Evangelikų liuteronų bažnyčia dar vadinama Giedančia bažnyčia. Dariaus Abromaičio nuotr.

Vasario 11 d. Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje vyko seminaras „Giesmė evangeliškoje bažnyčioje“. Šis susitikimas – jubiliejiniams Reformacijos metams skirto renginių ciklo dalis. Šeštadienio rytą savo įžvalgomis apie bažnytinę muziką dalinosi kun. Saulius Juozaitis (ev. liuteronų bažnyčia) bei kun. Jonas Žiauka (ev. reformatų bažnyčia). Antroji seminaro dalis – giesmės, kurias giedoti padėjo Ieva ir Martynas Paliokai bei vargoninkas Juozas Grigas. Tiesa, vos prasidėjus seminarui, atkeiptas dėmesys, jog šio tikslas – supažindinti ir skatinti toliau gilintis. Taigi, nors svarbus, iš esmės pastarasis liko „aprašomojo“ pobūdžio.

Kun. S. Juozaitis telkėsi į bažnytinės muzikos raidos istoriją. Kaip ji gyvuoja ir pasireiškia šiandien, klausė jis? Antikos himnai, bažnytinių himnų kūrėjas šv. vysk. Ambraziejus Milanietis, 364 m. Laodikėjos susirinkimo nutarimai dėl instrumentų bažnyčioje, Reformacijos laikotarpio bažnytinės giesmės – kiekviena šių temų tapo kunigo pranešimo gairėmis. Bandytos ryškinti ankstyvosios bei evangeliškos bažnyčios paralelės: instrumentų vaidmuo ortodoksų bei evangeliškose bažnyčiose, psalmės, giesmės svarba liturgijoje. Trumpai aptarta IV a. šv. Grigaliaus Nysiečio, šv. Augustino, šv. Ambraziejaus formuota bažnytinės muzikos tradicija bei su popiežiumi Grigaliumi siejamas atsakas pastarajai – grigališkasis choralas. Reformacijos laikų giesmę kun. S. Juozaitis vadino daugybę metų bažnyčioje brendusiu proveržiu. Proveržiu, kilusiu ne dėl poreikio kurti naują muziką, bet girdėti, skelbti ir dalintis Dievo Žodžiu.

Kai giesmė siejama su konkrečiu erdvėlaikiu (liturgija) ir tampa konkrečioje vietoje gyvenusiųjų, vienuolių, kunigų prerogatyva (grigališkasis choralas), tarsi savaime brėžiama to, kas sakralu ir profaniška opozicija. Kita vertus, atrodo vertinga atkreipti dėmesį, jog Laodikėjos susirinkimo nuostatų vis dar besilaikantys ortodoksai turi giedamų maldų, populiariosios religinės (su instrumentais) muzikos tradiciją. Pastaroji formuojasi už Dieviškosios liturgijosribų, taigi, mąstant apie giesmes evangeliškoje bažnyčioje, lieka aktuali. Tačiau kun. S. Juozaitis į pastarąsias temas tiek nesigilino, nepaliesta liko ir maldos mintimis jungiantis į giesmę tema.

Pastebėta, jog M. Mažvydas į savo Katekizmą sudėjo išverstas ir tuo metu Katalikų Bažnyčioje giedotas giesmes. J. Bretkūno, D. Kleino. J. Rikovijaus, Z. Šlusterio, F. Krušaičio – kunigas trumpai išvardino ir šiuos giesmynus. Jis atkreipė dėmesį, jog ankstyvųjų ev. liuteronų (dominuoja) ir ev. reformatų giesmynų struktūra skiriasi. Pirmieji sudaryti pagal liturginius metus, antrieji – teminiai. Tuo tarpu atskiro seminaro, dėl tuomet atsiradusių bendrų taškų protestantiškų bažnyčių giesmių poetikoje, retorikoje, pasak kunigo, reikėtų norint aptarti pietizmo laikotarpį.

Evangelikų reformatų kunigas J. Žiauka savąsias įžvalgas pradėjo „iš toliׅ“ – nuo M. Liuterio bei H. Cvinglio konflikto dėl šv. Vakarienės, ekumenine laikysena pasižymėjusio M. Bucerio (liuteroniškas jo atitikmuo, pasak kun. S. Juozaičio, – P. Melanchtonas). Taip pat – „protestantų“sąvokos apibrėžties. Pastaroji, kaip minėjo reformatų kunigas, seminaro metu vartojama tik liuteronams bei reformatams nusakyti, mat kalbama apie konkretų laikmetį. Kun. J. Žiauka taip pat atkreipė dėmesį, jog muziką ev. reformatų bažnyčioje uždraudė H. Cvinglis. Šio draudimo priežastis – pamaldų centre atsiduria Evangelijos skelbimas ir pamokslas, o visa kita suvokiama kaip trukdymas. Giesmės paliekamos asmeniniam naudojimui, tuo tarpu pamaldų metu giedamos eiliuotos psalmės. Pagrindas daugeliui reformatų giesmynų pasak kunigo, „Ženevos psalmynas“. Pastebėta, jog ne psalmių giesmės ir vargonai reformatų bažnyčioje atsirado neseniai, apie XIX a. Viena to priežasčių – kultūrinis spaudimas. Kalbėta ir apie psalmių eiliavimo reikšmę, įtampą, kylančią tarp žodžių ir malonią muzikos melodiją suvokiant kaip velnio garbinimą.

Manyčiau, jog seminaro aktualumą geriausiai atskleidė antroji jo dalis – visų susirinkusiųjų kartu giedamos giesmės. Skirtinguose protestantų giesmynuose pasirodžiusias giesmes I. Paliokaitė sakėsi radusi XVI–XVIII amžiaus lietuvių bažnytinių giesmių antologijoje „Giesmės dangaus miestui“. Knygoje, skirtingai nei dabar naudojamuose liuteronų ir reformatų giesmynuose, pateikiamos tekstų transkripcijos. Galimybė prisiliesti prie autentiškų giesmių suvokiant, kad dar ir šiandien jas beveik nepakitusias kartu giedame, – tai iš tiesų labai brangi ir reikšminga patirtis.

Kitas panašaus pobūdžio renginys planuojamas birželio mėnesį. Jo metu žadėta apžvelgti teologinės minties diskursą: istorinę jos kaitą bei Reformacijos laimečio problemiškumą.

Parengė Augustė Žičkytė