Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

„Didžiausias kūrinys vokiečių kalba“. „Į „Faustą“ tilpo visa Europos istorija nuo Homero iki Goethe‘s“. „Kūrinys, rašytas visą gyvenimą“. Tokiais epitetais apibūdinamas garsusis Johanno Wolfgango von Goethe‘s šedevras. Ne veltui net trys kompozitoriai šią dramą pavertė opera. Pirmasis tai padarė prancūzų kompozitorius Hectoras Berliozas. Šokiruojanti ir visiškai kitokia opera „Fausto pasmerkimas“ pirmųjų žiūrovų ovacijų susilaukė dar 1846 metais gruodžio 6 dieną Paryžiaus Opéra-Comique teatre. Kitas prancūzų kompozitorius Charles Gounod savąjį penkių veiksmų monumentą pastatė 1859 metų kovo 19 dieną Paryžiaus operoje Théâtre Lyrique. Po to sekė italų kompozitorius bei libretistas Arrigo Boito. Jo operos „Mefistofelis“ premjera įvyko 1868 metų kovo 5 dieną Milano teatre „La Scala“. Ir tik po daugiau kaip 40 metų prie šio nemirtingo veikalo grįžo vokiečių kompozitorius Ferruccio Busoni. Opera „Daktaras Faustas“ pasaulį išvydo 1925 metų gegužės 21 dieną Dresdeno Sächsiches Staatstheater operos teatre. Visos operos, išskyrus Ch. Gounod kūrinį, didelio pasisekimo taip ir nesusilaukė. Operos meka vadinamas Niujorko „Metropolitan Opera“ teatras publikai yra pristatęs tris skirtingus spektaklius, kurių premjeros vyko viena po kitos – 1883 metais duris pravėręs Metropolitenas suskambo „Fausto“ garsais, po dviejų mėnesių įvyko „Mefistofelio“ premjera, o po trylikos metų prasidėjo ir „Fausto pasmerkimo“ era. Pastarasis spektaklis teatre šeimininkavo dar 2009–2010 metų sezone.

Nieko keisto, jog Vilnius City Opera (VCO) įkūrimo dešimtmečio proga režisierė Dalia Ibelhauptaitė pasirinko būtent „Faustą“, kurio premjera įvyko 2017 metų vasario 15 dieną. Su seniai pažįstama komanda (scenografas Dickas Birdas, šviesų dailininkas Peteris Mumfordas, kostiumų dizaineris Jonas Morrellis) Didžiojoje Britanijoje gyvenanti lietuvė Vilniaus Kongresų rūmų scenoje sukūrė tikrą stebuklą – siautulinga, grandiozinė, „Bohemos“ laikus menanti opera, pirmas spektaklis su baleto intarpais, kuriuos padėjo sukurti prie komandos prisijungęs choreografas Johnas Rossas.

Spektaklio pradžioje publika išvydo juoda marška uždengtą sceną, kuriuos centre puikavosi senojo daktaro Fausto kabinetas, apkrautas knygomis, žvakėmis ir kitokiomis puikiai padarytomis smulkmenomis. Scenoje net ruseno židinys, šildantis senjorą, kuris sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Gražios ryto šlovinimo giesmės, skambančios iš užkulisiuose dainuojančio choro. Puikusis lietuvio Edgaro Montvydo ir visai neseniai Metropolitano operoje debiutavusio jaunojo solisto Diego Silva kurtas Faustas publiką užbūrė savo nenoru gyventi ir niekuo nebesidžiaugti. Į neviltį puolęs žmogus iškviečia Šėtoną ir, scenoje pakilus knygų lentynoms bei židiniui, pro raudoną šviesą ir dūmų uždangą į sceną įžengia Almo Švilpos ir Tado Girininko kurtas spalvingiausias operos personažas – Mefistofelis. Nereikia nė kalbėti, koks skirtumas jautėsi tarp šių dviejų dainininkų. Visų pirma – tai A. Švilpa yra bosas-baritonas, o T. Girininkas – bosas. Vokietijoje gyvenantis ir į Lietuvą retkarčiais užsukantis A. Švilpa tiesiog tobulai perteikė tiek J. W. von Goethe‘s, tiek Ch. Gounod kurtas emocijas, tačiau vietomis jautėsi, kad solistui truputį trūksta žemų natų, norisi šiek tiek pažeminti balsą, jį truputį pritildyti. T. Girininkas žemąsias natas sudainavo puikiai, bet matėsi, jog vaidmuo buvo kurtas ne kaip pagrindinis, o kaip dublerio, nes tokių emocijų, kokias perteikė A. Švilpa, T. Girininkas nesugebėjo atkartoti.

