kaip teigia Serbijos policija, jeigu vaikas stiprus, jis vertas pinigų. Gražesnius beglobius vaikus ir paauglius patys pabėgėliai parduoda viešnamiams arba organų donorų ieškantiems pirkėjams, kad užsidirbtų kelionei toliau. Netoli Kosovo ar Albanijos šie verslai klesti, o tokių vaikų, be dokumentų, niekas net neieško. Kalbama, kad nusipirkti vaiką Turkijos pabėgėlių stovyklose irgi nėra sunku.  

Jeigu per vieną Calais, džiunglėmis vadinamos pabėgėlių stovyklos, griovimo dieną dingo net 129 registruoti vaikai, ko gali tikėtis pamestinukai? Jų apsaugos sistema visiškai neveikia.

Šiai problemai spręsti skiriama nemažai pinigų, bet didžioji dalis kaip visada susiurbiama biurokratijos. Būtent biurokratija ir ES valstybių nesusikalbėjimas užkerta kelią pastangoms nepilnamečius ir vaikus bent laikinai leisti apgyvendinti pas savanorius globėjus.

Praėjusių metų spalio mėnesį apie 20 Graikijos mokyklų atvėrė duris 500 mažųjų pabėgėlių. Šį mėnesį tikimasi, kad mokinukų skaičius išaugs iki 10 000. Šiokia tokia baimė ir kaip visada ne vietoje „Auksinės Aušros“, ekstremalios dešiniųjų partijos, įsikišimas paskatino kai kurių mokyklų vaikų tėvus priešintis naujai ugdymo programai.

Esą baimė dėl imigrantų vaikų sveikatos ir galimų užkratų, jų teigimu, buvo pagrindinis rūpestis, paskatinęs neleisti savo vaikų į tokią mokyklą ir net blokuoti jų duris. Neonacių partijos atstovai atvirai įžeidinėjo ir negailėjo keiksmažodžių vienos iš pabėgėlius priimti pasiruošusios mokyklos Atėnuose personalui.

Ir patys pasaulio vaikai nėra abejingi Sirijos karui. Šešiametis niujorkietis Aleksas parašė laišką prezidentui Obamai: „Brangus prezidente, ar jūs prisimenate berniuką, kurį Sirijoje paėmė greitoji pagalba? Gal jūs galite nuvažiuoti jo paimti, ir atvežti jį čia, į mūsų namus? Prisiparkuokite įvažiavime arba gatvėje, o mes jūsų lauksime su vėliavomis, gėlėmis ir balionais. Mes būsime jo šeima, o jis bus mūsų brolis.“

Daug spekuliacijų ir ginčų sulaukusi mergaitė iš Alepo Bana al-Abed (vis dar abejojama jos tapatybe) parašė laišką dabar jau Amerikos prezidentui D. Trumpui. Štai ištrauka: „Aš žinau, kad jūs būsite Amerikos prezidentas, todėl labai jūsų prašau, išgelbėkite vaikus ir žmones, gyvenančius Sirijoje. Jūs privalote ką nors daryti, nes Sirijos vaikai, kaip jūsų vaikai, jie nusipelnė taikos taip kaip ir jūs.“ Ši septynmetė kas dieną Twitteryje transliavusi įvykius iš Alepo. Šiandien ji gyvena Turkijoje. Ir visai nesvarbu, tikra ji ar išgalvota. Jeigu šią žinią žmonės išgirs iš vaiko lūpų greičiau nei iš suaugusiojo, galbūt išsvajota taika ateitų greičiau. Tik kaip ironiškai dabar tai skamba, kai D. Trumpas nusprendė, kad jo valdoma šalis neįsileis nė vieno Sirijos piliečio. Ką jau kalbėti apie „niekieno vaiką“...