Sergejus Kanovičius ir Leonidas Donskis

Mudu daug diskutuodavome apie tapatybę, apie patriotiškumą ir meilę Lietuvai. Apie tai, kaip sunku, bet įmanoma siekti to, kad meilę sau išreikštum labiausiai mylėdamas ar gerbdamas kitą – praeivį, kaimyną. Apie tai, kaip Tėvynės nesusidėsi lagaminan, neišsiveši ir neparduosi. Jei turi ją širdyje. Apie tai, kad, kaip rašė mano Tėvas: „Pažadėtosios žemės nėra, nes nėra pažadėtojo žmogaus.“

Vilniaus oro uosto duty free nusipirkau tuos marškinėlius, parodžiau Leo, o jis sako – ir aš būtinai tokių noriu – nusipirko skrisdamas į eilinę EP darbo savaitę, paskambino, džiaugdamasis tarsi vaikas, sako: „Seržai mielas, turiu.“ Taip ir atsirado mūsų pavasarinių ir vasaros susibėgimų „uniforma“. Jis kaip niekas kitas suprasdavo, kai sakydavau, kad laimingiausia meilė be atsako yra meilė Tėvynei. Jis žinojo, ką tai reiškia, nes dažnai tą jausmą pats patirdavo.

Lietuvos nepriklausomybė jam buvo tarsi atviras langas - nesibaigianti vizija, siekis, kad vaizdas pro langą vis labiau džiugintų širdį. Ir kaip begalėdamas jis mėgino tą vaizdą puoselėti. Tikiu, kad jis stebi, kaip mums sekasi tą langą atverti plačiau. Su Kovo 11-ąja. Su atverto į pasaulį Lietuvos lango diena. Už Lietuvos tapatybę, kurioje vietos užtenka visiems. Ir už tai, kad atmintume visus - žinomus ir nežinomus mūsų praeivius ir kaimynus, buvusius, esamus ir būsimus. Nes kito lango vardu Lietuva neturime.