Viena Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto auditorijų, kurioje vyko diskusija su kadenciją baigusiu Prezidentu Valdu Adamkumi, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo sausakimša. Šio fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas pajuokavo, kad istorikai visuomet buvo artimiausi Prezidentūros kaimynai. Be to, jie su istorinėmis asmenybėmis mėgsta bendrauti iš laiko perspektyvos, todėl anksčiau V. Adamkaus ir nepasikvietė. „Manome, kad tie aštuoneri metai, kurie prabėgo nuo to laiko, kai Prezidentas baigė kadenciją, yra galbūt ta laiko distancija, po kurios jau galime pradėti istoriškai diskutuoti“, – paaiškino prof. R. Petrauskas. 

Lietuvos laisvės idėja pleveno ir už Atlanto 

Diskusiją vedęs VU prof. Alfredas Bumblauskas prisiminė, kaip kartą ginčijosi su Amerikos išeiviu, kuris teigė, kad lietuviai negerbia savo išeivijos. „Argumentavau labai paprastai: „Ko dar norite? Išsirinkom Prezidentą iš jūsų, jis yra geriausias visų laikų Prezidentas. Ar nežadat nutilt?“ Nutilo“, – šyptelėjo žodžio kišenėje neieškantis istorikas. 

Prezidentas prisipažino vieną dieną pradėjęs skaičiuoti, kur ilgiau pragyveno. Paaiškėjo, kad emigracijoje. Už Atlanto jis praleido pusę amžiaus. Tačiau buvęs šalies vadovas tikino niekada neatitrūkęs nuo tėvynės, o jo emigracijos priežastis, skirtingai nuo dabartinių tautiečių, buvusi grynai politinė. V. Adamkus nesutinka su gana paplitusiu teiginiu, kad Lietuvai laisvę iškovojo emigracijoje gyvenę intelektualai: „Deja, kategoriškai galiu pasakyti, kad nors gyvendami emigracijoje išsikėlėme tikslą – Lietuvos laisvę, bet mes buvome tiktai talkininkai. Lietuva pati, padedant jūsų tėvams, atgavo laisvę. Mes prisidėjome, kur tik galėjome, stengėmės, kad Lietuvos vardas skambėtų užsienyje ir ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tas laikotarpis, kai gyvenau už Lietuvos ribų, dvasiškai nebuvo lengvas. Todėl be galo džiaugiuosi tuo, kas įvyko.“ 

Istorija kaip užsienio politikos įrankis

Prof. A. Bumblauskas atkreipė jaunosios istorikų kartos dėmesį, kad Prezidentas V. Adamkus yra jiems artimiausias. Šios diskusijos vedėjas pats patyrė, kaip Jo Ekscelencijai istorijos prireikė ne turizmui, bet užsienio politikai. Profesorius papasakojo, kaip 2006 m. su Prezidentu ir jo žmona viešėdamas Lucke staigiai suskaičiavo, kad paskutinis Lietuvos vadovas (Švitrigaila) čia lankėsi prieš beveik 600 metų! 

Susitikime su svečiu neliko neišryškinti santykiai su Lenkija, kurie jo prezidentavimo laikais buvo geriausi per visą nepriklausomybės laikotarpį. V. Adamkus prisiminė, kad abi šalys tuo pat metu siekė narystės NATO ir Europos Sąjungoje. Tuometis Lenkijos Prezidentas Aleksandras Kwaśniewskis mūsų šalies vadovui pažadėjo visokeriopą paramą. Ilgainiui abi kaimynės V. Adamkaus pastangomis tapo strateginėmis partnerėmis. Atėjus Lechui Kaczyńskiui, padėtis dar labiau pagerėjo: „Su juo užmezgiau ypač artimus santykius galbūt todėl, kad jis, be lenkų kalbos, nemokėjo jokios kitos. Tai mane nustebino. Vieną kartą Lechui Kaczyńskiui reikėjo sakyti kalbą rusiškai. Jis vos ne mikčiodamas rinko žodžius. Tada supratau, kodėl jis mane Briuselyje ir kitur taip už rankos laiko ir nieko kito neprileidžia, vis klausia, ką kas pasakė. Tuos dvejus metus iki jo mirties Lietuvos ir Lenkijos santykius pavadinčiau aukso amžiumi. Nežinau, per kiek laiptų jie šiuo metu nukritę. Tikiuosi, dabartinė Vyriausybė su Prezidentūra ras būdų šiuos santykius atkurti.“

Sėkmės ir nesėkmės 

Pasak prof. A. Bumblausko, vienas svarbiausių Lietuvos Prezidento laimėjimų  – elektros jungtis su Švedija ir Lenkija. Iškilmingoje vakarienėje Stokholme lietuvių delegacija įkalbėjo švedų parlamentarus nutiesti kabelį. V. Adamkus pripažino, kad su lenkais buvo sunkiau, tačiau ir L. Kaczyńskį pavyko palenkti.

Į klausimą apie pralaimėjimus V. Adamkus sureagavo natūraliai ir iškart įvardijo tris sritis, kuriose nepavyko pasiekti reikšmingų pokyčių: švietimas, energetika ir teisėsauga. Pastarojoje vis dar klesti korupcija. Prezidento požiūriu, tai – 50 metų trukusios sovietinės okupacijos pasekmė. Šiuo laikotarpiu neegzistavo moralinės vertybės ir jos nebuvo skiepijamos, o mūsų valstybės vardas buvo trinamas iš istorinio ir politinio žemėlapio. Dar vienu sovietmečio „palikimu“ V. Adamkus vadina alkoholizmą. Vis dėlto Prezidentas, su nuoskauda stebintis, kas šiuo metu Lietuvoje vyksta, tiki jaunąja karta, kuri yra laisva ir turi visas galimybes atkurti žlugusį vertybinį pamatą. Todėl yra šventai įsitikinęs, kad kitas jo šalies vadovas bus naujosios kartos žmogus. „Pasaulis modernėja, eina į priekį, todėl negalime laikytis įsikibę atgyvenusių mitų“, – teigė Jo Ekscelencija.  

Dviejų Prezidentų bičiulystė 

Tarpukariu, besimokydamas Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, būsimasis Lietuvos vadovas daug bendravo su Prezidento Kazio Griniaus šeima. V. Adamkus prisimena, kaip K. Grinius kalbėdavo apie praeitį, Lietuvos idealus, priežastis, dėl kurių buvo nušalintas nuo pareigų per 1926 m. perversmą. „Per Grinius atvažiavau į Ameriką. Sutapimas ar ne, bet buvau tas žmogus, be Kazio Griniaus šeimos, bendravęs su juo paskutinį kartą. Kitą rytą Kazys Grinius mirė. Kaip tik turėjau pasiėmęs fotoaparatą, taigi paskutinė Prezidento gyvenimo nuotrauka taip pat yra su manim. Kazys Grinius niekad nebuvo praradęs vilties, kad Lietuva vėl taps laisva. Jis man iki šiol tebėra pavyzdys, savotiškas dvasios vadas. Tokių žmonių mūsų šaliai reikia ir šiandien“, – įsitikinęs V. Adamkus, niekada nesigailėjęs, kad sugrįžo į Lietuvą. Ši jam nuo pat vaikystės buvo idealas, už kurį, kaip prisipažino, kovojo didesnę savo gyvenimo dalį.