Naujausias amerikiečių režisieriaus M. Scorsese filmas „Tyla“ (Silence), nominuotas „Oskarui“ už geriausią kinematografiją, jau pasiekė ir Lietuvos kino teatrus. JAV vyskupas Robertas Barronas dalijasi įžvalgomis apie XVII amžiuje vykstančią istorinę dramą, pastatytą pagal 1966-ųjų metų japonų rašytojo Shusaku Endo to paties pavadinimo romaną, kuris 2007 m. buvo išleistas ir lietuvių kalba. Holivudo legenda M. Scorsese prisipažino, kad tai yra jo svajonių projektas, kuriam jis ruošėsi beveik trisdešimt metų.

Esu senas ir karštas Martino Scorsese’s filmų gerbėjas. Taksi vairuotojas (Taxi Driver); Įsiutęs bulius (Raging Bull), Geri vyrukai  (Goodfellas), Aviatorius (The Aviator); Niujorko gaujos (Gangs of New York); The Last Waltz, Casino etc. yra išskirtiniai pastarųjų 40 metų filmai. Scorsese’s 2006 metų kriminalinėje dramoje „Infiltruoti“ (The Departed) gvildenama tema paskatino mane pirmajam „YouTube“ išplatintam vaizdo komentarui.

Beje, režisieriaus katalikiškumas, kad ir koks sušvelnintas bei konfliktiškas, išnyra daugelyje jo darbų. Naujausias jo kūrinys, ilgai lauktas filmas „Tyla“, pagal to paties pavadinimo Shusaku Endo romaną, yra vertas Scorsese's kolekcijos. Panašiai kaip daug ankstesnių jo filmų, šis taip pat pasižymi puikia kinematografija, aukščiausio lygio pagrindinių ir antraplanių aktorių vaidyba, įtraukiančiu siužetu ir itin tematika, neleidžiančia nuspėti tęsinio.

(Dėmesio toliau atskleidžiamas siužetas!)

XVII amžiaus vidurio Japonijoje vyksta aršus katalikų persekiojimas. Į šį pavojingą kraštą atvyksta du jauni jėzuitų kunigai (juos įkūnija Adamas Driveruis ir Andrew Garfieldas), dvasiniai šv. Pranciškaus Ksavero įpėdiniai. Jie čia atsiųsti ieškoti tėvo Ferreiros, buvusio jų naujokyno mokytojo ir seminarijos profesoriaus, kuris, anot gandų, neatlaikęs kankinimų atsimetė nuo tikėjimo ir perėjo į persekiotojų pusę. Vos išsilaipinę naujoje šalyje, vienuoliai susitinka su nedidele Japonijos krikščionių grupele, savo tikėjimą daugybę metų šie žmonės išlaikė pogrindyje.

Dėl didžiulio pavojaus, jaunieji kunigai privalo slėptis dienos metu, tačiau naktį jie sugeba slapta patarnauti žmonėms: krikštija, katekizuoja, klauso išpažinčių, aukoja Mišias. Tačiau gana greitai valdžia sužino apie jų buvimą krašte, ir įtariamieji krikščionys yra apsupami bei kankinami, viliantis tokiu būdu išvilioti kunigus į dienos šviesą.

Viena iš labiausiai įsimenančių, bent jau man, filmo scenų yra keturių pasauliečių tikinčiųjų nukryžiavimas pajūryje. Pririšti prie kryžių, pakrantėje jie keletą dienų yra talžomi aukštų bangų, kol prigeria. Po to jų kūnai yra sudeginami ant šiaudinių laužų, taip viso pasaulio akyse jie tampa Viešpačiui paaukota auka.

Tuo metu yra sugaunami kunigai ir jiems taikomas unikalus psichologinis kankinimas. Filmo gija sutelkia dėmesį į tėvo Rodrigueso dramą. Kai krikščionys japonai, vyrai ir moterys, kurie kėlė į pavojų savo gyvybes, siekdami jį apsaugoti, yra kankinami jo akivaizdoje, jis yra kviečiamas atsižadėti savo tikėjimo ir tokiu būdu užbaigti kankinimus. Užtektų jam užminti Kristaus atvaizdą, – tai būtų tiesiog išorinis ženklas, tuščias formalumas – ir jis išlaisvintų savo bendražygius nuo kančių.

Būdamas geras kovotojas, jis atsisako. Net kai vienam japonui krikščioniui yra nukertama galva, – jis nepasiduoda. Galiausiai, ir tai yra labiausiai sukrečianti scena filme, jis yra nuvedamas pas tėvą Ferreirą, mokytoją, kurio jie ieškojo nuo pat savo atvykimo į Japoniją. Visi gandai yra teisingi: šis buvęs krikščioniškojo gyvenimo mokytojas, šis jėzuitų didvyris, išsigynė tikėjimo, vedė japonę žmoną ir dabar gyvena valstybės proteguojamas kaip savotiškas filosofas. Pasitelkdamas įvairiausius argumentus, šis nelaimingas kunigas mėgina įtikinti savo buvusį studentą atsisakyti užmojo evangelizuoti Japoniją, kurią jis apibūdina kaip „pelkę“, kur krikščionybės sėkla niekada nesuleis šaknų.

