Turbūt simboliška, kad susitikimas su rašytoja, istorinių romanų ciklo „Silva rerum“ autore, menotyrininke dr. Kristina Sabaliauskaite surengtas įspūdingoje Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje. Šis dailininkas gyvenoje toje pat epochoje, kurioje vyksta ketvirtosios dalies veiksmas, o joje VU atlieka labai svarbaus veikėjo vaidmenį. Be to, dr. K. Sabaliauskaitė studijavo Vilniaus dailės akademijoje, kuri atsirado iš P. Smuglevičiaus įkurtos Vilniaus dailės mokyklos. 

Tačiau tuo garsios rašytojos santykis su Alma mater Vilnensis nesibaigia: ji prisipažino esanti tikras universiteto vaikas, nes gal nuo penkerių metų čia lankydavosi, vis prašydavo mamos nuvesti į Filologijos fakultetą „pasižiūrėti mūzų“ (Rimtauto Gibavičiaus sgrafitas „Devynios mūzos“, – aut. past.), o vienas ryškiausių vaikystės prisiminimų susijęs su VU 400 metų jubiliejumi. „Vieną stipriausių įspūdžių padarė didžiulė Vilniaus gatvėmis žygiavusių studentų procesija, kuri vežė ir vežimą su mūzomis. Tai buvo parateatrinis veiksmas, kuris man, vaikui, paliko neišdildomą įspūdį. Vėliau, pradėjusi studijuoti ir domėtis Vilniaus bei Vilniaus baroko istorija, supratau, kad tai buvo tas momentas, per kurį bylojo miesto dalelė ir miesto amžinybė. Pirmosios dalies herojai, barokinio universiteto studentai Birontas su kompanija, taip pat dalyvaudavo parateatriniuose jėzuitų studentų renginiuose. Taigi romane pamėginau sujungti mokslą ir meną, t. y. istoriją ir literatūrą. Šį barokinį principą taikė labai daug menininkų, tarp jų – ir dailininkų“, – gausiam būriui savo talento gerbėjų pasakojo dr. K. Sabaliauskaitė. 

Susitikimui vadovavęs VU Istorijos fakulteto doc. Aurimas Švedas atkreipė dėmesį, kad rašantis žmogus visada tam tikru momentu turi savo tekstą paleisti gyventi toliau, todėl vienas pirmųjų teksto gyvenimo etapų – darbas su redaktoriumi. Viešnia sutinka, kad redaktorius, arba trečioji akis, yra absoliučiai būtinas, tačiau pirmoji moters patirtis su leidyklos redaktore nebuvo daug žadanti. Dalį pirmosios dalies rankraščio atnešusi į vieną leidyklų, su kuria, žinoma, vėliau nedirbo, išvydo globėjišką ir susirūpinusį grožinės literatūros redaktorės veidą, kuri patarė nusiraminti: esą viskas bus sutvarkyta, polonizmai išvalyti, o sakiniai sutrumpinti. „Stengiuosi dirbti su redaktorėmis, kurios jau išgyvenusios pirmosios dalies šoką, kurios žino ritmą, kaip turi skambėti kalba. Mano romano sakiniuose tas pats žodis gali kartotis šešis kartus, ir tai būtina, nes sakinį sudaro 52 eilutės. Kitaip skaitytojas neišlaikys prikaustęs dėmesio“, – paaiškino kūrėja. Ji prisipažino esanti perfekcionistė, negailestinga ir priekabi autoredaktorė, neleidusi atlikti ne tik kalbos, bet ir turinio korekcijų, mat knygose viskas suausta tarsi pėdkelnėse: užkabinus vieną akį, iširs visas kūrinys. Be to, nė viename romane nėra atsitiktinių ar perteklinių dalykų: „Tarkime, antroje dalyje redaktorius nori išsakyti pastabą. Tačiau čia negalima nieko keisti, nes ši dalis turės lemiamos įtakos ketvirtai daliai, apie kurią dar niekas nežino. Jau prieš dešimt metų žinojau pirmą ir paskutinį romano sakinį.“  

