Airinė Palšytė

EPA nuotrauka

Kadaise, jau regis nebeatmenamais laikais, ilgokai lankiau lengvosios atletikos treniruotes, Iš mokyklos būdavo labai arti – nuo Salomeikos iki Radvilų rūmų – keli žingsniai. Aš su klasioku Egidijumi Karaliumi (dabar fizinio lavinimo mokytojas ... taip, Salomeikoje), perėję atranką, likom ir treniravomės pas šviesaus atminimo trenerį Orentą –  bėgom 800 m ir 1,500. Treniruočių metu aš vis vogčiomis pažiūrėdavau į greta besitreniruojančius šuolininkus į aukštį. Aš jiems slapčia pavydėjau. Nors ir mudu su Egidijumi patyrėme palaimingų akimirkų, didesnių ir mažesnių pergalių, kai atbėgdavom pirmi ir krūtinė kilnodavosi dar kelias minutes. Bet aš slapčia pavydėjau šuolininkams į aukštį. Aš pavydėjau tos skrydžio akimirkos, tos dalelės sekundės, kai tu sklendi ne virš kartelės, tu sklendi virš žemės. Tu įgyvendini amžiną žmogaus svajonę skristi. Man šuoliai į aukštį yra viena gražiausių lengvosios atletikos rungčių. Tai ne tik konkurentų nugalėjimas. Tai savęs nugalėjimas. Nepaprastai džiaugiuosi A. Palšytės medaliu. Lietuvai reikia šitų skrydžio akimirkų. Tarptautinės sporto pergalės svarbios ne tik kaip nacionalinis pasididžiavimas. Jos turėtų įkvėpti visus mėginti ne tik aukštėliau pašokti, o mėginti kartais išskleisti sparnus – nors akimirkai – ar tai būtų ekonomika, ar kultūra, ar švietimas. Pasidžiaukime kitų pergalėmis ir siekime savųjų, gal mažiau pastebimų, bet ne ką mažiau svarbesnių. Ir nusileidę ant žemės nepamirškime, kad reikia norėti pakilti. Bent akimirkai. Ir jei nepavyksta tau, bet pavyko kaimynui – pasidžiauk drauge su juo. Jei pačiam nepavyks išsyk – reikia nuolat mėginti. Patikėkite, kad žmonės skraido ne tik sapnuose. Netikite? Pakalauskite A. Palšytės.