Po pakto publika perkeliama į kabaretą. Šviesos greičiu nukritusi uždanga atvėrė ištisą Paryžiaus gatvę – su kavinėmis, pūstas sukneles vilkinčiomis damomis, garbingais ponais ir... stilizuotais jaunuoliais, kurie talkino scenos darbininkams patys atsinešdami rekvizitą. Pusnuogiai vyrai plikomis kojomis ir apnuogintomis nugaromis vilkėjo odinius, aptemtus, juodus drabužius. Salėje aiškiai girdėjosi šurmulys, publika pastebėjo ir apkalbėjo operos stilistiką sujaukusius jaunuolius.

Mefistofelio kupletai itin gražiai nutraukė Vagnerio, kurį dainavo Šarūnas Šapalas bei Rokas Šveisteris, monologą. Atlikęs savo numerį, velnias išsitraukė falą ir iš jo pilstė vyną susirinkusiems svečiams.

Ne itin sinchroniškas šokėjų pasirodymas pabaigė pirmąjį operos veiksmą, po kurio meistriškai Paryžiaus centras ir šurmulys virto jaukia senamiesčio gatvele su Marijos biustu, užkaltais gyvenamojo namo langais ir keliais prancūziškais užrašais. Fausto, Mefistofelio, Margaritos ir Zybelio meilės trikampis neleido publikai atsipalaiduoti. Lana Kos ir Nathalie Manfrino, debiutavusios su „bohemiečiais“, įrodė teisingą D. Ibelhauptaitės sprendimą pasirinkti šias jaunas ir talentingas solistes pagrindiniam Margaritos vaidmeniui. Dvi solistės nusipelno ypatingos pagarbos: tai Jovita Vaškevičiūtė (Marta) ir Ieva Prudnikovaitė (Zybelis), mat visus 5 vakarus jos scenoje vaidino be dublerių pagalbos!

Pirmi du veiksmai, trukę net dvi valandas, publiką sukvietė po ilgokos ir gan neįprastos „bohemiečiams“ pertraukos į antrąją spektaklio dalį, kur pamatėme Margaritos brolio Valentino (Laimonas Pautienius bei Bogdanas Baciu) ir Fausto dvikovą, padedant Mefistofeliui. Bogdanas Baciu, parodęs savo balso galimybes, buvo vienintelis solistas, susilaukęs šūksnio „bravo“ iš žiūrovų salės po Valentino arijos. Joks kitas solistas tokių gausių plojimų negirdėjo. Laimonas Pautienius taip gerai nepasirodė, tačiau atlikėjo vaidyba buvo puiki. Emocijos, degančios akys už sesers garbę ir teisybę – šis solistas mus nustebina kiekviename VCO spektaklyje. Po Valentino prakeiksmo seseriai ir jo mirties scena transformuojasi į katedrą. Tai bene įspūdingiausia spektaklio dalis – gyvi žmonės suformuojantys šventųjų skulptūras ir Šėtonas, dalijantis Komuniją atgailaujantiems už savo nuodėmes. Po jo kojomis iš nevilties ir skausmo puolusi Margarita išgirsta, jog negali melstis ir prašyti Dievo pagalbos, iškviesti tamsos tarnai išgąsdina besimeldžiančiuosius ir nukelia publiką į Valpurgijos naktį, baleto numerį. Suskambus muzikai, šventųjų skulptūros atgyja, nusirengia nuogai iki apatinių ir prasideda erotiškiausias ir pornografijos elementų turintis numeris. Šokėjai ištraukia iš stovo kryžių ir tempia jį ant nugaros, primindami Kristaus kryžiaus kelią nuo patekimo pas Poncijų Pilotą iki pat nukryžiavimo bei palaidojimo. Tikra bei siautulinga orgija, kurią Mefistofelis stebi užsilipęs ant pakylos.