Dr. K. Sabaliauskaitės knygos – tai tarsi vienas didelis kūrybinis eksperimentas, jau nekalbant apie tai, kad jose, išskyrus ketvirtąją dalį, nėra dialogų. Asketišką knygų vizualiką apskritai galime pavadinti inovatyvia ne tik mūsiškės literatūros lauke. Viršeliuose pavaizduoti Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios interjero fragmentus taip pat buvo rašytojos sumanymas, kuriam, kaip ji teigė, „Baltų lankų“ leidykla nelengvai pasidavė. Juk knygų rinkoje vyrauja tam tikros tendencijos, klišės, kaip, tarkime, turėtų atrodyti istorinio romano viršelis. Rašytoja įsitikinusi, kad nė viena Didžiosios Britanijos leidykla nebūtų leidusi įkalbinėjama tokiems kūrybiniams eksperimentams. Vis dėlto kodėl viršeliui dr. K. Sabaliauskaitė pasirinko būtent minėtąją bažnyčią? „Man ji yra barokinės kūrybos principo simbolis, metafora, nes bažnyčioje vyrauja mikrokosmas dalelių, istorijų, angeliukų, visur toks perteklius, perteklius, perteklius. Bet nerasime vieno dalyko – spalvos. Tai balansas tarp pertekliaus ir askezės, pertekliaus suvaldymas ir jo kontrolė. Dėl to visa tai man pasirodė labai artima. Manau, tą patį darau su kalba savo kūriniuose, nes vyrauja ilgi sakiniai, beveik nėra dialogų. Tai irgi tam tikras asketiškas atsisakymas“, – argumentuoja menotyrininkė. 

VU istorikas pastebėjo, kad tiek pokalbiuose, tiek susitikimuose su skaitytojais dr. K. Sabaliauskaitė nuolat pakartoja mintį, kad iš istorijos galima ir verta pasimokyti, kad verta iš jos mokytis. „Vieną dieną man atrodo, kad įmanoma iš istorijos pasimokyti, kitą dieną vėl tuo abejoju. Kaip manote, ką gali XXI amžiaus žmogus, atsigręžęs į praeitį, pamatyti tokio, kas galėtų ko nors išmokyti?“ – pasiteiravo doc. A. Švedas.  

Viešnios nuomone, visa tai, kas jau praėjo, labai dažnai vystosi pagal bendražmogiškus dėsningumus, tik galbūt šiek tiek kitomis formomis. Be to, apmąstydami istoriją galime aiškiau suvokti, kas esame dabar, ir netgi labai konkrečiai bandyti prognozuoti ateitį. Rašytoją, dirbančią su istoriniais šaltiniais, nustebino juose aptinkama egodokumentacija, autodokumentavimas, nes kiekvienas raštingas smulkesnis bajoras rašė memuarus. Tai, pasak autorės, prilygsta šiandien plačiai naudojamam socialiniam tinklui „Facebook“, tinklaraščiams.  

Anot doc. A. Švedo, dr. K. Sabaliauskaitės knygų ciklas kaip atminties vietą grąžina ištisą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) epochą, leidžia ja džiaugtis, mėgautis ir iš naujo atrasti. Rašytoja apgailestavo, kad pastaruosius dvejus metus bandoma kryptingai ir valingai atmesti visą LDK periodą iš masinės istorinės ir politinės sąmonės: „Man nesuprantamas toks poelgis, kuris jokiai normaliai tautai, šaliai nebūtų suvokiamas. Kodėl staiga iš savo sąmonės turim išmesti kelių šimtų metų įdomiausios, šlovingiausios ir galingiausios istorijos gabalą? Sovietmečiu ši istorija buvo bandoma kryptingai cenzūruoti. Užaugo kelios kartos, maitintos tokiu karikatūrišku praeities vaizdiniu, kad LDK laikais nieko gero nebuvo, išskyrus sulenkėjusius bajorus, kurie pragėrė šalį.“ Autorė nesutinka su plačiai masinėje savimonėje įsišaknijusiu teiginiu, kad savo politinę ar tautinę savimonę atradome XIX a. O tautinis sąjūdis, rašytojos nuomone, prasidėjęs nuo Ignoto Masalskio ir jo parapinių mokyklų reformos 1765 m., kai vaikai skaityti ir rašyti turėjo pirmiausia išmokti ta kalba, kuria šnekėjo su tėvais namuose, t. y. lietuvių. Tačiau moteris įžvelgia pavojingą grįžimą prie sovietinės istoriografijos ir jos postulatų, įsigalėjusį po nepriklausomybės atkūrimo. 

