Dykuma. Manau, kad būtent per dykumos metaforą mes galime pažvelgti į Lietuvos padėti šią Kovo 11-ąją. Lietuva jau 27 metus nepriklausoma, tačiau neapleidžia jausmas, kad klaidžiojame dykumoje. Ypač pastaruosius keletą metų – neturime nuoseklios, ne vajais ir vienkartiniais prišokimais pagrįstos Lietuvos socialinės, ekonominės, kultūrinės vizijos ar konkretesnės krypties (žinoma, anaiptol neteigiu, kad tai turi būti išsprendžiama kokių nors gelbėtojų politiniu diktatu visais mūsų gyvenimo klausimais). Prastai ir dėl mūsų užsienio politikos. Gal kiek prabudome iškilus saugumo ir krašto apsaugos klausimams. Atrodo, kad be didesnių supurtymų nesugebame imtis spręsti chroniškų mūsų bendrų problemų. Norėčiau į kai ką, kas Šventajame Rašte rašoma apie dykumą, pažiūrėti iš politinės perspektyvos (tik kitaip negu kai kurie, nesiruošiu iš to daryti politinės ideologijos ar eschatologijos).

Antanas Gailius kovo mėnesio žurnalo Artumanumeryje, straipsnyje „Klajonės po dykumą“ rašo: „Pradėjęs galvoti apie sovietinį paveldą mūsų gyvenime, šiandien jau ir pats pradedi jaustis nesmagiai. Koks ten paveldas, juk tiek metų praėjo. Bet visai neseniai, ne bet kas, o visai rimtas vyras, Europos žmogaus Teisių Teismo teisėjas Egidijus Kūris, ėmė ir vėl man priminė dar Sąjūdžio laikais atsiradusią mintį, kad Šventojo Rašto pasakojimas apie tai, jog Mozei teko 40 metų vedžioti tautą po dykumą, kol ji galėjo įžengti į Pažadėtąją žemę, galioja, ko gera, ir mums.“

Ne tik sovietinio gaivalo išsivadėjimo reikia sulaukti, bet ir išsigydyti traumas bei žaizdas, kurių sukėlė okupacijos, prievarta, nekaltų žmonių persekiojimai ir mirtys, dramatiški virsmai visuomenėje, negrįžtamas jos socialinio audinio sudarkymas.

Bet dykuma yra ne tik laukimo, apmąstymų, apsivalymo, tačiau ir pagundų, klystkelių ar net pražūties vieta. Būtent dykumoje, izraelitai, nesulaukę ant Sinajaus kalno su Dievu bendrauti išėjusio Mozės, atsimetė nuo Dievo ir ėmė garbinti aukso veršį. Mes irgi pasiduodame stabų garbinimo pagundoms – politiniai gelbėtojai, idée fixe tipo sprendimai, fanatiškas pasidavimas ideologiniam ir manichėjiškam pasaulio matymui.

Kas kovo 5 dieną buvote šv. Mišiose, turbūt atsimenate skaitinį iš Evangelijos pagal Matą, kurioje aprašomas Kristaus išėjimas keturiasdešimčiai dienų į dykumą ir trys nelabojo gundymai (Mt 4, 1–11). Žinoma, Kristus gundymams nepasidavė, tačiau paprastiems nuodėmingiems žmonėms sunkiau.

Velnio gudrybė – jis siūlo iš pažiūros gerų dalykų. Bet tik iš pažiūros. Pirmasis gundymas – visus dykumo akmenis paversti duona. Juk būtų galima pamaitinti visus alkstančiuosius – išspręsti skurdo ir bado problemą. Bet tai būtų ir jų laisvės atėmimas. Kristaus atsako: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4). Vien duona neatneš išganymo. Atsitraukiant nuo Rašto aiškinimo ir teologinio konteksto, būtų galima pasakyti, kad šis gundymas puikiai tinka ir mums dabar. Tiek tiems, kurie aukščiau visko kelia nesąžiningą, kitus bendrapiliečius skurdinantį pasipinigavimą, kurie neteisėtai pelnosi iš valstybės ir jos piliečių ar pelnosi iš nedorų darbų, tiek tiems, kurie reikalauja iš visų atimti ir padalinti. Nors daugelio iš mūsų tikrovė ta, kad duona atkeliauja per sunkų darbą (ir, žinoma, malonę). Trūksta ne tik pagarbos, kaip dabar madinga dūsauti, dvasingumui ir dvasiniams dalykams, tačiau ir tiesiog sąžiningam darbui. Nėra lengvos duonos šiame pasaulyje. Čia yra ir kitas elementas – negalima visko suredukuoti vien tik į socialinius ir ekonominius veiksnius.

Antruoju gundymu nelabasis ant Šventyklos šelmens Kristų gundo puikybe, cituodamas Šventąjį Raštą: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį.“ Jėzus jam tarė: „Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo“ (Mt 4, 5–7). Nelabasis ragina išmėginti Dievą, taip esą parodyti savo pasitikėjimą juo, nors greičiau tai būtų iš puikybės kylantis Dievo pavertimas savo įrankiu, patogumo priemone. Mes taip pat dažnai be pagrindo pasikeliame į puikybę, pasineriame į savo egoistinį teisuoliškumą, tariamą išskirtinumą. Tada ir prasideda dalybos, kad, pavyzdžiui, anie štai visokio blogio nešėjai, o mes – patriotai, vertybių gynėjai, tikrieji katalikai, niekada neklystame, tiesa tik mūsų pusėje ir panašiai.