Režisierė operą pabaigė beprotnamyje, kuriame po Margaritos kūdikio nužudymo Faustas su Mefistofeliu nori ją išlaisvinti ir kviečia eiti kartu, bet ši nesutinka. Gražus šviesų apžaidimas ir įspūdingas choras tikrai nepaliko abejingų.

Didingai operai reikėjo net dviejų chorų – Kauno valstybinio (vadovas. P. Bingelis) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų suburto ansamblio (vadovas A. Dambrauskas). Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir jo meno vadovas bei vyriausiasis dirigentas G. Rinkevičius vietomis net nustelbė solistus ir chorą. Galbūt todėl maestro pasirodymas scenoje sulaukė ne ką mažiau ovacijų nei solistai ar pati režisierė.

Per dešimt VCO gyvavimo metų publika galėjo išvysti daug puikių veikalų, tokių kaip „Bohema“, „Užburtoji fleita“, „Pajacai“, „Svynis Todas: demonas kirpėjas“, „Oneginas“, „Pelėjas ir Melisanda“ ar „Toska“. Visiems, apsilankiusiems Kongresų rūmuose, kyla daugybė klausimų ir pasipiktinimų – kaip tokia salė gali rodyti operas? Kaip įmanoma čia dirbti? Tiesa, visiškai užblokuoti įėjimai neleistų išsigelbėti niekam gaisro ar kito pavojaus atveju. Karštis balkone ir skersvėjo perpučiamas parteris – tikrai ne pyragai aptarnaujančiam personalui, kuris turi reguliuoti kondicionavimo sistemą. Bet po „e-Karmen“ premjeros praėjusiųjų metų rudenį Vilniaus koncertų salėje Compensa pasigirdo nemažai kalbų, kodėl „bohemiečiai“ savo spektaklių negali rodyti ten. Daug daugiau erdvės ir kur kas didesnė scena. Režisierė D. Ibelhauptaitė padarė itin teisingą sprendimą, pasirinkusi „tragišką“ Kongresų rūmų sceną – arti sėdintis orkestras suteikia milžinišką skambesį, ko neišgirsi jokiame kitame Lietuvos teatre, visai arti lakstantys solistai ir stūksančios dekoracijos perduoda visas emocijas ir jausmus, ką norėjo pasakyti idėjos sumanytojai ir patys solistai. Galų gale – ta pati scenos virtuvė, kai nueinantis choras praskleidžia širmą ir pro ją išryškėja fojė su visais rekvizitais. Tikrai puikus sprendimas. Jeigu salėje nėra akustikos, tą akustiką puikiai užpildo orkestras ir choras, kurie dera kaip vienas kūnas, visiškai neperskiriami.

Dešimtmečio premjera tituluojamas „Faustas“ pranoko publikos lūkesčius ir suteikė nepaprastai didelį malonumą salėje sėdintiems žiūrovams. Net likus valandai iki vidurnakčio pasibaigęs spektaklis niekam nesugadino nuotaikos, tad belieka pasidžiaugti dar vienu D. Ibelhauptaitės kūdikiu ir palinkėti jam sėkmės bei ištaisyti klaidas artimiausiuose spektakliuose.