Jens Thekkeveettil/Unsplash.com nuotr.

Muzika – įspūdingo talpumo sąvoka. Joje telpa nežemiški Australijos aborigenų didžeridū[1] garsų pasažai, nostalgiški Šopeno noktiurnai, beprotiškai stūgaujantis Peterio Brötzmanno saksofonas ar tiesiog pro langines švilpaujantis vėjas. Viskas, kas virpina orą, gali turi šansą tapti muzika, apie kurios svarbą žmogaus ugdymui kalbėjo dar Platonas, kuri nuolat ataidi Šekspyro kūryboje ir kurią taip žavėjosi Albertas Einšteinas.

Didžia šio meno galia galėjo įsitikinti kiekvienas vasario 17-ąją apsilankęs unikaliame GTČ (Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas) trio koncerte. Tądien „Valdovų rūmų“ menę pripildę garsai turbūt kiekvieną klausytoją išplėšė iš kasdienybės dantračių ir nukėlė į asmeninį rojaus kampelį. Kiekvienas patyrė kažką giliai individualaus, bet tuo pat metu ir kažką bendro. Deja, joks popieriaus lapas ar rašiklis nepajėgus atskleisti to, kas įvyko.

Asmeniškai aš GTČ trio veiklos periodu nė gimęs nebuvau, o 2003 m. koncerto Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje metu, kai trio vėlei trumpam susibėgo, labai tikėtina, kad kieme su draugais žaidžiau karą. Vyresniųjų prisiminimai, pasakojimai, perskaitytos knygos bei interviu, perklausyti įrašai, vėlesnieji šių muzikantų projektai – būtent tai sudarė manąjį trio vaizdinį, kuriame trūko tos paskutinės ir svarbiausios dalies – Ganelino, Tarasovo ir Čekasino vienoje scenoje. Ir štai pagaliau proga užbaigti kolekciją brangiausiu eksponatu. Prieš prigęstant šviesoms, žvilgsniu perbėgu koncertan susirinkusią publiką. Akivaizdu, kad tokių kaip aš – ne vienas. Iš gausybės atėjusiųjų turbūt tik kokiam trečdaliui teko laimė pamatyti šį trio tarp 1971–1987-ųjų.

Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad koncertas sutraukė bent jau tris kartas muzikos mėgėjų: pirmoji – pačių muzikantų amžiaus, antroji – galima sakyti, jų vaikų, turiu omeny gimusius septintajame ar aštuntajame dešimtmečiuose, trečioji – nepriklausomybės priešaušrio ar jau po 1990-ųjų gimusiųjų karta. Nuostabus jausmas matyti, kad šios trys kuklios, tačiau nepaprastai gilios asmenybės yra aktualios ir dvidešimt kelerių metų sulaukusiam jaunuoliui, ir garbingo amžiaus melomanui.

Intuityviai imi savęs klausti, kur slypi GTČ fenomeno šaknys? Atsakymo toli ieškoti nereikia. Norisi tik pakartoti Leo Feigino[2] prieš koncertą pasakytus žodžius, kad niekas kitas nieko panašaus negrojo nei iki trio, nei po trio. Unikalumas – tai raktas, atrakinęs daugelio kartų širdis ir įrodęs, kad GTČ kūryba tai tiltas, nepavaldus laikui.

Be kita ko, trio pasirodymas privertė susimąstyti apie glaudų muzikos ir emocijų ryšį. Kad garsai pajėgūs daryti įtaką mūsų nuotaikoms ir jausmams – visiems gerai žinoma tiesa. Minorinės gaidos įsuka mus į kontempliacinį kokoną, o mažorinės – pažadina siautulingesniąją sielos pusę. Neurokognityvinius procesus tiriantys mokslininkai nustatė, kad džiaugsmingai, linksmai skambantys muzikos kūriniai priverčia aktyviai veikti priekinių smegenų dalies kairiąją dalį, o liūdnesni – dešiniąją. Nepakartojama trio kūrinių genezė, besiremianti unikalia iš kiekvieno muzikanto gilumos plūstančių garsų derme, meistriškai žongliravo šiomis dalimis bei žadino moksliškai nepažinią sielą. Dažnai tenka lankytis įvairaus žanro, tarp jų ir džiazo, koncertuose, bet lig šiolei vargu ar būta tokio, kuris taip iš pamatų išjudintų vidujybę. Ir tai tik dar viena neabejotina Ganelino, Tarsavo ir Čekasino sėkmės formulės dedamoji.

Pabaigai apie patį džiazą. Tiksliau – džiazą Lietuvoje. Nacionalinė kultūros premija pagaliau pasiekė GTČ. Pasak trio perkusininko V. Tarasovo, tai pripažinimas, kad Lietuvos džiazas egzistuoja, kad buvo sukurta Lietuvos džiazo mokykla. Reikėtų pridurti, kad ne šiaip sau sukurta, bet iš esmės sumūryta ištaiginga pilaitė. Turime ištisą plejadą džiazmenų, kuriančių inovatyvią ir aktualią muziką, o jų vardai aidi toli už Lietuvos ribų.  

Pati džiazo federacija nuogąstauja, kad pastaraisiais metais džiazas Lietuvoje yra apleistas, išlaikomas daugiausia iš entuziastų noro, o ne viešųjų pinigų. Nesinori griebtis finansinių grafikų ar statistikos lentelių, tik paminėsiu, kad, preliminariais mano skaičiavimais, bendrame Lietuvos kultūros tarybos finansuojamų muzikos lėšų katile džiazui tenka apie 10 proc. lėšų. Ar tai daug, ar mažai, įvertinę šio žanro scenos svorį, nuspręskite patys.  O aš tik norėčiau pasakyti – ar ne žavu, kad iš savotiškos enfant terrible sėklos, būtent entuziastų dėka, o ne milžiniškų valstybės finansinių injekcijų, išaugo įspūdingo stoto obelis, kurios saldžius vaisius raškome kiekvienas mūsų.

Tai velnioniškai panašu į kadaise šios obels sodinuką dirvon įkasusių – Ganelino, Tarasovo ir Čekasino – kelią, kuriame nebuvo viskas it šilku klota. Bet jų ryžtas ir drąsa sukūrė ir nepaliauja kūrusi įstabius reliktus. Pilnutėlė „Valdovų rūmų“ menė bei ilgai netylantys aplodismentai reiškia tik viena – savo muzikos valdovų mes tikrai nepamiršim! Ir džiazo, kurį Julio Cortazaras matė kaip kuklią išsivadavimo priemonę, taip pat!



[1]  Šiaurinės Australijos aborigenų pučiamasis instrumentas, priskiriamas natūralaus medžio trimitams.

[2 Leo Feiginas (Aleksejus Leonidovas) – leidybinės kompanijos „Leo Records“, kuri leido sovietiniame bloke grojusių džiazo kolektyvų įrašus, įkūrėjas. Savo veikla svariai prisidėjęs prie GTČ trio vardo garsinimo Vakarų šalyse.