Kitą dieną žiauriai kankinant krikščionis, žemyn galva pakabintus virš ekskrementų duobės, jam duodama dar viena galimybė užminti Kristaus atvaizdą. Savo skausmo viršūnėje, priešindamasis savo širdies gelmėse, Rodriguesas išgirstą balsą, kurį jis priima kaip paties Jėzaus ir kuris galiausiai nutraukia dieviškąją tylą. Balsas jam sako sutrypti atvaizdą.

Kai jis taip padaro, tolumoje užgieda gaidys. Suvokęs savo išdavystę, jis paseka Ferreiros pėdomis: tampa valstybės pareigūnu, gerai maitinamu, visiškai išlaikomu filosofu, reguliariai kviečiamu užminti Kristaus atvaizdą ir formaliai išsižadėti savojo krikščioniškojo tikėjimo. Pasivadina japonišku vardu, veda japonę žmoną ir nugyvena ilgą amžių Japonijoje, kur miršta sulaukęs 64 metų, ir yra palaidojamas pagal visus budistinius papročius.

Kas mums iš tokios keistos ir trikdančios istorijos? Kaip kiekvieno didžio filmo ar romano, „Tylos“ neįmanoma interpretuoti tik siaurai vienpusiškai. Išties, beveik visi mano skaityti komentarai, ypač religingų asmenų, pabrėžia kaip gražiai filmas atskleidžia sudėtingą, nevienasluoksnę, dviprasmišką tikėjimo prigimtį. Pilnai pripažindamas gilią psichologinę ir dvasinę šio teiginio tiesą, svarstau, ar galėčiau įterpti kiek kitokį požiūrį šiame pokalbyje? Norėčiau pasiūlyti palyginimą, kurį visiškai pateisina prigimtinis polinkis buvusio kario, vardu Ignacas Lojola, kuris įsteigė Jėzuitų ordiną – būtent jo nariai buvo visi „Tylos“ misionieriai.

Įsivaizduokime, jog nedidelė komanda puikiai parengtų amerikiečių spec. padalinio karių yra dislokuojami priešo užnugaryje ypač pavojingai misijai. Be to, įsivaizduokime, kad teritorijoje jų dispozicijoje yra grupė lojalių civilių, kurie yra sugaunami ir parodo esą pasiryžę verčiau mirti, nei išduoti savo misiją. Galiausiai įsivaizduokime, kad patys kariai yra sugaunami, o kankinami atsisako ištikimybės Jungtinėms Valstijoms, prisijungia prie savo oponentų ir gyvena patogų gyvenimą savo buvusių priešų proteguojami. Ar kas nors tokiu atveju labai siektų švęsti daugiasluoksnį jų patriotizmo sudėtingumą ir turiningą dviprasmiškumą? Ar nelaikytume mes jų tiesiog bailiais ir išdavikais?

Man neramu, kad visas tas sudėtingumo, daugiavalentiškumo ir dviprasmiškumo pabrėžimas pasitarnauja šiandienos kultūriniam elitui, kuris mažai kuo skiriasi nuo filme vaizduojamo to meto Japonijos kultūrinio elito. Turiu galvoje tai, kad pasaulietiniam isteblišmentui visada parankesni svyruojantys, neužtikrinti, susiskaldę krikščionys, be to, jis siekia privatizuoti jų religiją. Jis pernelyg stipriai trokšta pašalinti aistringai religingus žmones kaip pavojingus, agresyvius, ir sakykime tiesiai, ne taip aiškiai protaujančius.

Dar kartą pasiklausykite Ferreiros kalbos Rodriguesui apie tariamai paprastą Japonijos pasauliečių krikščionybę, jei abejojate mano teiginiais. Kyla klausimas, o gal Shusaku Endo (ir gal pats Scorsese) kviečia mus žvelgti ne tiek į tuos kunigus, o į tą nuostabią grupę drąsių, pamaldžių, pasišventusių, ilgai kentėjusių pasauliečių, kurie išlaikė gyvą krikščionių tikėjimą pačiomis priešiškiausiomis sąlygomis, kokias tik galėtume įsivaizduoti. Ir kurie, lemiamu momentu, paliudijo Kristų savo gyvybės kaina. Tuo tarpu, kai specialų pasirengimą įgiję Ferreira ir Rodriguesas tampa apmokamais tironiškos vyriausybės liokajais, tie paprasti žmonės ir toliau lieka tironijos rakštimi.

Žinau, žinau, Scorsese parodo, kad karste gulintis Rodriguesas rankose spaudžia mažutį kryželį, kas rodo, spėju, kad šis kunigas liko tam tikra prasme krikščionis. Tačiau būtent tokia krikščionybė patinka valdančiajai kultūrai: visiškai privatizuota, paslėpta, nekenksminga.

Tad sutinku, pusė džiaugsmo dėl Rodrigueso, tačiau trigubas, pilna burna besiliejantis džiaugsmas dėl kankinių, nukryžiuotų pakrantėje.

Pagal „Words on the fire“