Ketvirtoji „Silva rerum“ dalis skaitytojui pateikia staigmeną. Kritikams, iki tol priekaištavusiems dėl teksto be dialogų, dr. K. Sabaliauskaitė atsakydavo: „Jeigu mano romano herojai prašnektų ta kalba, kuria šnekėjo, argi juos suprastume?“ Todėl paskutinėje dalyje herojai prabyla, nes XVIII a. pabaigoje jau yra išlikę tikros lietuvių kalbos liudijimų. „Nesvarbu, ar tai būtų Gegužės 3-osios Konstitucija, surašyta lietuviškai, prikalta prie stulpų ir bažnyčių durų mieste, ar maldaknygės, ar pačių žmonių, universiteto profesūros susidomėjimas tikrąja, gyvąja lietuvių kalba ir pastangos ją grąžinti į viešąją vartoseną. Šimtu procentų žinoma, kad Pranciškus Ksaveras Norvaiša laisvai kalbėjo lietuviškai, latviškai ir kitomis kalbomis“, – tvirtino rašytoja.

„Ketvirtame tome daug dėmesio skiriama Vilniaus universitetui. Jūsų ciklo „Silva rerum“ ketvirtojoje dalyje sukuriamas išskirtinio mokslininko paveikslas. Tai žmogus, kuris ieško malonumo kaip tyro pasaulio pažinimo alkio, godžiai geria į save pasaulio grožį ir po ilgų klajonių bei jo gyvenimą sukrėtusių patirčių vis dėlto apsisprendžia grįžti į Vilnių, Vilniaus universitetą, kad galėtų dalintis savo sukauptu dvasiniu turtu su kitais. Tai mūsų literatūroje naujas ir, mano nuomone, konceptualiai reikšmingas sprendimas“, – apie pagrindinį knygos herojų – matematikos ir astronomijos profesorių P. K. Norvaišą – samprotavo doc. A. Švedas.  

Rašytoja, pradėjusi dirbti su istoriniais šaltiniais, dažnai pastebinti, kad asmenybės niekaip netelpa į jokius stereotipų rėmus. Jai VU rankraštyne yra tekę aptikti P. K. Norvaišos ranka rašytą poeziją, taip pat jaunų jėzuitų greta eilėraščių nupieštą rokokinį Apoloną, sėdintį ant debesų su lyra. „Tai išties žavi. Visada sakau, kad istorikas turi turėti šaltinis, taip pat skirtingus jų korpusus ir bandyti išvesti vidurkį, įsivaizduoti kontekstą“, – tai galioja ir autorės darbo principams, kurie panašūs tiek į istoriko, tiek į menotyrininko. Todėl istorinio romano rašytojas turi biografijai suteikti bendresnę istorinę dimensiją, o istoriniam faktui – likimo, metafizikos aspektą, atskleisti gilesnių dalykų, negu tai geba vadovėlis ar mokslinis straipsnis. 

„Istorinis romanas visados yra lokalinis reiškinys, kol egzistuoja toje kultūrinėje terpėje, kurioje buvo sukurtas ir kuriai buvo skirtas. Kol nepasirodė pirmieji vertimai, tol „Silva rerum“, žinoma, buvo mano ką tik apibūdintas lokalinis reiškinys. Dabar romanas gyvena jau globalioje kultūrinėje erdvėje. Kaip matote savo knygų gyvenimą kitur? Kokius prasminius ir emocinius akcentus sureikšmina Jūsų knygų skaitytojai Latvijoje ir Lenkijoje?“ – domėjosi vedėjas. Dr. K. Sabaliauskaitė pasakojo, kad Latvijoje istorija buvo perskaityta kaip geras istorinis romanas. Tačiau pasimėgavę „Silva rerum“ mūsų kaimynai susirūpino, kodėl jie neturi tokio kūrinio. Tai leidžia daryti prielaidą, kad „Silva rerum“ matomumas ir sėkmė prisidėjo prie Latvijos nepriklausomybės šimtmečiui skirto istorinių romano ciklo poreikio: dešimt rašytojų kiekvienai dekadai ketina skurti po istorinį romaną. 

Štai Lenkijos publika pateiktą istoriją ir kultūrą suvokė kaip savą. „Su vertėja padarėm tokį triuką: kaip lietuviškame variante buvo daug polonizmų, taip lenkiškame palikome lituanizmus. Tačiau lenkai giliau išgyveno aprašytus religinius motyvus: gyvenimą vienuolijose, dievoieškos aspektus. Vilniaus universiteto kova tarp radikaliosios katalikybės ir proeuropietiškų tendencijų jiems irgi labai patiko“, – apibendrino keturių dalių istorinio romano autorė. Ji atskleidė, kad „Silva rerum“ tetrologija baigėsi su ketvirtąja dalimi.