Trečiasis gundymas yra gundymas valdžia. Velnias Kristų gundo rodydamas visas pasaulio karalystes ir sakydamas: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“ (Mt 4, 9). Bet Jėzus jam atsako: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10).

Tarp Kristaus ir Velnio iš tiesų vyksta teologinis ginčas. Velnias čia iš tiesų siūlo politinį mesianizmą, pagrįstą sekuliarios valdžios vėzdu. Tai yra pagunda, kuriai šiame pasaulyje pasiduoda ne vienas katalikas (tas pat galioja ir kitų krikščioniškųjų konfesijų atstovams). Josephas Ratzingeris – popiežius Benediktas XVI yra knygoje Jėzus iš Nazareto rašė: „Krikščioniškoji imperatoriaus valdžia iš karto pamėgino paversti tikėjimą politiniu imperijos vienybės veiksniu. Kristaus Karalystei vis dėlto teko įgyti politinės karalystės ir jos spindesio pavidalą. Politinė ir karinė valdžia esą turinti padėti atsistoti bejėgiam tikėjimui, bejėgiam žemiškajam Jėzui Kristui. Visais šimtmečiais šis gundymas – laiduoti tikėjimą valdžia – įvairialypėmis formomis vis kildavo ir kildavo iš naujo ir visada tikėjimui grėsdavo pavojus uždusti būtent valdžios glėbyje. Kovoti už Bažnyčios laisvę, kovoti už tai, kad Jėzaus Karalystė nebūtų tapati kokiam nors politiniam dariniui, būtina visais šimtmečiais. Juk tikėjimo ir politinės valdžios susiliejimo kaina galiausiai visada tokia, kad tikėjimas ima tarnauti valdžiai ir turi nusilenkti jos kriterijams.“

Apskritai valdžios pagunda gali siaubingiausiai korumpuoti bet kokį žmogų. Tai, kas be ko, galioja ir netikintiesiems. Ir ši pagunda korumpuoja ne tik gavus valdžią, joje būnant, bet jau vien pačia jos gavimo idėja. Čia yra tironijos pagunda: „Mano valdžia – mano vertybės. Kaip liepsiu, taip žmonės ir  gyvens“. Bet jos negavus tironiškoje sieloje prasiveržia kartelis dėl pralaimėtos kovos, o tada jau belieka dūsauti, kad esą ne už tokią Lietuvą kovota, atimta Respublika ir štai be tavo bei tavo draugų išmintingo vadovavimo valstybė ir tauta ant bedugnės krašto. Čia susieina visos trys pagundos: tariamai lengva duona – lengvi sprendimai, puikybė ir godumas valdžiai.

O kaip gyventi kitaip? Sunku pasakyti ir kiekvienam dera spręsti visų pirma pagal savo protą ir sąžinę. Viena aišku – Lietuva yra dabar duota mums. Tai yra mūsų valstybė, kuri buvo iškovota pasiaukojimu, sunkiu darbu, krauju ir prakaitu. Būta klystkelių ir tamsos, būta ir gražių dalykų. Neieškokime nerealistiškai lengvų išeičių.

Kazys Preikšas socialiniame tinkle Facebook gerai parašė: „Kas yra Kovo 11-oji? Kaip mažiau sau galvą sukančiam dėl abstrakčių vertybių žmogui tai apčiuopiamai suprasti? Kaip tai papasakoti vaikui? Laisvė, nepriklausomybė – skamba lyg ir gražiai, bet yra tokie nematerialūs dalykai. Dar ir santykiniai – laisvė „kažką daryti“, nepriklausomybė „nuo kažko“. O jeigu nieko nenoriu daryti, gal ir laisvės nereikia? Kuo ta nepriklausomybė naudinga?

O supratimas, kad čia esi šeimininkas – ne tik kad apverčia viską nuo galvos ant kojų, bet dar ir įšaknija. Tai yra suprantama bet kam nuo kūdikystės: „čia yra mano“, tai yra duotybė, kurios neišsiginsi: esi šitos žemės šeimininkas. Tai yra ir turtas, ir atsakomybė: čia bus taip gerai, kaip sugebėsi šeimininkauti. Ir odiozinis pasakymas „Ne už tokią laisvę kovojome“ irgi pargriūna nuo šito supratimo – esi čia šeimininkas, kokią susikūrei, tokią ir turi.“

Taigi, prisiimkime atsakomybę. Neieškokime išeičių stabuose, politinėje pseudoeschatologijoje, pasiteisinimų tariamuose sąmoksluose, bet turėkime nuolankumo kantriai ir sunkiai dirbti. Turime gyventi viltimi ir darbu dėl ateities. Tada galbūt ir iš dykumos pavyks sėkmingai išeiti.

Tekstas skaitytas „Mažosios studijos“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“ Kovo 11 dieną.